Ukrainos siekis tapti Europos Sąjungos nare nėra naujas dalykas, tačiau po 2022 metų vasario prasidėjusios Rusijos agresijos šis klausimas įgavo visiškai kitokį pagreitį ir politinį svorį. Kai Kyjivas oficialiai gavo ES kandidatės statusą 2023 metų birželį, daugelis stebėtojų tai pavadino istoriniu momentu, kuris pakeitė ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos Sąjungos ateitį.
Šiandien Ukraina yra įpusėjusi sudėtingą transformacijos kelią, kuris reikalauja ne tik teisinių reformų, bet ir gilių institucijų pokyčių, ekonomikos modernizavimo bei visuomenės pasirengimo europinėms vertybėms. Kartu su tuo šalis kovoja už savo egzistavimą fronte, o tai daro šį procesą dar sudėtingesniu ir unikalų istorijoje.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl dabar viskas kitaip
Ukrainos europinės integracijos istorija primena amerikietiškąjį kalną – su staigiais nuosmukiais ir netikėtais posūkiais. Asociacijos sutartis su ES buvo pasirašyta dar 2014 metais, po Euromaidano įvykių, tačiau realus judėjimas link narystės buvo gana lėtas. Briuselis neskubėjo duoti konkrečių pažadų, o pati Ukraina dažnai susidurdavo su vidiniais politiniais kivirčais, kurie stabdė reformas.
Viskas pasikeitė po plataus masto invazijos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pateikė narystės paraišką jau kovo pradžioje, vos kelias dienas po karo pradžios. Tai buvo drąsus žingsnis, kuris daugeliui atrodė per daug optimistiškas, atsižvelgiant į aplinkybes. Tačiau Ukrainos pasipriešinimas agresorui ir visuomenės vienybė privertė europines sostines permąstyti savo požiūrį.
ES vadovai suprato, kad Ukraina kovoja ne tik už savo laisvę, bet ir už europines vertybes. Šis supratimas paspartino sprendimą suteikti kandidatės statusą – procesas, kuris įprastai užtrunka metus ar net dešimtmečius, buvo įvykdytas per kelis mėnesius. Tiesa, reikia pasakyti tiesiai – tai buvo ir politinis gestas, skirtas parodyti solidarumą su kovojančia tauta.
Ką Ukraina turi padaryti prieš įstojimą
Kandidatės statusas – tai tik pradžia ilgo maratono. Europos Komisija Ukrainai iškėlė septynis pagrindinius reikalavimus, kuriuos reikia įvykdyti net prieš pradedant oficialias derybas dėl narystės. Tai apima antikorupcines reformas, teismų sistemos nepriklausomumo užtikrinimą, oligarchų įtakos mažinimą, žiniasklaidos laisvės apsaugą ir kitas sritis.
Antikorupcija – tai tikrai skaudžiausias Ukrainos klausimas. Šalis turi ilgą istoriją, kai korupcija persmelkė beveik visas valdžios grandis. Nors po 2014 metų buvo įkurtos naujos institucijos, tokios kaip Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU) ir Specializuotas antikorupcinis prokuroras (SAP), jų veikla ne visada buvo efektyvi dėl politinio kišimosi ir biurokratinių kliūčių.
Karo metu Ukraina netikėtai padarė nemažą pažangą šioje srityje. Buvo atleisti keli aukšto rango pareigūnai, įskaitant gynybos viceministrus, įtariamus korupcija. Tai parodė, kad net sunkiausiomis sąlygomis valdžia nėra pasirengusi toleruoti nusikalstamo elgesio. Tačiau ekspertai įspėja, kad pokariu, kai pradės tekėti didžiulės atstatymo lėšos, korupcijos rizika gali išaugti eksponentiškai.
Teismų reforma – kitas esminis punktas. Ukrainos teismai ilgą laiką buvo kritikuojami dėl priklausomybės nuo politikų ir verslo interesų. Teisėjų atrankos procesas turi būti skaidrus, o jų sprendimai – nepriklausomi. Čia padėtis gerėja, bet lėtai. Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo atnaujinimas vyksta, tačiau dar reikia daug nuveikti, kad sistema taptų tikrai patikima.
Ekonominiai iššūkiai ir pokariu laukiantys darbai
Ukrainos ekonomika per karą patyrė milžiniškus nuostolius. Pasak Pasaulio banko, tiesioginė žala infrastruktūrai viršija 400 milijardų dolerių, o tai dar neskaičiuojant prarastų pajamų ir ekonominio augimo. Šalies BVP 2022 metais smuko daugiau nei 30 procentų, nors 2023-aisiais jau matomas atsigavimas.
