Nuo karo lauko į diplomatijos salones
Kai 2024 metų vasarį Volodymyras Zelenskis netikėtai atleido Valeriją Zalužną iš vyriausiojo kariuomenės vado pareigų, daugelis Ukrainoje ir už jos ribų laikė tai politine klaida. Generolas, kurį eiliniai kariai vadino tiesiog „Zalužniu”, buvo tapęs gyva legenda – žmogumi, kuris organizavo Kijevo gynybą, planavė sėkmingą Charkivo kontrapuolimą ir tapo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu. Tačiau vietoj nusišalinimo į užmarštį, šis 51 metų karininkas gavo naują misiją – Ukrainos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje postą.
Šis karjeros posūkis atrodė netikėtas daugeliui stebėtojų. Generolas, pratęs prie štabo žemėlapių ir operatyvinių pasitarimų, staiga atsidūrė aplinkoje, kur reikia subtilių diplomatinių įgūdžių, protokolo išmanymo ir gebėjimo lavuoti tarp politinių interesų. Bet ar tikrai tai buvo toks didelis šuolis? Zalužnas savo kariniame darbe jau seniai įrodė, kad moka ne tik vadovauti mūšiuose, bet ir derėtis su tarptautiniais partneriais, aiškinti Ukrainos poreikius ir įtikinti skeptikus.
Generolas, kuris išmoko sakyti „ne” prezidentui
Zalužno ir Zelenskio santykiai niekada nebuvo paprasti. Kol karas klostėsi sėkmingai, jie veikė kaip gerai suderinta komanda – prezidentas kaip viešasis veidas ir diplomatinis lyderis, generolas kaip strateginis protas už kulisų. Tačiau 2023 metų pabaigoje, kai frontas įstrigo pozicijų kare, o Ukrainos kontrapuolimas nepasiekė lauktų rezultatų, tarp jų pradėjo kilti įtampa.
Zalužnas buvo vienas iš nedaugelio žmonių Ukrainos valdžioje, kuris drįso viešai pripažinti nepatogias tiesas. Jo straipsnis „The Economist” žurnale, kuriame jis atvirai rašė apie patekimą į pozicijų karo aklavietę, sukėlė nemažą rezonansą. Prezidentūroje tai buvo vertinama kaip pernelyg pesimistinis tonas, galintis pakenkti tarptautinei paramai. Bet kariai fronte matė situaciją kitaip – jiems Zalužnas kalbėjo tiesą, neapgaubiamą politiniais sumetimais.
Konfliktas tarp dviejų lyderių buvo ne tik dėl strateginių skirtumų. Zalužno populiarumas visuomenėje augo iki tokio lygio, kad kai kurie apklausų duomenys rodė jį kaip potencialų prezidento konkurentą. Nors pats generolas niekada viešai neišreiškė politinių ambicijų, jo įtaka buvo akivaizdi. Kai kurie analitikai tvirtino, kad Zelenskis tiesiog negalėjo leisti, kad karinis vadas taptų per daug įtakingas – tai galėtų destabilizuoti valdžios vertikalę kritišku momentu.
Diplomatinė misija su kariniu charakteriu
Londone Zalužnas dirba jau beveik metus, ir jo ambasadoriaus stilius akivaizdžiai skiriasi nuo tradicinio diplomato įvaizdžio. Jis nevengia kalbėti atvirai apie tai, ko Ukrainai reikia – ne abstrakčios „paramos”, o konkrečių ginklų sistemų, šaudmenų kiekių ir mokymo programų. Jo susitikimai su britų gynybos pareigūnais ir pramonės atstovais dažnai labiau primena operatyvinius pasitarimus nei diplomatinius priėmimus.
Britai, kurie ir taip buvo vieni aktyviausių Ukrainos rėmėjų, rado Zalužne patikimą partnerį, suprantantį karo realijas ne iš antrinių šaltinių. Kai jis kalba apie dronų svarbą šiuolaikiniame kare ar būtinybę didinti šaudmenų gamybą, jo žodžiai turi svorį, kurį sunku pasiekti karjeros diplomatams. Jis gali paaiškinti, kodėl Ukrainai reikalingi būtent tokie, o ne kitokie ginklai, nes pats matė, kaip jie veikia fronte.
Tačiau būti ambasadoriumi reiškia ne tik prašyti pagalbos. Zalužnas aktyviai dalyvauja ir Jungtinės Karalystės visuomeniniame gyvenime, lanko universitetus, bendrauja su veteranų organizacijomis, dalyvauja menininkų renginiuose. Jo žmona Olena, kuri pati yra gydytoja ir aktyviai remia Ukrainos medikus, tapo svarbia jo diplomatinės misijos dalimi. Kartu jie kuria Ukrainos įvaizdį ne kaip bejėgės aukos, o kaip šalies, kovojančios už savo ateitį su oru ir orumu.
