Kaip lietuviai atsidūrė teniso kortose
Tenisas Lietuvoje – tai ne pati populiariausia tema, kai kalbame apie sporto pasiekimus. Krepšinis, žinoma, užima visą erdvę, o apie tenisą dažniausiai prisimename tik tada, kai koks nors lietuvis pasirodo ATP ar WTA reitinguose. Bet jei pažiūrėtume atidžiau, pamatytume, kad lietuvių teniso istorija yra gerokai įdomesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Tenisas Lietuvoje pradėjo plisti dar sovietmečiu, tačiau rimtesnis jo vystymasis prasidėjo tik po nepriklausomybės atkūrimo. Devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje atsirado pirmosios privačios akademijos, kortai, treneriai, kurie patys buvo mokęsi iš sovietinių vadovėlių ir stebėję Vakarų tenisą per retai pasitaikančias transliacijas. Tai buvo laikas, kai viskas buvo kuriama iš nulio – nuo infrastruktūros iki metodikos.
Šiandien situacija, žinoma, kitokia. Lietuvoje veikia kelios rimtos teniso akademijos, šalis turi savo ATP ir WTA žaidėjų, o jaunimo turnyruose lietuviai vis dažniau pasirodo geroje šviesoje. Tačiau kelias iki čia nebuvo nei trumpas, nei lengvas.
Ricardas Berankis – veidas, kurį visi žino
Kalbant apie lietuvių profesionalų tenisą, neįmanoma nepaminėti Ricardaso Berankio. Tai žmogus, kuris praktiškai vienas ant savo pečių nešė Lietuvos teniso vardą pasaulinėje arenoje daugiau nei dešimtmetį. Jo karjera – tai tikra kalnų ir slėnių istorija, pilna traumų, sugrįžimų, pergalių prieš žaidėjus iš pirmojo dešimtuko ir skaudžių pralaimėjimų.
Berankis gimė 1990 metais Vilniuje ir tenisą pradėjo žaisti anksti – maždaug penkerių metų amžiaus. Jo tėvas Rimas Berankis buvo tenisininkas, tad aplinka buvo tinkama. Jaunasis Ricardas greitai parodė, kad turi talentą, ir netrukus atsidūrė ITF jaunių turnyruose, kur jo rezultatai kalbėjo patys už save.
Profesionalioje karjeroje Berankis pasiekė aukščiausią 48-ą vietą ATP reitinge – tai, žinoma, ne pirmasis dešimtukas, bet tai yra milžiniškas pasiekimas žaidėjui iš šalies, kurioje tenisas niekada nebuvo prioritetinis sportas. Jis yra žaidęs Vimbldone, US Open, Roland Garros ir Australijos atvirajame čempionate. Jis yra nugalėjęs žaidėjus, kurių vardai puikiai žinomi kiekvienam teniso gerbėjui.
Bet svarbiausia, ką Berankis padarė – jis įrodė, kad lietuvis gali konkuruoti aukščiausiame lygyje. Tai psichologiškai svarbu ne tik jam pačiam, bet ir visiems jauniesiems teniso žaidėjams Lietuvoje, kurie žiūri į jį kaip į pavyzdį.
Moterų tenisas – kur esame ir ko trūksta
Jei vyrų tenise Berankis buvo aiškus lyderis, tai moterų tenise situacija buvo sudėtingesnė. Lietuvė, kuri labiausiai priartėjo prie rimtų WTA pozicijų – Lina Stančiūtė, kuri savo karjeros metu pasiekė apie 200-ą vietą WTA reitinge. Tai nėra pirmasis šimtukas, bet tai yra profesionali karjera, o tai jau kažkas.
Problema su moterų tenisu Lietuvoje yra ta, kad nėra sistemos, kuri nuosekliai išugdytų žaidėjas iki profesionalaus lygio. Mergaitės, kurios rodo talentą jaunių turnyruose, dažnai susiduria su tuo, kad nėra pakankamai finansavimo, nėra tinkamų trenerių, nėra galimybių reguliariai žaisti tarptautiniuose turnyruose. Ir taip talentai išnyksta – ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad sistema jų neišlaiko.
Lyginant su Latvija ar Estija, Lietuva moterų tenise atsilieka. Latvija turėjo Jeleną Ostapenko, kuri 2017 metais laimėjo Roland Garros – tai buvo sensacija, bet kartu ir įrodymas, kad Baltijos šalys gali auginti pasaulinio lygio žaidėjas. Lietuvai tokio proveržio kol kas trūksta.
