Donaldas Trumpas dar prieš tapdamas JAV prezidentu garsiai skelbė, kad Ukrainoje karą užbaigs per 24 valandas. Dabar, kai jis oficialiai pradėjo antrąją kadenciją, šie pažadai virsta konkrečiais veiksmais, o kartu ir didžiuliu nerimą keliančiais klausimais. Ukraina stebi kiekvieną Vašingtono žingsnį su baime – kas bus, jei taika reikš teritorijų praradimą ir kapituliacijos sąlygas?
Kas yra Trumpo taikos planas iš tikrųjų
Konkrečių detalių apie Trumpo taikos planą vis dar trūksta, tačiau iš įvairių šaltinių ir jo komandos narių pasisakymų galima susidaryti bendrą vaizdą. Pagrindinė idėja – greitai sustabdyti karo veiksmus, įšaldyti fronto linijas ir priversti abi puses derėtis. Skamba paprasta, bet realybė daug sudėtingesnė.
Vienas iš siūlomų variantų – sukurti demilitarizuotą zoną dabartinėse fronto linijose, atidėti Ukrainos narystės NATO klausimą bent 20 metų ir priversti Kyjivą pripažinti tam tikrus faktinius dalykus. Trumpo patarėjai, tokie kaip J.D. Vance’as, viešai kalbėjo apie tai, kad Ukraina turėtų atsisakyti dalies teritorijų mainais į taiką. Tokia pozicija Kyjive priimama kaip išdavystė.
Problema ta, kad Rusija kontroliuoja apie 20 procentų Ukrainos teritorijos – Krymą, didžiąją Donbaso dalį ir teritorijas pietuose. Jei taika reikštų šių teritorijų pripažinimą Rusijai, tai būtų ne taika, o kapituliacijos įteisinimas. Ukrainos visuomenė tokio scenarijaus nepriimtų, o prezidentas Zelenskis prarastų bet kokį legitimumą.
Kodėl Ukraina bijo derybų stalo
Ukrainoje žmonės ne prieš taiką – jie tiesiog bijo blogos taikos. Istorinė atmintis primena 1938-ųjų Miuncheno susitarimą, kai Vakarų demokratijos paaukojo Čekoslovakiją bandydamos nuraminti Hitlerį. Rezultatas buvo katastrofiškas – Antrasis pasaulinis karas prasidėjo metams vėliau.
Šiandien Ukrainoje vyrauja nuomonė, kad bet koks susitarimas, paliekantis Rusijai užgrobtus plotus, tik suteiks Maskvai laiko persigrupuoti ir atnaujinti puolimą. Putinas niekada neslėpė savo ambicijų – jis nori kontroliuoti visą Ukrainą arba bent jau užtikrinti, kad ji niekada netaptų stipria, nepriklausoma valstybe.
Yra ir praktinių baimių. Milijonai ukrainiečių pabėgo iš okupuotų teritorijų. Kas nutiks jiems, jei šios žemės bus pripažintos Rusijos dalimi? Ar jie galės grįžti? Ar jų nuosavybė bus apsaugota? Istorija rodo, kad okupuotose teritorijose vyksta intensyvi rusifikacija, žmonės persekiojami, o bet koks pasipriešinimas žiauriai slopinamas.
Ką siūlo Trumpo komanda konkrečiai
Iš įvairių šaltinių susidaręs vaizdas rodo kelias pagrindines Trumpo komandos idėjas. Pirmiausia – sustabdyti karinę pagalbą Ukrainai, jei ji atsisakys derėtis. Tai faktiškai reikštų šantažą: arba derybos mūsų sąlygomis, arba liksite be ginklų.
Antra mintis – sukurti „saugumo garantijų” sistemą, kuri pakeistų NATO narystę. Tai galėtų būti dvišaliai susitarimai su Vakarų šalimis, panašūs į tuos, kuriuos turi Izraelis. Tačiau ekspertai abejoja, ar tokios garantijos būtų patikimos – juk Ukraina jau turėjo saugumo garantijas pagal 1994 metų Budapešto memorandumą, ir matome, kaip tai baigėsi.
Trečias elementas – ekonominis spaudimas Rusijai. Trumpo aplinka kalba apie griežtesnes sankcijas naftos sektoriui, jei Maskva atsisakys derėtis. Tačiau čia iškyla klausimas: ar Trumpas tikrai nori konfrontuoti su Putinu? Jo ankstesni pareiškimai ir simpatijos Rusijos lyderiui kelia abejonių.
Europa tarp kūjo ir priekalo
Europai Trumpo grįžimas į Baltuosius rūmus kelia ne mažesnį nerimą nei Ukrainai. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas bando formuoti bendrą europinę poziciją, bet vienybės trūksta. Vengrija ir kai kurios kitos šalys atvirai simpatizuoja Rusijai.
Didžioji Britanija, Lenkija ir Baltijos šalys užima kietą poziciją – jokių nuolaidų Rusijai. Jos supranta, kad jei Ukraina puls, kita eilėje gali būti jos. Tačiau Vokietija ir Prancūzija, tradiciškai linkusios į pragmatizmą ir dialogą, ieško kompromisų.
Problema ta, kad be JAV paramos Europa negali užtikrinti Ukrainos gynybos. Amerikiečiai teikia apie 50 procentų visos karinės pagalbos. Jei Trumpas nuspręs užsukti čiaupą, Europa turės arba drastiškai padidinti savo įnašą (ko daugelis šalių finansiškai negali sau leisti), arba stebėti, kaip Ukraina priversta priimti Rusijos sąlygas.
