Geografinė padėtis kartais lemia daugiau nei bet kokie politiniai susitarimai ar kariniai pajėgumai. Suvalkų koridorius – vos 65 kilometrų pločio sausumos juosta tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos – pastaraisiais metais tapo viena labiausiai aptariamų NATO gynybos problemų. Šis siaurus ruožas jungia Baltijos šalis su likusia Aljanso teritorija, o bet koks jo užblokavimas reikštų, kad Lietuva, Latvija ir Estija atsidurtų atskirtos nuo pagrindinių sąjungininkų pajėgų.
Problema nėra nauja, tačiau geopolitinė situacija ją padarė ypač aktualią. Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad Maskva nepaisys tarptautinių normų, kai mano esant reikalinga. O Baltarusijos pavertimas faktiškai Rusijos satelitu dar labiau paaštrino situaciją – dabar Suvalkų koridorių iš abiejų pusių supa potencialiai priešiškos teritorijos.
Geografijos nelaimė ir strateginis spąstai
Žvilgtelėjus į žemėlapį, problema akivaizdi. Lietuvos pietvakariuose, tarp Lenkijos ir Lietuvos sienos, susiaurėja tarpas tarp dviejų Rusijai palankių teritorijų. Nuo Kaliningrado iki Baltarusijos sienos – vos kelios dešimtys kilometrų. Šiuolaikiniam tankui tokį atstumą įveikti – valandos ar dviejų reikalas, jei niekas nesipriešintų.
Suvalkų koridoriaus svarba slypi ne tik geografijoje, bet ir logistikoje. Per šį ruožą eina pagrindiniai keliai ir geležinkelis, jungiąs Baltijos šalis su Lenkija ir toliau – su visa Europa. Tai pagrindinis sausumos transporto koridorius, kuriuo galėtų judėti NATO sustiprinimo pajėgos krizės atveju. Jei šis kelias būtų nutrauktas, Baltijos šalys taptų izoliuotu saleliu, pasiekiamu tik oru ar jūra – o tai kur kas sudėtingiau ir lėčiau.
Kariniai ekspertai jau seniai įspėja apie šią pažeidžiamumą. Kai kurie scenarijai rodo, kad gerai pasiruošusios Rusijos pajėgos galėtų užimti koridorių per kelias valandas, sukurdamos „fait accompli” – įvykusį faktą, kurį atšaukti būtų kur kas sunkiau nei užkirsti kelią agresijai iš anksto. Tokia situacija NATO statytų prieš baisų pasirinkimą: arba priimti Baltijos šalių izoliaciją, arba pradėti plataus masto karinę operaciją jų atgavimui.
Kaliningradas kaip durtuvas Europos šone
Kaliningrado sritis – tai Rusijos eksklava, atskirta nuo pagrindinės šalies teritorijos, bet smarkiai militarizuota. Čia dislokuoti „Iskander” raketų kompleksai, galintys nešti branduolinius užtaisus, stiprios oro gynybos sistemos, laivyno bazė. Tai ne tik simbolinis Rusijos buvimas Baltijos regione – tai visavertė karinė bazė, galinti greitai projektuoti jėgą į bet kurią Baltijos jūros pakrantę.
Po 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą, Kaliningrado reikšmė dar labiau išaugo. Maskva čia sutelkė papildomų pajėgų, modernizavo infrastruktūrą. Nors tikslūs duomenys apie ten dislokuotų karių skaičių skiriasi, ekspertai vertina, kad Kaliningrade nuolat būna 25-30 tūkstančių karių, o krizės atveju šis skaičius galėtų greitai išaugti.
Dar vienas aspektas – Kaliningradas yra geografiškai arti Suvalkų koridoriaus. Iš ten pajėgos galėtų judėti į pietus per kelias dešimtis minučių. Kartu su pajėgomis, kurios galėtų judėti iš Baltarusijos teritorijos, tai sudarytų žirkles, galinčias lengvai užgniaužti šį strateginį ruožą.
Baltarusijos faktorius: sąjungininkas ar okupuota teritorija?
Baltarusijos situacija pastaraisiais metais dramatiškai pasikeitė. Lukašenkos režimas, praradęs legitimumą po suklastotų 2020 metų rinkimų ir brutualiai numalšinęs protestus, tapo visiškai priklausomas nuo Maskvos. Šiandien Baltarusija faktiškai yra ne nepriklausoma valstybė, o Rusijos protektoratas.
