Už sniego valymą mūsų daugiabutyje kas mėnesį mokame po 4 eurus nuo buto, tačiau takus rytais kastuvu valo kaimynas pensininkas Algis. Kai tai supratau, panorau išsiaiškinti, už ką iš tiesų mokame ir kas turi tą darbą atlikti.
Algį su kastuvu pirmą kartą tą žiemą pamačiau eidamas į darbą. Dar buvo tamsu, prie laiptinės degė lempa, o jis stūmė šlapią sniegą nuo tako. Pasisveikinau, padėkojau ir atsargiai praėjau. Skubėjau, tad tik pagalvojau, kad name gyvena tvarkingas žmogus. Vakare net pasakiau žmonai, kad gerai turėti tokį kaimyną.
Po savaitės jis vėl valė, o po kelių dienų – dar kartą. Vieną šeštadienį išėjau į kiemą: takas iki konteinerių jau buvo nukastas, prie laiptinės paberta smėlio. Algis stovėjo atsirėmęs į kastuvą ir šnekučiavosi su moterimi iš pirmo aukšto. Tada prisiminiau išvakarėse apmokėtą sąskaitą, kurioje buvo atskira eilutė: sniego valymas – 4 eurai.
Iki tol kažkodėl maniau, kad kaimynas už tai gauna bent nedidelį atlygį. Gal administratorius susitaręs, o gal gyventojai patys moka. Nusprendžiau paklausti jo paties.
Kodėl Algis valo takus, jei jam niekas nemoka?
Mano klausimas Algį nustebino. Jis pasakė, kad jam niekas nemoka. Kastuvą turi savo, smėlio liko nuo ankstesnių metų, o valo todėl, kad taku ryte eina vaikai ir žmonės į darbus. Jo žmona taip pat kasdien eina į parduotuvę, tad nenori, kad jai tektų bristi ar slysti.
„Kol sulauksi, kada čia kas atvažiuos, visi jau bus išėję“, – pasakė jis. Paklausiau, ar žino, kad kiekvieną žiemos mėnesį mokame už sniego valymą. Žinojo, tik gūžtelėjo pečiais: „Tai jūs ir paklauskit, už ką. Aš savo taką nusikasu.“
Pasijutau nejaukiai. Buvau jam ne kartą linktelėjęs pro automobilio langą, bet nė nenutuokiau, kiek laiko jis praleidžia lauke. Kartą dar piktinausi, kad prie mano mašinos liko sniego krūva. Dabar tai prisiminiau ir nieko nebesakiau. Paėmiau prie laiptinės atremtą antrą kastuvą ir padėjau užbaigti taką.
Dirbdamas Algis papasakojo, kad ne viską išvalo. Plačiosios aikštelės dalies neliečia ir tarp automobilių neprieina. Tačiau taką nuo abiejų laiptinių, priėjimą prie konteinerių ir dalį įvažiavimo paprastai atkasa jis. Kai smarkiau sninga, į lauką išeina ir antrą kartą. Kalbėjo apie tai paprastai, lyg aiškintų, kur sudėti įrankiai. Neprašė nei pinigų, nei susirinkimo jo garbei.
Keturi eurai vienam nedaug, bet name yra 36 butai
Namie atsiverčiau ankstesnes sąskaitas. Mokestis skaičiuojamas nuo lapkričio iki kovo. Po 4 eurus nuo 36 butų sudaro 144 eurus per mėnesį, o per penkis mėnesius susidaro 720 eurų. Už tokią sumą visos žiemos darbų sąnaudų pats neįvertinčiau. Vis dėlto norėjau žinoti, kokie darbai už ją perkami ir kas juos turi atlikti.
Namo gyventojų grupėje paklausiau, ar kas nors matė valymo įmonės darbuotojus. Atsakymai pasipylė greitai. Viena kaimynė sakė mačiusi automobilį su barstytuvu, kitas gyventojas prisiminė darbininką po didesnio snygio. Keli parašė, kad kiekvieną rytą mato tik Algį. Atsirado ir pasiūlymas jam surinkti po kelis eurus.
Tada įsiterpė pats Algis. Grupėje jis beveik niekada nerašydavo, todėl jo žinutę perskaičiau du kartus: „Pinigų man rinkti nereikia. Geriau išsiaiškinkit, kada turi valyti. Aš ne kiekvieną rytą galėsiu.“
Po šios žinutės diskusija tapo rimtesnė. Dalis mūsų, ir aš taip pat, buvome susitaikę, kad žmogus vis tiek išeis su kastuvu. O jeigu neišeis? Kas nors pasipiktins nenuvalytu taku, paskambins administratoriui ir pavėluos į darbą. Algis tuo metu galbūt sėdės autobuse, važiuos pas dukrą ar tiesiog norės ramiai papusryčiauti.
Ką atsakė administratorius?
Administratoriui išsiuntėme bendrą laišką. Paprašėme paaiškinti, kokius plotus apima mokestis, kokia įmonė dirba ir kaip tikrinama, ar darbai atlikti. Pridėjome kelias skirtingomis dienomis darytas nuotraukas. Kaimynų specialiai paprašiau nerašyti, kad niekas niekada neatvažiuoja: vienas žmogus matė barstytuvą, kitas – darbuotoją. Norėjosi tikslaus atsakymo, o ne ginčo, kas ką pastebėjo pro langą.
Pirmas atsakymas buvo trumpas: paslauga teikiama pagal sutartį, o mokestis paskirstytas žiemos laikotarpiui. Apie Algį – nė žodžio. Perskambinau ir paklausiau konkrečiai apie taką prie laiptinių. Gavau patvirtinimą, kad jis taip pat turi būti valomas. Tada paprašiau paaiškinti, kodėl jį nuolat valo gyventojas.
Po kelių dienų prie namo atvyko administratoriaus atstovas ir valymo įmonės darbuotojas. Parodėme, kur rytais būna sniego, kur kasa Algis ir kur paliekamos krūvos. Įmonės atstovas aiškino apie didelius krūvius po snygio ir darbų eiliškumą. Algis klausėsi, paskui paklausė: „Tai iki kada mums ryte laukti?“ Pirmą kartą išgirdome konkretų atsakymą, kada turėtume pranešti apie neatliktą darbą ir kam skambinti.
Kas pasikeitė kieme?
Kitą dieną pinigų niekas negrąžino. Paprašėme atskirai peržiūrėti jau pateiktas sąskaitas, ir šis klausimas liko neišspręstas. Tačiau per kitą snygį anksti ryte atvažiavo du darbuotojai: vienas valė takus, kitas barstė prie laiptinių. Eidamas į darbą pamačiau Algį prie jo buto lango. Pamojau, o jis pakėlė puodelį.
Vėliau kieme susitikome ir paklausiau, ar dabar geriau. Jis pasakė, kad tą rytą galėjo neskubėti į lauką. Vis dėlto priminė, kad neapsiribotume vienu atvažiavimu: „Žiema dar ilga.“
Tą pačią savaitę keli kaimynai susitarėme, kad po didesnio snygio pasižiūrėsime, ar sutarti darbai atlikti. Algio į šį sąrašą neįrašėme. Jis tik paprašė neišmesti senojo kastuvo: kartais norįs pats prasikasti vietą prie savo automobilio. Kastuvą palikome ten pat, prie rūsio durų.