ES narystė galėtų būti galingas ekonomikos modernizavimo variklis. Prieiga prie bendrosios rinkos, struktūriniai fondai ir investicijos galėtų pagreitinti atstatymą ir padėti Ukrainai pasivyti kitas Rytų Europos šalis. Tačiau tam reikia ne tik pinigų, bet ir gilių struktūrinių reformų.
Žemės ūkis yra viena iš Ukrainos ekonomikos ramsčių – šalis vadinama Europos duonkrepšiu. Tačiau šis sektorius turi modernizuotis, kad atitiktų ES standartus. Tai reiškia ne tik aplinkosaugos reikalavimus, bet ir maisto saugos, gyvūnų gerovės bei kitų normų laikymąsi. Kai kurie Ukrainos ūkininkai jau dabar dirba pagal europines normas, eksportuodami produkciją į ES, bet daugeliui reikės rimtų investicijų.
Energetikos sektorius taip pat reikalauja dėmesio. Ukraina vis dar labai priklauso nuo atominės energijos ir iškastinio kuro. Perėjimas prie žaliosios energetikos – vėjo, saulės, biokuro – yra būtinas, kad atitiktų ES klimato tikslus. Paradoksalu, bet karas paspartino kai kuriuos šiuos procesus, nes Ukraina buvo priversta diversifikuoti energijos šaltinius po Rusijos atakų prieš elektros tinklus.
Politiniai barjerai Briuselyje ir valstybėse narėse
Nors daugelis ES šalių palaiko Ukrainos narystę principu, praktikoje yra nemažai skeptikų ir tiesiog priešininkų. Vengrija, vadovaujama Viktor Orbán, ne kartą blokavo finansinę pagalbą Ukrainai ir grasino stabdyti derybų procesą. Budapeštas reikalauja, kad Kyjivas suteiktų daugiau teisių vengrų mažumai Zakarpačio regione, nors daugelis mano, kad tai tik pretekstas, o tikroji priežastis – Orbán artimi santykiai su Maskva.
Slovakija po 2023 metų rinkimų taip pat tapo problemiška. Naujasis premjeras Robert Fico užėmė skeptišką poziciją dėl Ukrainos paramos ir ES plėtros. Nors Bratislava oficialiai nepasisako prieš Ukrainos narystę, jos entuziazmas yra gerokai mažesnis nei ankstesnės vyriausybės.
Net tradiciškai palankios šalys, tokios kaip Prancūzija ar Nyderlandai, turi vidinių diskusijų. Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron kalbėjo apie „Europos politinę bendruomenę” kaip alternatyvą greitai narystei, kas buvo sutikta šaltai Kyjive. Nyderlanduose ir kai kuriose kitose šalyse vyriausybės palaiko plėtrą, bet visuomenė yra atsargi, bijodama, kad nauji nariai taps finansine našta.
Yra ir objektyvių rūpesčių. Ukraina yra didelė šalis su 40 milijonų gyventojų (prieš karą), kas reikštų reikšmingą balsavimo jėgos perbalansavimą ES institucijose. Be to, didelis žemės ūkio sektorius sukeltų konkurenciją su Lenkija, Prancūzija ir kitomis žemės ūkio galybėmis. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma taptų neišvengiama, o tai visada yra skausmingas procesas.
Ką reiškia karas derybų procesui
Nėra precedento, kai šalis derėtųsi dėl ES narystės karo metu. Tai kelia unikalių iššūkių. Iš vienos pusės, sunku įvertinti, ar Ukraina tikrai įgyvendina reformas, ar tai tik popieriuje, nes karo sąlygomis normalus monitoringas yra apsunkintas. Iš kitos pusės, karas parodė Ukrainos atsparumą ir gebėjimą veikti ekstremaliais atvejais.
Yra ir geopolitinis aspektas. Kol karas tęsiasi, Ukrainos narystė ES atrodo kaip saugumo garantija, kuri galėtų atgrasyti Rusiją nuo būsimų agresijų. Tačiau tai kelia klausimą – ar ES pasiruošusi prisiimti tokią riziką? Nors ES nėra karinis blokas kaip NATO, narystė vis tiek reikštų tam tikrus solidarumo įsipareigojimus.
Praktiškai derybos prasidėjo 2024 metų pabaigoje, nors oficialus startas buvo daugiau simbolinis. Tikrasis darbas su 35 derybų skyriais (acquis communautaire) užtruks metus. Kiekvienas skyrius – nuo laisvo prekių judėjimo iki aplinkos apsaugos – turi būti atidžiai peržiūrėtas, o Ukraina turi įrodyti, kad gali perkelti ir įgyvendinti ES teisę.
