Afganistanas šiandien vėl tapo viena iš tamsiausių pasaulio vietų moterims ir mergaitėms. Nuo 2021 metų rugpjūčio, kai Talibanas atsiėmė šalies kontrolę, moterų padėtis nuolat blogėja. Tai, kas kadaise atrodė kaip pažanga link lygybės ir laisvės, dabar virsta prisiminimais apie laikinus laimėjimus.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl niekas nesustabdė
Kai JAV pajėgos skubiai pasitraukė iš Afganistano 2021 metų vasarą, daugelis tikėjosi, kad Talibanas bent kiek pasikeitė per tuos dvidešimt metų, kai buvo nušalintas nuo valdžios. Kai kurie net tikėjo pažadais apie „švelnesnę” valdymo versiją. Tačiau realybė pasirodė esanti visiškai kitokia.
Pirmosios savaitės po valdžios perėmimo atrodė apgaulingai ramesnes. Talibano atstovai kalbėjo apie moterų teises „pagal šariatą”, apie švietimą ir darbą. Bet jau po kelių savaičių prasidėjo sistemingos teisių varžymo bangos. Pirmiausia uždarė mergaičių vidurinės mokyklas, tada universitetus, vėliau uždraudė moterims dirbti nevyriausybinėse organizacijose, galiausiai – net grožio salonuose.
Tarptautinė bendruomenė reagavo diplomatiniais pareiškimais ir sankcijomis, tačiau tai neturėjo jokios realios įtakos. Talibanas tiesiog ignoravo visus protestus, o jo valdžia tik stiprėjo, nes nebuvo jokios tikros opozicijos šalyje.
Moterų teisės virsta dulkėmis
Šiandien afganistanietės moterys negali išeiti iš namų be vyriško giminaičio palydos. Jos negali dirbti daugelyje profesijų. Mergaitės negali mokytis vidurinėse mokyklose ar universitetuose. Moterys negali lankyti parkų, sporto salių ar net ligoninių, kur dirba vyrai gydytojai.
Viena iš skaudžiausių realybių – tai, kad moterys gydytojos taip pat negali dirbti daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų. O kadangi moterys negali būti gydomas vyrų gydytojų, tai reiškia, kad milijonai moterų ir mergaičių tiesiog neturi prieigos prie medicininės pagalbos. Gimdymo komplikacijos, ligos, traumos – visa tai dabar gali reikšti mirties nuosprendį.
Švietimo sektoriuje situacija ne mažiau tragiška. Mergaitės gali lankyti tik pradinę mokyklą, ir tai ne visur. Kai kuriose provincijose net pradinukai mergaitės negali mokytis. Visa karta jaunų moterų auga be galimybės įgyti išsilavinimą, be perspektyvų, be vilties.
Teroras kaip valdymo įrankis
Talibano valdymo metodai nėra nauji – tai tas pats teroras, kurį jie naudojo devintojo dešimtmečio pabaigoje. Viešos egzekucijos, plakimai, kankinimas – visa tai vėl tapo kasdieniu reiškiniu Afganistane.
Moralės policija gatvėse tikrina, ar moterys dėvi tinkamą aprangą, ar turi lydėtoją, ar jų elgesys atitinka Talibano interpretaciją islamo įstatymų. Už pažeidimus baudžiama griežtai – nuo viešo plakimo iki įkalinimo. Yra užfiksuota atvejų, kai moterys buvo nužudytos už tai, kad dirbo ar mokėsi.
Buvę vyriausybės pareigūnai, saugumo pajėgų nariai, žurnalistai, aktyvistai – visi jie gyvena nuolatinėje baimėje. Daugelis jų tiesiog dingo, ir jų likimas lieka nežinomas. Talibanas oficialiai žadėjo amnesiją, bet realybėje vyksta sisteminga keršto kampanija.
Tarptautinė bendruomenė ir jos bejėgiškumas
Jungtinės Tautos reguliariai skelbia pranešimus apie žmogaus teisių pažeidimus Afganistane. Europos Sąjunga ir JAV išlaikė sankcijas. Bet visa tai neturi jokios realios įtakos Talibano politikai.
Problema ta, kad Talibanas nepriklausomai nuo tarptautinio pripažinimo. Jie kontroliuoja šalį, turi ginklus, turi pajamų šaltinius. Narkotikų prekyba, neteisėta kalnakasyba, kontrabanda – visa tai teikia pakankamai lėšų režimui išsilaikyti.
Be to, kai kurios šalys, ypač regione, faktiškai bendradarbiauja su Talibanu. Pakistanas, Kinija, Rusija – visos šios valstybės palaiko tam tikrus ryšius su režimu, nors ir nesuteikė oficialaus pripažinimo. Tai suteikia Talibanui tarptautinės legitimacijos ir sumažina sankcijų efektyvumą.
