Ukrainos rytinėje dalyje, netoli Rusijos sienos, įsikūrusi Sumų sritis jau daugiau nei dvejus metus gyvena realybėje, kuri daugeliui europiečių atrodytų kaip košmaras. Šis regionas, kurį karo pradžioje rusų pajėgos trumpam buvo okupavusios, dabar nuolat patiria apšaudymus, droninių atakų ir raketų smūgius. Vietiniai gyventojai prisitaikė prie gyvenimo, kai oro pavojaus sirenos tampa kasdienybe, o kelionė į parduotuvę gali virsti gyvybiškai pavojinga misija.
Sumų miestas, regiono centras su beveik 250 tūkstančių gyventojų iki karo, šiandien atrodo kaip pustuštis vaiduoklis. Daugelis namų langų užkalti lentomis, gatvėse retai pamatysi praeiviųt, o tie, kurie išdrįsta išeiti, dažniausiai skuba į artimiausią slėptuvę. Nepaisant to, dalis žmonių čia lieka – vieni neturi kur eiti, kiti nenori palikti savo namų, o dar kiti tiesiog tiki, kad situacija anksčiau ar vėliau pasikeis.
Kasdienybė po nuolatine grėsme
Gyvenimas Sumų srityje šiandien reikalauja visiškai kitokios logikos nei įprastame mieste. Vietiniai gyventojai išmoko atpažinti skirtingų ginklų garsus – artilerijos sviedinių švilpimą, dronų ūžesį, raketų startą. Tai ne teorinės žinios, o praktiniai įgūdžiai, kurie gali išgelbėti gyvybę. Žmonės planuoja savo dienas atsižvelgdami į tai, kada paprastai būna apšaudymai, nors, žinoma, jokios tikros tvarkos čia nėra.
Viena iš didžiausių problemų – nuolatinis elektros energijos tiekimo trūkumas. Rusijos pajėgos tikslingai atakuoja energetikos infrastruktūrą, todėl gyventojai dažnai priversti gyventi be šviesos, šildymo ir vandens. Žiemą tai virsta tikru išbandymu, kai temperatūra krenta žemiau nulio, o šildymo sistemos neveikia. Daugelis šeimų įsigijo generatorius, tačiau degalai brangūs ir ne visada prieinami.
Maisto tiekimas taip pat sudėtingas. Daugelis parduotuvių užsidarė, o tie, kurie dirba, turi ribotą asortimentą. Humanitarinė pagalba pasiekia ne visus, ypač tuos, kurie gyvena atokesnėse vietovėse. Žmonės išmoko kurti atsargas, konservuoti maistą ir dalintis su kaimynais – solidarumas čia tapo ne tuščiu žodžiu, o išgyvenimo būtinybe.
Pasienyje su agresoriumi
Sumų sritis yra ypač pažeidžiama dėl savo geografinės padėties. Siena su Rusija tęsiasi šimtus kilometrų, o kai kuriose vietose atstumai iki priešo pozicijų siekia vos kelis kilometrus. Tai reiškia, kad rusų pajėgos gali apšaudyti beveik bet kurią regiono dalį naudodamos net paprasčiausią artileriją, nekalbant apie raketų sistemas ar dronus.
Pasienio kaimai ir miesteliai kenčia labiausiai. Daugelis jų tiesiog ištuštėjo – gyventojai evakavosi į saugesnes vietas arba, deja, žuvo per apšaudymus. Tie, kurie liko, gyvena nuolatinėje įtampoje, žinodami, kad bet kuriuo metu gali atskrieti sviedinys. Ukrainos kariuomenė stengiasi apsaugoti civilius, bet kai priešas yra taip arti, visiškai apsaugoti neįmanoma.
Ypač sudėtinga situacija žemės ūkio sektoriuje. Sumų sritis iki karo buvo žinoma kaip derlingas žemės ūkio regionas, tačiau dabar daugelis laukų neapdiroti. Ūkininkai rizikuoja gyvybe, bandydami pasėti ar nuimti derlių, nes laukai dažnai yra arti fronto linijos arba net užminuoti. Tai ne tik regiono, bet ir visos Ukrainos ekonomikos problema, nes kiekvienas neapdirbtų laukų hektaras reiškia mažesnes pajamas ir maisto atsargas.
Humanitarinė krizė ir pagalbos organizacijos
Tarptautinės ir vietinės humanitarinės organizacijos stengiasi padėti Sumų srities gyventojams, tačiau darbas čia yra itin pavojingas. Pagalbos konvojai reguliariai patenka po apšaudymais, o kai kurie darbuotojai žuvo vykdydami savo misiją. Nepaisant to, daugelis savanorių ir organizacijų toliau dirba, suprasdami, kad be jų pagalbos situacija būtų dar blogesnė.
Medicininė pagalba yra viena iš kritiškiausių sričių. Daugelis ligoninių ir klinikų buvo apgadintos ar sunaikintos, o likę medicinos įstaigos dirba ekstremaliais režimais. Gydytojai ir slaugytojai dažnai dirba be elektros, naudodami generatorius ar net žvakes. Vaistų trūksta, ypač specialių preparatų, reikalingų lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Psichologinė pagalba taip pat tampa vis svarbesne. Nuolatinis stresas, netektys, trauminės patirtys palieka gilų pėdsaką žmonių psichikoje. Vaikai, kurie turėtų žaisti ir mokytis, vietoj to išgyvena patirtis, kurios neturėtų būti jokio vaiko gyvenime. Psichologai pastebi, kad daugelis vaikų kenčia nuo miego sutrikimų, nerimo, depresijos simptomų – tai kartos, kuriai reikės ilgalaikės pagalbos net ir po karo pabaigos.