Kas slepiasi už legendos įvaizdžio
Zalužno kelias į karo vadų panteoną nebuvo tiesiaeigis. Gimęs 1973 metais dar Sovietų Sąjungoje, jis pradėjo karinę karjerą nepriklausomoje Ukrainoje, kai šalies kariuomenė tik formavosi iš sovietinės armijos likučių. Jo karta karininkų turėjo ne tik išmokti naujų karo vedimo būdų, bet ir perkurti visą karinę kultūrą, atsikratant sovietinių hierarchijos ir biurokratijos atgyvenų.
Prieš 2022 metų invaziją Zalužnas jau buvo žinomas kaip reformatorius, siekiantis modernizuoti Ukrainos kariuomenę pagal NATO standartus. Jis aktyviai bendradarbiavo su vakarų instruktoriais, mokėsi iš jų patirties, bet kartu suprato, kad Ukraina negali tiesiog kopijuoti svetimų modelių – ji turi kurti savo karo vedimo doktriną, pritaikytą prie konkrečių grėsmių ir galimybių.
Kai prasidėjo pilno masto invazija, būtent Zalužno paruošti planai ir jo išmokyti karininkai sugebėjo organizuoti efektyvų pasipriešinimą. Daugelis vakarų ekspertų prognozavo, kad Kijevas kris per kelias dienas, bet ukrainiečiai įrodė, kad jie ne tik gali gintis, bet ir pulti, naudodami lanksčią taktiką, decentralizuotą vadovavimą ir kūrybingus sprendimus. Tai buvo Zalužno vadovavimo filosofijos rezultatas – jis pasitikėjo savo karininkais ir leido jiems priimti sprendimus vietoje, užuot laukus įsakymų iš centro.
Karas, kuris keičia taisykles
Vienas įdomiausių Zalužno palikimo aspektų yra jo požiūris į technologijas kare. Dar prieš invaziją jis suprato, kad šiuolaikinis konfliktas bus visiškai kitoks nei XX amžiaus karai, kuriuos studijavo karinėse akademijose. Dronai, kibernetinės atakos, socialiniai tinklai kaip informacinio karo įrankis – visa tai reikalavo naujo mąstymo būdo.
Ukrainos kariuomenė po Zalužno vadovyba tapo savotiška laboratorija, kurioje testuojamos ir diegiamos naujausios karo technologijos. Civiliai dronai, pritaikyti karinėms reikmėms, dirbtinio intelekto sistemos taikinių atpažinimui, decentralizuoti ryšio tinklai – visa tai buvo integruojama į karines operacijas greičiau nei bet kurioje NATO šalyje. Zalužnas skatino kūrybiškumą ir eksperimentavimą, suprasdamas, kad tradiciniai metodai neveiks prieš skaitliškai pranašesnį priešą.
Šis požiūris davė rezultatų. Ukraina sugebėjo efektyviai naudoti vakarų ginklus, dažnai netikėtais būdais, kuriuos jų kūrėjai net nebuvo numatę. Himars raketų sistemos, Javelin prieštenkiniai kompleksai, Storm Shadow sparnuotosios raketos – visa tai buvo integruota į bendrą operatyvinę sistemą, kuri veikė lankščiai ir efektyviai. Zalužnas suprato, kad pergalė prieš galingesnį priešą reikalauja ne tik drąsos, bet ir protingo technologijų naudojimo.
Politika ir karas: sudėtinga simbiozė
Vienas didžiausių iššūkių bet kuriam kariuomenės vadui demokratinėje šalyje yra santykis su politine valdžia. Zalužno atvejis buvo ypač sudėtingas, nes Zelenskis pats tapo karo simboliu ir turėjo stiprią nuomonę apie karo vedimą, nors neturėjo karinio išsilavinimo. Šis dviejų stiprių asmenybių susidūrimas buvo neišvengiamas.
Pagrindinė problema buvo skirtingas požiūris į riziką ir komunikaciją. Zelenskis, kaip politinis lyderis, turėjo palaikyti visuomenės moralę ir tarptautinę paramą, todėl jam buvo svarbu kurti optimistinę naratyvo liniją. Zalužnas, kaip karinis profesionalas, žiūrėjo į situaciją realiau ir suprato, kad pernelyg optimistiniai pažadai gali vėliau virsti skaudžiais nusivylimais. Šis skirtumas tapo ypač akivaizdus 2023 metų vasaros kontrapuolimo metu, kai politiniai lūkesčiai susidūrė su karine realybe.
