Kol pasaulio žiniasklaida nuspalvina antraštes naujausiais geopolitiniais įvykiais, technologijų revoliucijomis ar įžymybių skandalais, Arabijos pusiasalio pietryčiuose tęsiasi vienas žiauriausių XXI amžiaus konfliktų. Jemenas – šalis, kurios vardas retai pasirodo žiniasklaidos puslapiuose, išgyvena humanitarinę katastrofą tokio masto, kad Jungtinės Tautos ją vadina didžiausia pasaulyje. Tačiau kodėl mes apie tai beveik negirdime?
Nuo 2014 metų besitęsiantis karas Jemene pareikalavo šimtų tūkstančių gyvybių, pavertė milijonus žmonių pabėgėliais savo pačių šalyje ir sukėlė tokią badą, ligų epidemijas bei infrastruktūros griūtį, kad šalis faktiškai grįžo į viduramžius. Tai nėra paprastas vidaus konfliktas – tai sudėtingas regioninių galių žaidimas, kuriame dalyvauja Saudo Arabija, JAV, Iranas ir kitos šalys, o labiausiai kenčia paprasti žmonės.
Kaip prasidėjo košmaras
Istorija prasidėjo 2011 metais, kai Arabų pavasario banga pasiekė ir Jemeną. Prezidentas Ali Abdullah Saleh, valdęs šalį daugiau nei 30 metų, buvo priverstas atsistatydinti. Valdžią perėmė jo pavaduotojas Abdrabbuh Mansur Hadi, tačiau pereinamasis laikotarpis buvo kupinas problemų – korupcija, ekonominė krizė, separatistiniai judėjimai ir augantis nepasitenkinimas naująja valdžia.
2014 metų rudenį šiitų husių sukilėliai, remiami Irano, užėmė sostinę Saną. Jie pasinaudojo visuomenės nepasitenkinimo banga ir greitai kontroliavo didelę šalies dalį. Prezidentas Hadi pabėgo į Saudo Arabiją, o 2015 metų kovą Saudo Arabija kartu su JAE ir kitomis Persijos įlankos valstybėmis pradėjo karinę operaciją, siekdama atkurti Hadi valdžią. JAV aktyviai rėmė šią koaliciją ginklais, žvalgybos duomenimis ir logistine parama.
Tai, kas turėjo būti greita karinė operacija, virto devynerius metus trunkančiu kruviną karu be aiškaus nugalėtojo. Šalis faktiškai pasidalijo – husiai kontroliuoja šiaurę ir didžiuosius miestus, vyriausybinės pajėgos laiko pietinius regionus, o pietryčiuose veikia Al-Qaeda ir ISIS grupuotės. Civiliai gyventojai atsidūrė tarp kelių ugnių.
Skaičiai, kurie šaukia į dangų
Statistika yra šiurpinanti, nors tikrasis žmonių kančių mastas sunkiai išreiškiamas skaičiais. Jungtinių Tautų duomenimis, nuo karo pradžios žuvo daugiau nei 377 tūkstančiai žmonių – tiek tiesiogiai nuo smurto, tiek netiesiogiai nuo bado ir ligų. Tai konservatyvūs skaičiai; tikrasis aukų skaičius gali būti gerokai didesnis.
Apie 21,6 milijono žmonių – tai beveik 70 procentų visos Jemeno populiacijos – reikia humanitarinės pagalbos. 17 milijonų žmonių kenčia nuo maisto stygiaus, iš jų 8,4 milijono yra ant bado ribos. Vaikai kenčia labiausiai: kas antras vaikas iki penkerių metų kenčia nuo lėtinio nepakankamo maitinimo, o tai reiškia negrįžtamus vystymosi sutrikimus.
Sveikatos priežiūros sistema faktiškai sugriuvo. Tik pusė sveikatos įstaigų veikia, ir tai su didžiuliais apribojimais. Šalyje siautėjo choleros epidemija – viena didžiausių šiuolaikinėje istorijoje, užkrėtusi daugiau nei milijoną žmonių. Difterija, maliarija, dengė karštligė – ligos, kurios turėtų būti kontroliuojamos, čia žudo tūkstančius.
Kodėl pasaulis tyli
Jemeno tragedija vyksta beveik tyloje dėl kelių priežasčių. Pirma, šalis yra geografiškai izoliuota ir žurnalistams patekti ten yra itin pavojinga bei sudėtinga. Abiejų konflikto pusių kontroliuojamose teritorijose žiniasklaidos laisvė praktiškai neegzistuoja, o užsienio žurnalistai dažnai tampa taikiniais ar įkaitais.
