Užrakinote duris ir jau einate laiptais, bet galvoje staiga nuskamba klausimas: „O ar tikrai užrakinau?“ Tyrimai rodo paradoksą: kartojamas tikrinimas gali ne sustiprinti pasitikėjimą atmintimi, o jį susilpninti.
Tokia abejonė savaime nereiškia nei atminties sutrikimo, nei psichologinės problemos. Kasdienius veiksmus, pavyzdžiui, uždarome langą, išjungiame šviesą ar užrakiname duris, dažnai atliekame beveik automatiškai. Tuo metu mintyse sukasi vėlavimas, pamirštas pirkinys ar laukiantys darbai.
Vis dėlto retkarčiais kylantis klausimas skiriasi nuo situacijos, kai be pakartotinio patikrinimo nebegalite ramiai išeiti. Šiam skirtumui suprasti svarbu žiūrėti ne vien į tai, kiek kartų patraukiate rankeną, bet ir į tai, kodėl tai darote bei kiek tai trukdo gyventi.
Duris užrakinote, bet ryškaus prisiminimo neturite
Užrakinimas yra trumpas ir nuolat kartojamas veiksmas, todėl jis retai palieka tokį aiškų prisiminimą kaip netikėtas pokalbis ar neįprastas įvykis. Jei tuo metu kalbėjote telefonu, ieškojote automobilio raktų ar raginote vaiką paskubėti, vėliau gali būti sunku atkurti būtent šio ryto užrakinimą.
Neaiškus prisiminimas lengvai supainiojamas su neatliktu veiksmu. „Neprisimenu, kaip užrakinau“ galvoje virsta klausimu „gal neužrakinau?“. Šie dalykai nėra tapatūs, tačiau abejonė gali pasirodyti pakankamai įtikinama, kad apsisuktumėte.
Kartais grįžti skatina ir galimų pasekmių vertinimas. Žmogus pagalvoja apie namuose paliktus daiktus, augintinį ar galimybę įsibrauti, ir patikrinti jam atrodo paprasčiau nei visą dieną nerimauti.
Iš šio įpročio negalima patikimai nustatyti žmogaus charakterio. Grįžimas prie durų neįrodo, kad esate atsakingesnis, kūrybiškesnis ar labiau mėgstate kontrolę nei kiti. Vienas kasdienis veiksmas nėra asmenybės testas.
Kodėl dar vienas patikrinimas ne visada suteikia daugiau ramybės?
Sugrįžus ir įsitikinus, kad durys užrakintos, įtampa paprastai sumažėja. Todėl kitą kartą kilus panašiai abejonei norisi pasielgti taip pat. Problema prasideda tada, kai palengvėjimas trunka vis trumpiau, o tikrinti reikia vis dažniau.
Šį reiškinį tyrė psichologai Marcelis van den Houtas ir Merel Kindt. Jų eksperimentuose dalyviai tikrino virtualią viryklę. Pakartotinis tos pačios užduoties atlikimas sumažino prisiminimų ryškumą, detalumą ir pasitikėjimą atmintimi, nors pats prisiminimų tikslumas nepablogėjo.
Tyrimai atlikti su sveikais dalyviais, todėl jų rezultatai neleidžia diagnozuoti konkretaus žmogaus. Vis dėlto jie padeda paaiškinti, kaip tikrinimas gali palaikyti abejones.
Kasdienybėje tai gali atrodyti taip: prisimenate, kad rankeną jau traukėte, bet nebesate tikri, kuris patikrinimas buvo paskutinis. Veiksmai tampa labai panašūs, o aiškumo nepadaugėja.
Nepasitikėjimas prisiminimu nėra tas pats, kas prasta atmintis. Žmogus gali gana tiksliai prisiminti atliktą veiksmą ir vis tiek jausti, kad to nepakanka. Tada ieškoma jau ne naujos informacijos apie duris, o visiško tikrumo, kurio dar vienas patikrinimas ilgam nesuteikia.
Kada įprotis pradeda trukdyti kasdienybei?
Vien tai, kad kartą grįžote prie durų, nėra obsesinio-kompulsinio sutrikimo (OKS) požymis, kurio pakaktų diagnozei. Svarbiau, ar abejonės kartojasi, kelia didelę įtampą ir verčia atlikti veiksmus, kuriuos sunku sustabdyti.
Dėmesį verta atkreipti, jeigu dėl tikrinimo nuolat vėluojate, grįžtate jau nuvažiavę dalį kelio, ilgai negalite atsitraukti nuo durų arba prašote artimųjų vis iš naujo patvirtinti, kad viskas užrakinta. Sunkumas gali reikštis ir mintyse: žmogus vėl ir vėl bando atkurti užrakinimo akimirką, bet vis tiek nenusiramina.
Dažnai minima vienos valandos riba nėra vienintelė diagnozavimo sąlyga. Vertinant OKS svarbu, ar įkyrios mintys ir pasikartojantys veiksmai užima daug laiko arba sukelia reikšmingą kančią bei trukdo kasdieniam gyvenimui. Todėl pagalbos nereikia atidėlioti vien dėl to, kad ritualai trunka trumpiau nei valandą. Diagnozę nustato specialistas, įvertinęs visą situaciją.
Artimųjų pastaba „tiesiog nebetikrink“ tokiais atvejais retai išsprendžia problemą. Žmogus dažnai pats supranta, kad tikrino pakankamai, bet abejonę ir su ja susijusį nerimą vis tiek jaučia labai stipriai.
Ką daryti, kad kasdienis užrakinimas nevirstų ilgu ritualu?
Jei abejonė kyla tik retkarčiais, pradėkite nuo išsiblaškymo mažinimo. Rakindami trumpam padėkite telefoną, nesprendinėkite kartu kitų reikalų ir skirkite dėmesį pačiam veiksmui. Tam nereikia ypatingos frazės, griežtos judesių sekos ar nustatyto pakartojimų skaičiaus.
Atskirkite realią techninę problemą nuo pasikartojančio nerimo. Jei spyna stringa, durys neužsidaro arba mechanizmas veikia nepatikimai, pirmiausia reikia sutvarkyti gedimą. Bet kai durys tvarkingos, o abejonė grįžta po daugelio patikrinimų, vien papildomos saugumo procedūros gali nepadėti.
Jeigu užrakintų durų fotografavimas, patikrinimų skaičiavimas ar artimųjų patvirtinimas jau tapo būtinybe, verta tai aptarti su specialistu. Toks nusiraminimo būdas pats gali įsitraukti į pasikartojantį ritualą.
Varginantis tikrinimas gali būti veiksmingai gydomas. Vienas taikomų metodų – kognityvinė elgesio terapija su ekspozicija ir atsako prevencija. Dirbant su specialistu palaipsniui mokomasi išbūti kylantį nerimą neatliekant įprasto priverstinio veiksmo. Gydymas pritaikomas individualiai, o prireikus gydytojas gali pasiūlyti ir vaistų.
Jeigu išėjimas iš namų vis dažniau virsta užsitęsusiomis derybomis su savimi prie durų, apie tai galima pasikalbėti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Nereikia laukti, kol tikrinimas pradės diktuoti visos dienos planus.