Švietimas ir vaikai karo sąlygomis
Mokyklų darbas Sumų srityje yra iššūkis pats savaime. Daugelis mokyklų pastatų apgadinti arba laikomi per pavojingais naudoti. Ten, kur mokyklos dar veikia, pamokos dažnai vyksta rūsiuose ar specialiai įrengtose slėptuvėse. Vaikai mokosi girdėdami sprogimu garsus, o mokytojai turi būti pasirengę bet kuriuo metu nutraukti pamoką ir vesti mokinius į saugią vietą.
Nuotolinis mokymasis tapo alternatyva, tačiau ir čia kyla problemų. Dažni elektros energijos nutraukimai, interneto ryšio problemos, ne visos šeimos turi kompiuterius ar planšetes. Be to, vaikams, ypač jaunesniems, labai trūksta socialinės sąveikos, bendravimo su bendraamžiais. Mokykla – tai ne tik žinių gavimas, bet ir socializacijos vieta, kuri karo sąlygomis tampa nepasiekiama prabanga.
Mokytojai stengiasi išlaikyti bent kažkokį normalumo pojūtį, organizuoja užsiėmimus, švenčia vaikų gimtadienius, bando kurti šviesesnę atmosferą. Tai reikalauja neįtikėtinos jėgos ir atsidavimo, ypač kai patys mokytojai gyvena tokiomis pat sunkiomis sąlygomis kaip ir jų mokiniai. Daugelis pedagogų pasirinko likti regione būtent dėl vaikų, suprasdami, kad jų darbas dabar yra svarbesnis nei bet kada anksčiau.
Ekonominė situacija ir verslas
Verslo aplinka Sumų srityje yra praktiškai sunaikinta. Daugelis įmonių užsidarė, nes neįmanoma normaliai dirbti, kai bet kuriuo metu gali būti apšaudytas. Tie verslai, kurie dar veikia, dažniausiai yra susiję su būtiniausių prekių tiekimu – maisto parduotuvės, vaistinės, remonto paslaugos. Tačiau ir jie dirba ribotu režimu, dažnai trumpinant darbo valandas dėl saugumo priežasčių.
Nedarbo lygis regione pasiekė kritines ribas. Žmonės prarado ne tik darbo vietas, bet ir santaupas, nes daugelis bankų filialų neveikia arba veikia ribotai. Pensininkai ir socialinės paramos gavėjai susiduria su sunkumais gaunant išmokas. Nors vyriausybė stengiasi užtikrinti mokėjimus, logistika karo sąlygomis yra sudėtinga.
Kai kurie verslininkai bando prisitaikyti prie naujų sąlygų. Atsiranda paslaugų, susijusių su generatorių remontu, langų užkalavimu, slėptuvių įrengimu. Tai liūdna realybė, kai verslas prisitaiko prie karo ekonomikos, bet kartu tai rodo žmonių sugebėjimą išgyventi net ir ekstremaliausiomis sąlygomis.
Ukrainos pajėgų vaidmuo ir gynyba
Ukrainos kariuomenė atlieka kritinį vaidmenį bandydama apsaugoti Sumų sritį nuo tolesnės agresijos. Kariai ne tik gina pozicijas fronto linijoje, bet ir padeda civiliams – evakuoja žmones iš pavojingų zonų, teikia medicininę pagalbą, padeda atstatyti sugriautą infrastruktūrą. Daugelis vietinių gyventojų jaučia gilią padėką kariams, kurie rizikuoja gyvybe dėl jų saugumo.
Gynybinės pozicijos regione nuolat stiprinamos. Įrengiamos įtvirtinimai, minų laukai, stebėjimo punktai. Tai būtina, nes rusų pajėgos ne kartą bandė prasiveržti gilyn į Sumų sritį. Kiekvienas toks bandymas atmuštamas, bet kaina būna didelė – žūva kariai, kenčia civiliai, naikinamos gyvenvietės.
Vietos gyventojai taip pat prisideda prie gynybos pastangų. Daugelis vyrų įstojo į teritorinę gynybą, moterys siuva uniformas, gamina maistą kariams, organizuoja pagalbą. Tai ne tik praktinė parama, bet ir psichologinis palaikymas – jausmas, kad visi kartu kovoja už savo žemę, už teisę gyventi savo namuose.
Kai ištvermė tampa vienintele ginklu
Sumų srities gyventojai per šiuos metus išmoko dalykų, kurių niekas neturėtų mokytis. Jie žino, kaip išgyventi be elektros, kaip atpažinti pavojų iš garso, kaip padėti sužeistiems, kol atvyks medikai. Jie išmoko gyventi su nuolatine baime, bet tuo pačiu ir su viltimi, kad viskas kada nors pasibaigs.
Tie, kurie lieka regione, dažnai sako, kad išvykti būtų lyg išduoti savo namus, savo žemę. Tai ne tik sentimentas – tai giliai įsišaknijęs ryšys su vieta, kur gimei, užaugai, sukūrei šeimą. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių sako, kad jau per daug matė gyvenime, kad dabar bėgtų. Jaunesni lieka dėl tėvų, senelių, kurie atsisako evakuotis.
Tarptautinė bendruomenė turėtų suprasti, kad Sumų sritis – tai ne tik statistika, ne tik taškas žemėlapyje. Tai gyvi žmonės, kurie kiekvieną dieną kovoja už savo teisę egzistuoti. Jiems reikalinga ne tik humanitarinė pagalba, bet ir politinė parama, spaudimas agresijai sustabdyti. Kiekviena diena, kurią šie žmonės išgyvena tokiomis sąlygomis, yra liudijimas neįtikėtinos žmogiškosios dvasios stiprybės, bet kartu ir tarptautinės bendruomenės nesugebėjimo užtikrinti taiką Europoje XXI amžiuje.