Antra, Vakarų šalys, ypač JAV ir Didžioji Britanija, yra giliai įsitraukusios į šį konfliktą kaip Saudo Arabijos sąjungininkės. Jos tiekia ginklus, teikia logistinę paramą ir politinę apsaugą tarptautinėse institucijose. Šalims, kurios skelbiasi žmogaus teisių gynėjomis, nepatogu kalbėti apie karą, kuriame jų sąjungininkai reguliariai bombarduoja civilius objektus – mokyklas, ligonines, vestuves, laidotuves.
Trečia, Jemeno karas netelpa į paprastas geopolitines schemas, kurias žiniasklaida mėgsta naudoti. Tai nėra „geri prieš blogus” istorija – čia visi dalyviai yra įvykdę karo nusikaltimų, o civiliai gyventojai yra įkaitai sudėtingame regioninių galių žaidime.
Ketvirta, pasaulis tiesiog yra pavargęs nuo Artimųjų Rytų konfliktų. Po Irako, Afganistano, Sirijos karų visuomenė tapo abejinga dar vienai „tolimos šalies” tragedijai. Jemenas neturi naftos išteklių, kurie pritrauktų dėmesį, neturi įtakingos diasporos, kuri galėtų lobistuoti Vakaruose.
Kasdienybė pragare
Kaip atrodo gyvenimas paprastam jemenui? Įsivaizduokite, kad prabudote mieste, kuriame elektra veikia kelias valandas per dieną, jei veikia apskritai. Vandentiekis seniai neveikia – vandenį reikia pirkti iš cisternų, o kaina yra tokia, kad vidutinė šeima išleidžia trečdalį pajamų tik vandeniui. Maisto kainos per karo metus išaugo trigubai, o pajamos sumažėjo ar išnyko visai.
Vaikai nebeeina į mokyklą – daugiau nei 2 milijonai vaikų nelanko ugdymo įstaigų. Kai kurios mokyklos buvo sugriautos bombardavimų, kitos virto pabėgėlių stovyklomis ar karinėmis bazėmis. Mokytojai mėnesius negauna algų, todėl ieško kitų būdų išgyventi. Visa karta auga be išsilavinimo, be vilties, be ateities.
Ligonės, kurioms reikia cezario pjūvio, miršta gimdydamos, nes artimiausias veikiantis ligoninė yra per toli, o kuro nėra. Diabetikai miršta, nes insulino nėra galima gauti. Vaikai miršta nuo viduriavimo – ligos, kuri turėtų būti lengvai gydoma. Tai ne viduramžiai – tai XXI amžius, tik ne visiems.
Blokada kaip ginklas
Viena žiauriausių šio karo ypatybių yra Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos įvesta oro ir jūrų blokada. Oficialiai ji skirta užkirsti kelią ginklų tiekimui husiams iš Irano, tačiau praktiškai ji pasmaugė visą šalies ekonomiką ir humanitarinės pagalbos srautus.
Jemenas importuoja 90 procentų maisto ir beveik visus vaistus. Blokada reiškia, kad net kai humanitarinė pagalba pasiekia uostus, jos išvežimas į šalies gilumą užtrunka savaites ar mėnesius dėl biurokratinių kliūčių ir saugumo patikrinimų. Maisto produktai genda, vaistai praranda galiojimą, o žmonės toliau miršta.
Tarptautinės organizacijos ne kartą įspėjo, kad blokada gali būti laikoma kolektyvinės bausmės forma, kuri yra draudžiama tarptautinės humanitarinės teisės. Tačiau šie įspėjimai lieka be pasekmių. Saudo Arabija teigia, kad blokada yra būtina saugumo priemonė, o Vakarų šalys tyliai pritaria.
Tarptautinė bendruomenė ir jos nesėkmės
Jungtinės Tautos ir kitos tarptautinės organizacijos ne kartą bandė tarpininkauti taikos derybose, tačiau visos pastangos žlugo. 2018 metais Stokholme buvo pasiektas trapus paliaubų susitarimas dėl Hodeidos uosto – pagrindinės humanitarinės pagalbos įvežimo vietos, tačiau jo įgyvendinimas buvo dalinis ir trumpalaikis.