Humanitarinė katastrofa ir bado grėsmė
Daugiau nei pusė Afganistano gyventojų šiandien susiduria su ūmine bado grėsme. Ekonomika sugriuvo po Talibano valdžios perėmimo. Tarptautinė pagalba buvo sustabdyta arba drastiškai sumažinta. Bankinė sistema praktiškai neveikia.
Moterys, kurios nuo šiol negali dirbti, prarado pajamų šaltinius. Daugelyje šeimų moterys buvo pagrindinės maitintojos, ypač tose, kur vyrai žuvo per ilgametį karą. Dabar šios šeimos tiesiog neturi iš ko gyventi.
Sveikatos priežiūros sistema taip pat griuvo. Ligoninėms trūksta medikamentų, įrangos, personalo. Vaikų mirtingumas auga. Infekcinės ligos plinta. Vakcinacijos programos sustojo. Tai reiškia, kad net tie, kurie išvengia bado, gali mirti nuo lengvai išvengiamų ligų.
Pasipriešinimas ir vilties kibirkštys
Nepaisant viso šio siaubo, yra moterų, kurios tebesipriešina. Slaptai organizuoja mokyklas mergaitėms. Slapta dirba, padeda kitoms. Rizikuoja savo gyvybėmis, kad išsaugotų bent kažkokią žmogiškumo ir orumo kibirkštį.
Yra požeminių švietimo tinklų, kur mergaitės gali mokytis namuose, mažomis grupėmis. Yra moterų, kurios teikia medicininę pagalbą kitoms moterims slapta. Yra žurnalisčių, kurios tebesiunčia informaciją į išorę apie tai, kas vyksta šalyje.
Už Afganistano ribų afganistaniečių diaspora taip pat aktyviai veikia. Organizuoja protestus, renka lėšas, bando atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį. Kai kurioms moterims pavyko pabėgti iš šalies, ir jos dabar tampa balsu tų, kurios liko.
Ką galime padaryti ir kodėl tai svarbu visiems
Galima paklausti – kodėl mums, gyvenantiems toli nuo Afganistano, tai turėtų rūpėti? Atsakymas paprastas: moterų teisės yra žmogaus teisės, ir jų pažeidimas bet kurioje pasaulio vietoje yra grėsmė visur.
Praktiškai kiekvienas galime kažką padaryti. Remti organizacijas, kurios teikia humanitarinę pagalbą Afganistane. Palaikyti pabėgėlių priėmimo programas. Dalintis informacija apie situaciją, kad ji neliktų užmiršta. Spausti savo vyriausybes, kad jos neužmirštų afganistaniečių moterų.
Svarbu suprasti, kad Talibano režimas nėra tik Afganistano problema. Tai tarptautinio ekstremizmo problema. Tai terorizmo problema. Afganistanas vėl tampa saugiu prieglobsčiu teroristinėms grupuotėms, kaip buvo prieš 2001 metus. Ir mes visi žinome, kaip tai baigėsi.
Be to, pabėgėlių krizė, kuri kyla dėl Talibano valdžios, paveikia kaimynines šalis ir galiausiai visą pasaulį. Milijonai žmonių bėga iš šalies, ieškodami saugumo ir normalaus gyvenimo. Tai kelia spaudimą kitoms šalims, destabilizuoja regioną.
Moterų teisių sunaikinimas Afganistane taip pat siunčia pavojingą signalą kitiems ekstremistiniams judėjimams visame pasaulyje. Tai rodo, kad galima atvirai pažeidinėti žmogaus teises ir išlikti nebaudžiamam. Tai įkvepia kitus režimus ir grupes elgtis panašiai.
Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė nenuleistų rankų. Kad būtų ieškoma būdų, kaip spausti Talibaną, kaip padėti afganistaniečiams, kaip užkirsti kelią dar didesnei katastrofai. Tai nėra lengva, bet tai būtina.
Kas laukia Afganistano ir kodėl negalime tiesiog žiūrėti
Afganistano ateitis šiuo metu atrodo labai tamsi. Talibanas neketina keisti savo politikos. Tarptautinė bendruomenė neturi efektyvių įrankių jiems priversti. Humanitarinė situacija tik blogėja. Visa karta jaunų žmonių, ypač moterų, auga be švietimo, be perspektyvų, be vilties.
Tačiau istorija moko, kad niekas netrunka amžinai. Totalitariniai režimai galiausiai griūva. Žmonės, kurie kovoja už savo teises, anksčiau ar vėliau laimi. Klausimas tik – kiek laiko tai užtruks ir kiek žmonių turės kentėti tuo metu.
Mūsų pareiga – neužmiršti afganistaniečių. Neužmiršti moterų, kurios kovoja už savo teises. Neužmiršti vaikų, kurie auga teroro šešėlyje. Ir daryti viską, ką galime, kad jiems padėtume. Nes jų kova – tai kova už vertybes, kurias visi deklaruojame: laisvę, lygybę, orumą. Ir jei mes leisime šioms vertybėms būti sutryptos Afganistane, jos bus pavojuje visur.