Skaičiai, kurių niekas nenori girdėti
Karas Ukrainoje tęsiasi jau trečius metus, tačiau vienas klausimas lieka apgaubtas tyla – tikrasis aukų skaičius. Kol Vakarai reguliariai skelbia savo įvertinimus apie Rusijos nuostolius, Kyjivas apie savuosius kalba ypač santūriai. Šis tylėjimas nėra atsitiktinis – tai gerai apgalvota strategija, turinti tiek karinių, tiek politinių priežasčių.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis retkarčiais pateikia fragmentiškus duomenis, tačiau jie dažnai prieštarauja vienas kitam arba yra pernelyg bendro pobūdžio. Pavyzdžiui, 2024 metų pradžioje jis minėjo 31 tūkstantį žuvusių karių, tačiau Vakarų žvalgybos įvertinimai buvo gerokai didesni. Kodėl toks neatitikimas? Atsakymas slypi ne tik karo realijose, bet ir informacinio karo logikoje.
Informacinis karas: kai tyla tampa ginklu
Šiuolaikiniame konflikte informacija yra ne mažiau svarbi už šaudmenis. Kyjivas puikiai supranta, kad tikrųjų nuostolių atskleidimas galėtų sukelti keletą neigiamų pasekmių. Pirma, tai paveiktų visuomenės moralę – ukrainiečiai kovoja su didžiule persvara turinčiu priešu, ir bet koks pesimizmo šešėlis gali būti pragaištingas.
Antra, tokia informacija būtų dovana Rusijos propagandai. Kremliaus kontroliuojami žiniasklaidos kanalai nedelsiant panaudotų šiuos duomenis savo naratyvui stiprinti, tvirtindami, kad Ukraina patiria katastrofiškus nuostolius ir turėtų kapituliuoti. Trečia, ir galbūt svarbiausia, – tai taktinė informacija, kuria naudojasi priešas planuodamas savo operacijas.
Vakarų analitikai pastebi, kad Ukraina taiko selektyvaus informacijos atskleidimo taktiką. Skelbiama apie sėkmingas operacijas, sunaikintą priešo techniką, išvaduotas teritorijas, bet tylima apie savo nuostolius. Tai nėra melas – tai karo meto komunikacijos strategija, kurią taiko beveik visos šalys konflikto metu.
Mobilizacijos klausimas: kodėl skaičiai svarbūs
Viena iš sričių, kur Kyjivo tyla yra ypač akivaizdi – mobilizacija. Ukrainoje vyko kelios mobilizacijos bangos, tačiau tikslūs skaičiai, kiek žmonių buvo pašaukta ir kiek jų realiai tarnauja fronte, lieka neaiškūs. Tai kelia įtampą tarp valdžios ir visuomenės.
Mobilizacijos tema Ukrainoje yra ypač jautri. Socialiniuose tinkluose plinta istorijos apie per agresyvų mobilizacijos pareigūnų elgesį, apie vyrus, besislapstančius nuo šaukimo, apie korupciją šioje srityje. 2024 metais buvo priimti nauji įstatymai, griežtinantys mobilizacijos taisykles, tačiau jų įgyvendinimas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą.
Ekspertai teigia, kad Ukrainai reikia apie 500 tūkstančių papildomų karių, kad galėtų išlaikyti dabartines pozicijas ir planuoti kontrpuolimus. Tačiau rasti tiek žmonių tampa vis sunkiau – dalis vyrų jau tarnauja, dalis žuvo ar buvo sužeisti, o dalis išvyko į užsienį. Tikslių skaičių nebuvimas apsunkina viešą diskusiją apie šią problemą.
Ekonominiai nuostoliai: kita tylėjimo zona
Ne tik kariniai, bet ir ekonominiai nuostoliai lieka migloje. Ukrainos ekonomika nukentėjo katastrofiškai – sunaikinta infrastruktūra, prarastos teritorijos, sustabdyta gamyba, milijonai žmonių tapo pabėgėliais. Nors bendrieji įvertinimai kalba apie šimtus milijardų dolerių žalos, tikslūs skaičiai lieka neaiškūs.
Kyjivas vengia detaliai kalbėti apie ekonominę situaciją, nes tai galėtų pakenkti deryboms dėl Vakarų pagalbos. Jei tikroji padėtis būtų visiškai atskleidsta, tai galėtų sukelti paniką tarp investuotojų ir paprastų žmonių. Kita vertus, pernelyg optimistiški pareiškimai gali sukelti nusivylimą, kai realybė tampa akivaizdi.
Energetikos sektorius yra viena iš labiausiai nukentėjusių sričių. Rusija sistemingai atakuoja elektros stotis, transformatorines, šilumos tinklus. Žiemos metu ukrainiečiai patiria reguliarius elektros tiekimo sutrikimus, tačiau tikroji žalos apimtis nėra viešai skelbiama – iš dalies dėl saugumo priežasčių, iš dalies norint išvengti panikos.
Humanitarinė krizė: skaičiai už oficialių ataskaitų
Civilių aukų skaičius taip pat lieka ginčytinas. Jungtinių Tautų duomenys rodo tūkstančius žuvusių civilių, tačiau realūs skaičiai greičiausiai yra daug didesni. Ypač okupuotose teritorijose, kur nepriklausomi stebėtojai negali patekti, tikroji situacija lieka nežinoma.