Problema ta, kad nė viena konflikto pusė netiki, jog gali pralaimėti, todėl nėra tikros motyvacijos derėtis. Husiai kontroliuoja didžiuosius miestus ir jaučiasi stiprūs, o Saudo Arabija ir jos sąjungininkai negali sau leisti pralaimėti karą, kuris jau kainavo milijardus dolerių ir pakenkė jų reputacijai.
Tarptautinis baudžiamasis teismas galėtų tirti karo nusikaltimus, tačiau nei Jemenas, nei Saudo Arabija, nei JAV nėra TBT narės. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra paralyžuota – Rusija ir Kinija blokuoja griežtesnes rezoliucijas, o Vakarų šalys nenori per daug spausti Saudo Arabijos, kuri yra svarbi sąjungininkė prieš Iraną.
Humanitarinės organizacijos dirba heroiškai, bet jų pajėgumai yra riboti. Pasaulio maisto programa, Gydytojai be sienų, Raudonasis Kryžius ir kitos organizacijos kasmet prašo milijardų dolerių pagalbos Jemenui, tačiau gauna tik dalį reikalingų lėšų. 2023 metais humanitarinės pagalbos planas buvo finansuotas tik 40 procentų – žemiausias lygis per daugelį metų.
Ką galime padaryti mes
Lengva jaustis bejėgiams susidūrus su tokio masto tragedija, tačiau yra dalykų, kuriuos kiekvienas gali padaryti. Pirma ir svarbiausia – kalbėti apie tai. Jemeno tragedija tęsiasi iš dalies todėl, kad niekas apie ją nekalba. Dalinkitės informacija socialiniuose tinkluose, kalbėkite su draugais ir šeima, rašykite savo politikams.
Reikalaukite, kad jūsų šalies vyriausybė liautųsi pardavinėjusi ginklus šalims, kurios dalyvauja šiame konflikte. Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV ir kitos Vakarų šalys kasmet parduoda milijardų vertės ginklų Saudo Arabijai ir JAE. Šie ginklai naudojami Jemene, dažnai prieš civilius. Viešas spaudimas gali pakeisti politiką – tai įvyko Vokietijoje, kuri sustabdė ginklų pardavimus po žurnalisto Jamal Khashoggi nužudymo.
Paremkite humanitarines organizacijas, dirbančias Jemene. Net nedidelės sumos gali išgelbėti gyvybes. Pasaulio maisto programa už 50 eurų gali maitinti šeimą mėnesį. Gydytojai be sienų už 100 eurų gali aprūpinti vaistais dešimtis pacientų. Kiekvienas indėlis svarbus.
Remkite nepriklausomą žurnalistiką, kuri drįsta kalbėti apie nepatoias temas. Prenumeruokite žiniasklaidos leidinius, kurie skiria dėmesį tokiems konfliktams kaip Jemeno. Žurnalistai, dirbantys pavojingose vietose, rizikuoja gyvybėmis, kad mes sužinotume tiesą.
Kai tyla tampa nusikaltimu
Jemeno karas yra mūsų laikų gėda. Tai ne stichinė nelaimė ar neišvengiama tragedija – tai žmonių sukurta katastrofa, kurią galima sustabdyti, jei būtų politinė valia. Kiekviena diena, kai tarptautinė bendruomenė nieko nedaro, reiškia daugiau mirčių, daugiau kančių, daugiau prarastos ateities.
Istorija teis mus ne tik už tai, ką padarėme, bet ir už tai, ko nepadarėme. Kai mūsų vaikai ir vaikaičiai klaus, ką mes veikėme, kai Jemene vyko genocidas lėtu ugnimi, ką mes atsakysime? Kad nežinojome? Bet dabar žinome. Kad negalėjome nieko padaryti? Bet galime.
Jemeno žmonės nėra statistika ar tolimos šalies gyventojai, apie kuriuos galima pamiršti. Tai tėvai, kurie nori, kad jų vaikai gyventų, mokytojai, kurie nori mokyti, gydytojai, kurie nori gydyti, vaikai, kurie nori žaisti ir mokytis. Jie nusipelno ne mūsų užuojautos, o mūsų veiksmų. Kiekvienas balsas, kiekvienas veiksmas, kiekviena pastanga gali priartinti taiką. Klausimas tik – ar mes pasirinksime veikti, ar toliau tylėsime?