Daviso taurė ir komandinis žaidimas
Daviso taurė – tai teniso komandinis turnyras, kuriame šalys rungtyniauja tarpusavyje. Lietuvos komanda šiame turnyre dalyvauja, bet kol kas yra antros grupės žaidėja – tai reiškia, kad iki elitinės grupės dar toli. Tačiau čia verta pažiūrėti į tai kitaip.
Daviso taurė Lietuvai yra svarbi ne tiek dėl rezultatų, kiek dėl to, ką ji duoda jauniesiems žaidėjams. Galimybė žaisti už šalį, jaustis komandos dalimi, rungtyniauti prieš kitas tautas – tai patirtis, kurios neįkainosi. Berankis daugelį metų buvo Lietuvos komandos stuburas, ir jo buvimas komandoje pakeldavo visų kitų žaidėjų lygį.
Problema ta, kad kai Berankio nėra arba jis yra traumuotas, Lietuvos komanda labai nusilpsta. Tai rodo, kad šalyje trūksta gylio – nėra antro, trečio žaidėjo, kuris galėtų užpildyti tą spragą. Ir tai yra sisteminis klausimas, kurį reikia spręsti ne per vienus metus.
Praktinis patarimas teniso federacijai: verta investuoti į Daviso taurės komandos rengimą kaip į atskirą projektą, o ne tik surinkti geriausius tuo metu turimus žaidėjus. Komandinis tenisas turi savo specifiką, ir tam reikia specialaus pasiruošimo.
Teniso akademijos ir ugdymo sistema Lietuvoje
Jei norime suprasti, kodėl Lietuva turi tiek mažai profesionalų, reikia pažiūrėti į ugdymo sistemą. Teniso akademijos Lietuvoje yra, bet jų kokybė ir galimybės labai skiriasi. Vilniuje ir Kaune yra kelios rimtesnės mokyklos, kurios turi gerus kortus, kvalifikuotus trenerius ir programas jauniesiems žaidėjams. Tačiau regionuose situacija daug blogesnė.
Vaikas iš mažesnio miesto, kuris turi teniso talentą, susiduria su milžiniškomis kliūtimis. Pirma, gali nebūti tinkamų kortų. Antra, gali nebūti gero trenerio. Trečia, net jei abu šie dalykai yra, kelionės į turnyrus ir stovyklas kainuoja pinigus, kurių daugelis šeimų tiesiog neturi. Tenisas – brangus sportas, ir tai yra faktas, kurį reikia pripažinti.
Lyginant su Ispanija ar Prancūzija, kur teniso ugdymo sistemos yra valstybinio masto projektas su dideliu finansavimu, Lietuva atrodo kaip mėgėjų lygis. Tai nėra kritika – tai tiesiog realybė, kurią diktuoja šalies dydis ir ekonominės galimybės. Bet tai nereiškia, kad nieko negalima padaryti.
Kelios konkrečios rekomendacijos: pirma, reikėtų sukurti stipendijų programą talentingiems jauniesiems žaidėjams iš mažiau pasiturinčių šeimų. Antra, verta svarstyti apie regioninių teniso centrų kūrimą, kurie būtų prieinami ne tik didžiųjų miestų gyventojams. Trečia, reikėtų aktyviau bendradarbiauti su Latvijos ir Estijos federacijomis – kartu organizuoti stovyklas, turnyrus, dalintis treneriais. Tai būtų efektyviau nei kiekvienai šaliai vienaip ar kitaip spręsti tas pačias problemas.
Finansavimas – amžinoji problema
Tenisas Lietuvoje finansuojamas mišriai – dalis lėšų ateina iš valstybės per Lietuvos teniso sąjungą, dalis – iš privačių rėmėjų, dalis – iš pačių sportininkų ir jų šeimų kišenių. Ir tai yra problema, nes tokia sistema yra nestabili ir neleidžia planuoti ilgalaikio vystymosi.
Berankio karjera buvo finansuojama labai sudėtingai – jo šeima investavo daug, vėliau atsirado rėmėjai, bet tai nebuvo sisteminė parama. Daugelis žadančių jaunų žaidėjų tiesiog neturi galimybės žaisti ITF turnyruose reguliariai, nes tai kainuoja – kelionės, viešbučiai, registracijos mokesčiai, trenerio išlaidos. Ir kai pinigai baigiasi, karjera baigiasi.