2022 metų pavasarį būtent iš Baltarusijos teritorijos Rusijos pajėgos pradėjo puolimą prieš Kijevą. Nors pats Baltarusijos kariuomenė tiesiogiai nedalyvavo kare, šalis tapo Rusijos karinių operacijų baze. Čia dislokuoti Rusijos kariai, ginklai, įrengtos treniruočių bazės. O svarbiausia – Baltarusijos teritorija leidžiama naudoti Rusijos karinėms reikmėms.
Suvalkų koridoriaus kontekste tai reiškia, kad grėsmė iš pietų tapo realesnė nei bet kada anksčiau. Baltarusijos ir Kaliningrado pajėgos, veikdamos koordinuotai, galėtų greitai užblokuoti šį ruožą. Net jei Baltarusijos kariuomenė pati nedalyvautų, vien tai, kad jos teritorija būtų naudojama Rusijos pajėgų judėjimui, kardinaliai pakeistų situaciją.
Ką daro NATO ir ar to pakanka?
Aljansas problemą supranta ir bando reaguoti. Po 2014 metų, kai Rusija aneksavo Krymą, NATO pradėjo stiprinti savo buvimą Rytų Europoje. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti rotacinio principo batalionai, vykdomos reguliarios pratybos, gerinamas infrastruktūra.
2022 metų Madrido viršūnių susitikime NATO priėmė naujus gynybos planus, kuriuose Baltijos šalių gynyba tapo prioritetu. Vietoj ankstesnės logikos „ginti kiek įmanoma ir laukti sustiprinimo” perėjus prie „neleisti užimti nė centimetro NATO teritorijos”. Skamba gerai, bet įgyvendinimas – sudėtingas.
Lietuvoje dabar nuolat dislokuota Vokietijos vadovaujama brigada, vyksta intensyvios pratybos, statoma karinė infrastruktūra. Lenkija taip pat stiprina savo pajėgumus Suvalkų regione – čia dislokuojami papildomi daliniai, gerinamas keliai ir tiltai, kad galėtų atlaikyti sunkiosios technikos judėjimą.
Tačiau ekspertai įspėja, kad dabartinių pajėgų gali nepakakti. Greitam Rusijos puolimui sustabdyti reikėtų ne tik karių vietoje, bet ir galimybės labai greitai atgabenti sustiprinimą. O čia iškyla logistikos problema – keliai, tiltai, geležinkelio infrastruktūra turi būti pasiruošę priimti didelius kiekius karinės technikos. Ir visa tai turi veikti greitai, nes laiko bus labai mažai.
Lietuvos vaidmuo: ne tik aukos, bet ir veikėjo
Lietuva šioje situacijoje yra ne tik potenciali auka, bet ir svarbus veikėjas. Vilnius aktyviai dirba, kad Suvalkų koridoriaus gynyba būtų stiprinama. Tai reiškia ne tik tarptautinių partnerių spaudimą, bet ir savo namų darbų atlikimą.
Lietuvos kariuomenė stiprinama – didėja gynybos biudžetas, perkama moderni ginkluotė, gerinamas parengimas. Bet svarbiausia – kuriama teritorinė gynyba. Šaulių sąjunga, savanorių pajėgos, civilių pasipriešinimo planai – visa tai skirta užtikrinti, kad net jei priešas ir prasiveržtų, jis susidurtų su nuolatiniu pasipriešinimu.
Infrastruktūros gerinimas taip pat prioritetas. Keliai ir tiltai stiprinami, kad atlaikytų sunkiąją techniką. Geležinkelio linijos modernizuojamos. Kuriami alternatyvūs maršrutai, kad net užblokavus pagrindinius kelius, būtų įmanoma judėti. Tai ne spektakuliarios priemonės, bet būtinos.
Dar viena svarbi kryptis – civilinė parengtis. Gyventojai mokomi, kaip elgtis krizės atveju, kuriami atsargų sandėliai, planuojama evakuacija. Skamba niūriai, bet geriau būti pasiruošus ir to niekada nenaudoti, nei atsidurti nepasiruošus kritinę akimirką.
Hibridinės grėsmės: ne tik tankai gali užblokuoti kelią
Šiuolaikinis karas nebūtinai prasideda tankų kolonomis, kertančiomis sieną. Rusija puikiai išmoko naudoti hibridines priemones – dezinformaciją, kibernetines atakas, ekonominį spaudimą, migrantų krizės organizavimą. Suvalkų koridorius pažeidžiamas ne tik karinėms, bet ir tokioms grėsmėms.
2021 metų migrantų krizė, kai Baltarusija organizuotai siuntė žmones per sieną į Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, parodė, kaip lengvai gali būti sukuriamas chaosas. Tokia krizė gali užimti dėmesį, išsemti išteklius, sukurti visuomenės įtampą. O krizės metu – dar labiau apsunkinti situaciją.