Kai kurie ekspertai mano, kad realistiškas narystės terminas yra 2030 metai arba vėliau. Kiti skeptikai kalba apie 2035-uosius ar net vėlesnį laikotarpį. Daug priklausys nuo to, kaip greitai baigsis karas ir kaip efektyviai Ukraina įgyvendins reformas pokariu.
Visuomenės nuotaikos ir lūkesčiai
Ukrainos visuomenė yra viena labiausiai proeuropietiškai nusiteikusių visoje regione. Apklausos rodo, kad apie 80-90 procentų ukrainiečių palaiko ES narystę. Tai nėra naujas reiškinys – eurointegracijos idėja buvo viena iš Euromaidano variklių 2013-2014 metais. Karas tik sustiprino šį troškimą, nes daugelis mato ES kaip garantą, kad istorija nepasikartotų.
Tačiau yra ir realistų, kurie supranta, kad narystė nėra magiškas sprendimas visiems problemoms. Jaunesni, išsilavinę ukrainiečiai tikisi, kad ES narystė atneš geresnes darbo sąlygas, aukštesnius atlyginimus ir europietišką gyvenimo kokybę. Vyresni žmonės dažniau rūpinasi socialinėmis garantijomis ir stabilumu.
Yra ir iššūkių visuomenės lygmenyje. Ukraina yra daugiakultūrė šalis su regioniniais skirtumais. Vakarų regionai tradiciškai labiau orientuoti į Europą, o rytinėse ir pietinėse dalyse istoriškai buvo stipresnė Rusijos įtaka. Tiesa, karas šiuos skirtumus labai sumažino – net rusiškai kalbančiuose regionuose žmonės dabar ryžtingai palaiko europinį kursą.
Kas laukia po narystės ir kaip tai pakeis ES
Ukrainos įstojimas į ES būtų didžiausias plėtros projektas nuo 2004 metų, kai prisijungė dešimt naujų narių. Tai pakeis ES demografiją, ekonomiką ir politinę dinamiką. Ukraina taptų penkta pagal dydį nare pagal gyventojų skaičių ir turėtų reikšmingą įtaką sprendimų priėmimui.
Žemės ūkio sektoriaus integracija bus vienas didžiausių iššūkių. Ukrainos derlingi juodžemiai ir dideli ūkiai galėtų pakeisti visą ES žemės ūkio rinką. Tai sukels įtampų su dabartiniais gamintojais, ypač Lenkijoje ir Prancūzijoje, kurie jau dabar nervingai stebi ukrainietiško grūdo importą. Bus reikalinga išmintinga pereinamojo laikotarpio politika, kad išvengtų rinkos sukrėtimų.
Regioninė politika taip pat turės keistis. Ukraina, būdama santykinai neturtinga šalis, turės teisę į didelius struktūrinius fondus. Tai reiškia, kad dabartiniai gavėjai, ypač Vidurio ir Rytų Europos šalys, gaus mažiau. Jau dabar Lenkija ir kitos šalys rūpinasi, kaip tai paveiks jų biudžetus.
Saugumo dimensija taip pat yra svarbi. Ukraina turi karo patirties ir stiprias ginkluotąsias pajėgas, kas galėtų prisidėti prie bendros ES gynybos politikos stiprinimo. Tuo pačiu metu Ukrainos narystė reikštų, kad ES siena tiesiogiai ribotųsi su Rusija, kas kelia naujų geopolitinių iššūkių.
Kelias į priekį nėra tiesus, bet tikslas aiškus
Ukrainos kelias į Europos Sąjungą yra kupinas kliūčių, tačiau kryptis yra neginčijama. Šalis įrodė savo atsidavimą europinėms vertybėms ne tik žodžiais, bet ir krauju. Kartu su tuo reikia pripažinti, kad reformos negali būti tik formalumas – jos turi realiai pakeisti šalies veikimą.
Artimiausiais metais Ukrainai reikės sutelkti visas jėgas į konkrečius dalykus: teismų nepriklausomumą, korupcijos mažinimą, ekonomikos modernizavimą ir institucijų stiprinimą. Tai nėra lengva, ypač karo sąlygomis, bet tai įmanoma. Pavyzdžiai iš Baltijos šalių ar Lenkijos rodo, kad net po sunkių istorinių išbandymų galima tapti sėkminga ES nare.
Europos Sąjungai Ukrainos narystė taip pat yra išbandymas. Ar ES pasiruošusi priimti tokią didelę ir sudėtingą šalį? Ar ji sugeba reformuotis pati, kad nauja narė netaptų našta, o privalumu? Atsakymai į šiuos klausimus formuos ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos ateitį ateinančiais dešimtmečiais. Viena aišku – šis procesas jau pakeitė abi puses ir grįžti atgal nebėra įmanoma.