Dar viena trinties zona buvo mobilizacijos klausimas. Zalužnas suprato, kad ilgam karui reikia daugiau karių, ir tai reikia pradėti ruošti iš anksto. Tačiau mobilizacija yra nepopuliari tema, kuri gali pakenkti politikui reitingams. Prezidentūra delsė su sprendimais, o generolas matė, kaip tai atsilieps fronte po kelių mėnesių. Šie strateginiai nesutarimai galiausiai ir lėmė jo atleidimą, nors oficialiai buvo kalbama apie „naują etapą” ir „būtinybę atnaujinti vadovybę”.
Ką Zalužno patirtis moko kitus
Zalužno istorija yra vertinga ne tik Ukrainai, bet ir kitoms šalims, susiduriančioms su hibridinėmis grėsmėmis ir autoritarinių režimų agresija. Jo patirtis rodo, kad sėkminga gynyba reikalauja ne tik ginklų ir karių, bet ir tam tikros organizacinės kultūros, kuri skatina iniciatyvą, kūrybiškumą ir gebėjimą greitai adaptuotis.
Viena svarbiausių pamokų – decentralizuoto vadovavimo svarba. Ukrainos kariuomenė sugebėjo efektyviai veikti net tada, kai ryšiai buvo sutrikdyti ar vadavietės sunaikintos, nes žemesnio lygio karininkai buvo išmokyti savarankiškai priimti sprendimus. Tai kardinaliai skiriasi nuo rusiškos vadovavimo sistemos, kur kiekvienas veiksmas turi būti suderintas su viršininkais, o tai lėtina reakciją ir mažina efektyvumą.
Kita svarbi pamoka – civilių ir karinių technologijų sintezė. Zalužnas suprato, kad šiuolaikiniame kare nebūtina turėti brangiausią ir pažangiausią ginkluotę – svarbu protingai naudoti tai, kas prieinama. Civiliniai dronai, komerciniai ryšio palydovai, atvirojo kodo programinė įranga – visa tai gali būti pritaikyta karinėms reikmėms už daug mažesnę kainą nei specializuoti kariniai sprendimai.
Trečia pamoka – komunikacijos su visuomene ir tarptautiniais partneriais svarba. Zalužnas, nors ir buvo karinis profesionalas, suprato, kad šiuolaikiniame kare informacinis frontas yra ne mažiau svarbus už fizinį. Jo gebėjimas aiškiai paaiškinti situaciją, pripažinti sunkumus, bet kartu išlaikyti pasitikėjimą, buvo vienas jo stipriausių bruožų. Tai ypač svarbu demokratinėse šalyse, kur visuomenės parama yra kritinė ilgalaikiam karui.
Generolo kelias tęsiasi kitomis priemonėmis
Šiandien Zalužnas Londone tęsia kovą už Ukrainos laisvę kitomis priemonėmis. Jo diplomatinė misija yra ne mažiau svarbi nei buvęs darbas kariuomenės vadu – gal net svarbesnė, nes Ukrainos pergalė priklausys ne tik nuo to, kas vyksta fronte, bet ir nuo to, ar vakarų šalys išlaikys paramą ilgam laikui.
Jo patirtis kaip karo vado suteikia jam unikalų autoritetą kalbant su vakarų politikais ir karininkais. Kai jis sako, kad Ukrainai reikia tam tikrų ginklų ar technologijų, niekas neabejoja, kad tai nėra abstrakti prašymo forma, o konkreti būtinybė, pagrįsta realiais karo patirties duomenimis. Šis autentiškas balsas yra neįkainojamas tuometis, kai daugelis vakarų politikų pradeda jausti „Ukrainos nuovargio” sindromą.
Zalužno pavyzdys rodo, kad tikri lyderiai nesibaigia viename poste ar vaidmenyje. Jie adaptuojasi, mokosi naujų įgūdžių ir toliau tarnauja savo šaliai ten, kur jų reikia labiausiai. Generolas, tapęs ambasadoriumi, nėra karjeros pabaiga – tai naujas etapas toje pačioje kovoje, tik kitame fronte. Ir kaip rodo pirmieji jo darbo Londone metai, šiame fronte jis taip pat sugeba pasiekti rezultatų, derindamas karinį tikslumą su diplomatine subtilybe. Ukrainos istorija dar neparašyta, bet Zalužnas jau užsitikrino savo vietą joje – ne tik kaip generolas, bet ir kaip žmogus, kuris mokėjo prisitaikyti ir tarnauti savo šaliai įvairiomis formomis, kai to reikėjo labiausiai.