Kibernetinės atakos prieš kritinę infrastruktūrą – elektros tinklus, ryšio sistemas, transporto valdymą – gali paralyžuoti judėjimą net be fizinio užpuolimo. Įsivaizduokite situaciją, kai reikia skubiai perkelti karius ir techniką, bet geležinkelio valdymo sistemos neveikia, o kelių šviesoforai ir informacinės sistemos išjungtos. Tai ne fantastika – Rusija tokias atakas jau yra vykdžiusi.
Ką galima ir reikia daryti toliau
Situacija rimta, bet ne beviltiška. Yra konkretūs dalykai, kuriuos darant, Suvalkų koridoriaus saugumas gali būti stiprinamas. Pirma, NATO buvimas regione turi būti ne simbolinis, o realus. Tai reiškia ne tik rotacinius batalijonus, bet nuolat dislokuotas pajėgas su sunkiąja technika, oro gynyba, logistikos bazėmis.
Antra, infrastruktūra turi būti pritaikyta greitam didelių pajėgų judėjimui. Tai reiškia investicijas į kelius, tiltus, geležinkelius. Ypač svarbu turėti alternatyvius maršrutus – jei vienas kelias užblokuojamas, turi būti kitas. „Military mobility” – karinės mobilumo – programa ES ir NATO lygmeniu jau dirba šia kryptimi, bet tempas turėtų būti spartesnis.
Trečia, oro gynyba. Suvalkų koridoriaus apsauga neįmanoma be efektyvios oro erdvės kontrolės. Tai reiškia modernias oro gynybos sistemas, naikintuvų buvimą, radarų tinklą. Lietuva ir Lenkija čia turi glaudžiai bendradarbiauti, nes oro erdvė neturi sienų.
Ketvirta, civilinė parengtis. Gyventojai turi žinoti, kaip elgtis krizės atveju. Tai reiškia ne tik informavimą, bet ir praktinius mokymus, evakuacijos planus, atsargų kaupimą. Švedijos ir Suomijos patirtis čia gali būti naudinga – šios šalys turi ilgą tradiciją ruošti visuomenę galimam konfliktui.
Penkta, regioninis bendradarbiavimas. Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija turi veikti kaip vienas kumštis. Bendri pratybos, bendri planai, bendras komunikacijos. Baltijos šalys jau daug ką daro kartu, bet galima dar daugiau. Ypač svarbus Lenkijos vaidmuo – kaip didžiausia regiono šalis ir NATO narė su stipria kariuomene, ji yra raktas į efektyvią Suvalkų koridoriaus gynybą.
Geografija kaip likimas, bet ne nuosprendis
Suvalkų koridorius išliks strateginiu iššūkiu, kol egzistuos dabartinė geopolitinė konfigūracija. Geografijos nepakeisi – tie 65 kilometrai tarp Kaliningrado ir Baltarusijos niekur neišnyks. Tačiau geografija nėra nuosprendis. Istorija žino daug pavyzdžių, kai protingas planavimas, tvirta valia ir geri sąjungininkai leido įveikti net pačias nepalankiausias geografines aplinkybes.
Svarbu suprasti, kad Suvalkų koridoriaus problema nėra tik Lietuvos ar net tik Baltijos šalių problema. Tai visos NATO problema. Jei Aljansas negali apsaugoti savo narių, jei 5-asis straipsnis apie kolektyvinę gynybą tampa tuščiais žodžiais, visa organizacija praranda prasmę. Todėl Vakarai turi suprasti – investicijos į Suvalkų koridoriaus saugumą yra investicijos į visos NATO patikimumą.
Lietuva savo ruožtu turi toliau daryti viską, kas įmanoma. Stiprinti kariuomenę, gerinti infrastruktūrą, ruošti visuomenę, palaikyti tvirtus santykius su sąjungininkais. Ir svarbiausia – neleisti, kad ši tema išnyktų iš tarptautinio dėmesio. Kol apie Suvalkų koridoriaus pažeidžiamumą kalbama, kol jis lieka NATO darbotvarkėje, tol yra vilties, kad bus imamasi realių veiksmų.
Galiausiai, geriausia gynyba yra ta, kurios niekada nereikia panaudoti. Jei Rusija aiškiai matys, kad Suvalkų koridorius yra gerai ginamas, kad bet koks bandymas jį užblokuoti susidurs su tvirtu pasipriešinimu ir neišvengiama NATO reakcija, tai pats bandymas gali niekada neįvykti. Atgrasymas veikia tik tada, kai yra patikimas. O tam reikia ne tik žodžių, bet ir realių pajėgumų, aiškių planų ir politinės valios juos įgyvendinti.