Pabėgėlių problema – dar viena tema, apie kurią Kyjivas kalba atsargiai. Milijonai ukrainiečių paliko šalį, daugiausia išvyko į Europą. Nors oficialiai tai pripažįstama, tikslūs skaičiai ir demografinės pasekmės nėra plačiai aptariamos. Kodėl? Nes tai kelia nepatogius klausimus apie šalies ateitį po karo.
Kas atsitiks, kai karas baigsis? Ar visi pabėgėliai grįš? Kas atstatys šalį, jei didelė dalis darbingo amžiaus žmonių liks užsienyje? Šie klausimai yra nepatogūs dabartinei valdžiai, todėl vengiama gilintis į detales. Tačiau ignoruoti šią problemą nereiškia, kad ji išnyks.
Vakarų pagalba: kiek tikrai reikia ir kiek gaunama
Ukraina reguliariai skelbia apie gautą Vakarų pagalbą, tačiau informacija dažnai yra fragmentiška. Skelbiami bendri skaičiai, bet ne detalės – kiek ginklų realiai pasiekia frontą, kiek jų yra sandėliuose, kiek reikia papildomai. Ši informacija yra slapta dėl suprantamų priežasčių, tačiau tai sukuria informacinį vakuumą.
Vienas iš pagrindinių ginčų – oro gynyba. Ukraina nuolat prašo daugiau sistemų, tokių kaip Patriot ar IRIS-T, tačiau tikslūs duomenys apie turimas sistemas ir jų efektyvumą nėra skelbiami. Tai suprantama iš taktinės pusės, bet kartu sukelia klausimų apie pagalbos pakankamumą.
Šaudmenų trūkumas tapo akivaizdus 2024 metų pradžioje, kai Ukrainos pajėgos buvo priverstos taupyti sviedinių. Tuo metu Vakarai vis dar svarstė naujus pagalbos paketus, o Ukrainos kariai fronte jautė realias pasekmes. Kyjivas vengė viešai pripažinti, kokia kritiška situacija, bijodamas demotyvuoti savo pajėgas ir suteikti pranašumą priešui.
Korupcijos šešėlis karo metu
Dar viena tema, apie kurią Kyjivas nenoriai kalba – korupcija kariuomenėje ir gynybos sektoriuje. Nors prezidentas Zelenskis paskelbė kovą su korupcija ir atleido keletą aukštų pareigūnų, tikroji problemos apimtis lieka neaiški. Vakarų partneriai nuolat kelia šį klausimą, reikalaudami didesnio skaidrumo.
Buvo keletas skandalų, susijusių su gynybos pirkimais – pernelyg brangiai perkama maisto, įranga, kiti reikmenys. Kai kurie pareigūnai buvo nubausti, tačiau daugelis ekspertų teigia, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Problema ta, kad karo metu sunku atlikti išsamius tyrimus, o viešas korupcijos atvejų eksponavimas gali pakenkti šalies įvaizdžiui.
Mobilizacijos korupcija – dar viena skaudulio vieta. Plinta istorijos apie pareigūnus, kurie už kyšius padeda vyrams išvengti tarnybos arba gauti medicininį netinkamumą. Nors valdžia bando su tuo kovoti, problema išlieka. Tikslių duomenų apie šios korupcijos mastą nėra, bet anekdotiniai įrodymai rodo, kad ji yra paplitusi.
Ką tai reiškia ateičiai: realybės pripažinimo svarba
Suprantama, kodėl Kyjivas vengia skelbti tam tikrą informaciją karo metu – tai yra strateginis sprendimas, turintis racionalų pagrindą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tyla gali turėti neigiamų pasekmių. Visuomenė turi teisę žinoti bent bendrą situacijos vaizdą, kad galėtų priimti informuotus sprendimus.
Pasitikėjimas valdžia yra kritiškai svarbus karo metu. Jei žmonės jaučia, kad nuo jų slepiama informacija arba jiems meluojama, tai gali sukelti visuomenės susiskaldymą. Ukrainos visuomenė iki šiol parodė nepaprastą vienybę ir atsparumą, tačiau šis kapitalas nėra begalinis.
Vakarų partneriai taip pat turi teisę žinoti, kaip naudojama jų pagalba ir kokia tikroji situacija. Skaidrumas yra svarbus norint išlaikyti paramą ilguoju laikotarpiu. Jei atsiras įtarimų, kad informacija yra slepiama ar manipuliuojama, tai gali pakenkti paramos tęstinumui.
Realistinis situacijos vertinimas yra būtinas planuojant ateitį. Ukrainai reikės atstatymo plano, demografinės politikos, ekonominės strategijos. Visa tai neįmanoma be sąžiningos dabartinės padėties analizės. Tylėjimas apie problemas nereiškia, kad jos išnyks – priešingai, jos gali tik gilėti.
Karo pabaiga, kad ir kokia ji būtų, atneš momentą, kai reikės atsakyti už priimtus sprendimus. Ukrainos visuomenė norės žinoti tikrąją kainą, kurią teko sumokėti už laisvę. Ir tada tylinti statistika taps viešos diskusijos objektu – geriau pradėti šį pokalbį dabar, kontroliuojamomis sąlygomis, nei laukti, kol jis įvyks chaotiškai ir emocingai.