Čia verta pažiūrėti į tai, kaip tai sprendžia kitos mažos šalys. Kroatija, pavyzdžiui, išaugino Gorąną Ivaniševičių ir Marinąą Čilićą – ir tai nėra atsitiktinumas. Ten yra sistema, kuri remia perspektyvius žaidėjus nuo jaunų metų. Slovakija išaugino Dominicąą Cibulovąą. Net Belgija, kuri nėra teniso supervalstybė, turėjo Justine Henin ir Kim Clijsters. Visose šiose šalyse yra vienas bendras dalykas – sisteminis požiūris į talentų ugdymą ir finansavimą.
Jaunoji karta – ar yra vilties?
Tai klausimas, kurį teniso bendruomenė Lietuvoje užduoda nuolat. Ir atsakymas nėra nei aiškiai teigiamas, nei aiškiai neigiamas – jis yra kažkur per vidurį, kaip dažnai būna su sporto vystymosi klausimais.
Jaunimo turnyruose lietuviai pasirodo. ITF jaunių turnyruose galima rasti lietuviškų pavardžių, ir kai kurie iš tų žaidėjų rodo tikrai įdomų žaidimą. Tačiau perėjimas iš jaunių teniso į profesionalų turas yra vienas sunkiausių žingsnių sporte apskritai – statistiškai tik labai maža dalis jaunių teniso žaidėjų tampa tikrais profesionalais.
Tėvams, kurių vaikai žaidžia tenisą ir svajoja apie profesionalią karjerą, verta žinoti keletą dalykų. Pirma, tenisas reikalauja labai ankstyvos specializacijos – jei vaikas rimtai pradeda tik sulaukęs 12-13 metų, tai jau gana vėlu, jei kalbame apie tikrai aukštą lygį. Antra, reikia realiai įvertinti finansines galimybes – profesionali teniso karjera iki to momento, kol žaidėjas pradeda uždirbti iš turnyrinių prizinių, kainuoja šimtus tūkstančių eurų. Trečia, svarbu, kad vaikas pats norėtų – ne tėvai, o vaikas. Tenisas yra individualus sportas, kuriame psichologinis veiksnys yra milžiniškas, ir be vidinio noro niekas neveikia.
Lietuviški kortai ir teniso kultūra – kur einame
Paskutiniais metais tenisas Lietuvoje pamažu populiarėja – ir tai matosi. Vilniuje ir Kaune atsiranda naujų kortų, teniso klubai praneša apie augantį narių skaičių, o po pandemijos, kai žmonės ieškojo lauke žaidžiamų sportų, tenisas gavo papildomą postūmį. Tai gerai.
Bet yra skirtumas tarp to, kad žmonės žaidžia tenisą kaip laisvalaikio veiklą, ir to, kad šalis augina profesionalus. Pirmasis dalykas yra puikus – sveikata, socialinis bendravimas, sportas. Antrasis reikalauja daug daugiau – infrastruktūros, finansavimo, metodikos, laiko ir, svarbiausia, kantrybės.
Berankio karjera artėja prie pabaigos – tai natūralu, jis jau nebe jauniausias profesionalas. Klausimas, kas ateis po jo, lieka atviras. Galbūt kažkur Vilniaus ar Kauno akademijoje šiuo metu treniruojasi žaidėjas ar žaidėja, kurie po dešimties metų bus Lietuvos teniso veidas. Galbūt tas žmogus dar net nėra pradėjęs žaisti. Niekas nežino.
Tai, ką galime padaryti šiandien – kurti sąlygas, kad tas žmogus turėtų galimybę realizuoti savo potencialą. Investuoti į kortus regionuose, remti jaunus žaidėjus finansiškai, mokyti trenerius, organizuoti tarptautinius turnyrus Lietuvoje, kad jaunimas galėtų žaisti prieš stiprius varžovus neišvykdamas iš šalies. Tai nėra romantiška vizija – tai konkretūs darbai, kuriuos reikia daryti nuosekliai, metai po metų, nepaisant to, ar rezultatai matomi iš karto.
Lietuvių tenisas turi istoriją, turi žmones, kurie jį myli, ir turi potencialą. Trūksta sistemos ir valios ją sukurti. O tai jau ne sporto, o politikos ir prioritetų klausimas.