Ką sako patys ukrainiečiai
Ukrainos visuomenėje nuomonės skiriasi, bet dominuoja viena aiški linija – taika taip, bet ne bet kokia kaina. Sociologiniai tyrimai rodo, kad apie 70 procentų ukrainiečių nepritaria teritorijų atidavimui mainais į paliaubas. Žmonės mato, kaip jų šalis keičiasi, kaip auga pilietinė visuomenė, kaip formuojasi europietiška tapatybė.
Kareiviai fronte sako, kad kovoja ne tik už žemę, bet už teisę gyventi laisvoje šalyje. Daugelis jų prarado draugus, artimuosius. Jiems mintis, kad šios aukos būtų beprasmės, yra nepakeliama. Tačiau kartu jie supranta, kad be Vakarų ginklų ir amunicijos kovoti neįmanoma.
Prezidentas Zelenskis atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Jis turi balansuoti tarp visuomenės lūkesčių, karinės realybės fronte ir tarptautinio spaudimo derėtis. Jo pasiūlytas „taikos planas” reikalauja visiško Rusijos pasitraukimo ir reparacijų – pozicija, kuri realistiška neatrodo, bet politiškai būtina.
Rusijos pozicija ir Putino skaičiavimai
Maskva stebi Trumpo žingsnius su viltimi. Kremlius supranta, kad naujas JAV prezidentas gali būti linkęs spausti Ukrainą priimti nevyriausias sąlygas. Putino propaganda jau dabar kalba apie „naują pasaulio tvarką” ir „daugiapolį pasaulį”, kur Amerika nebediktuoja sąlygų.
Rusija derybose reikalaus ne tik teritorijų pripažinimo, bet ir Ukrainos neutraliteto, demilitarizacijos, vadinamosios „denacifikacijos” (kas iš tikrųjų reiškia paklusnios vyriausybės įvedimą). Tai maksimalistinės pozicijos, bet Kremlius žino, kad derybose reikia pradėti nuo viršaus.
Kartu Rusija patiria didžiulį ekonominį ir žmogiškąjį krūvį. Sankcijos veikia, nors ne taip greitai, kaip tikėtasi. Kariniams nuostoliams nėra galo – kai kurie šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių žuvusių ir sužeistų rusų kareivių. Putinui reikia kažkokios pergalės, kurią jis galėtų parduoti savo visuomenei.
Kaip gali atrodyti reali taika
Jei bandyti būti realistais, tai tvari taika Ukrainoje galėtų atrodyti taip: paliaubos dabartinėse linijose be oficialaus sienų pripažinimo, tarptautinės taikos palaikymo pajėgos demilitarizuotoje zonoje, masyvus Ukrainos atstatymo planas su Vakarų investicijomis ir aiškus kelias į ES bei NATO narystę.
Ukrainai būtų svarbu gauti realias saugumo garantijas – ne popierines, bet konkrečias: ginklų tiekimą, bendrus karinius mokymus, galbūt net užsienio bazių savo teritorijoje. Be to, būtina tarptautinė kompensacijų už karo žalą sistema ir mechanizmas traukti karo nusikaltėlius atsakomybėn.
Rusijai tektų priimti, kad Ukraina niekada nebebus jos įtakos zonoje, kad tai savarankiška valstybė su europietiška ateitimi. Mainais Maskva galėtų gauti tam tikrą sankcijų sušvelninimą ir ekonominių ryšių atnaujinimą – bet tik įvykdžius konkrečias sąlygas.
Problema ta, kad tokia taika reikalauja abiejų pusių nuolaidų, o šiuo metu nei Kyjivas, nei Maskva nėra pasirengę nusilenkti. Trumpas gali bandyti spausti abi puses, bet ar jam pakaks kantrybės ir diplomatinio meistriškumo? Kol kas signalai prieštaringi.
Kas laukia artimiausiais mėnesiais
Ateinantis laikotarpis bus lemiamas. Trumpo administracija greičiausiai bandys greitai organizuoti kokias nors derybas, galbūt per tarpininkus. Tikėtina, kad bus daug viešo spaudimo Zelenskiui „būti lankstesniam”. Kartu gali būti ir grasinimų Putinui, nors kiek jie bus įtikinami – pamatysime.
Ukrainoje tuo tarpu vyks intensyvūs pasiruošimai – ir kariniai, ir diplomatiniai. Kyjivas bando suformuoti kuo platesnę tarptautinę koaliciją, kuri palaikytų jo pozicijas. Ypač svarbi bus Europa – jei ji išliks vieninga, Trumpui bus sunkiau primesti savo viziją.
Fronte situacija išlieka įtempta. Rusija bando pasiekti kuo daugiau prieš galimas derybas, Ukraina stengiasi išlaikyti pozicijas ir net kontratakauti kur įmanoma. Kiekvienas užimtas ar atsiimtas kilometras dabar turi ne tik karinę, bet ir derybinę vertę.
Realybė tokia, kad greitos taikos nebus. Trumpo 24 valandų pažadas buvo populistinė retorika, neturinti nieko bendra su sudėtinga geopolitine tikrove. Geriausiu atveju galime tikėtis kokių nors paliaubų per kelis mėnesius, bet tikra, tvari taika – jei apskritai įmanoma – užtruks metus, o gal ir dešimtmečius. Ukrainos baimės dėl išdavystės nėra beprasmės – istorija moko, kad didžiosios valstybės dažnai paaukoja mažesnes savo interesų labui. Klausimas, ar šįkart bus kitaip, ar pasaulis pagaliau išmoko pamokų iš praeities klaidų.