VRM prieštarauja griežtesnėms sankcijoms Rusijos ir Baltarusijos piliečiams
Vidaus reikalų ministerija (VRM) išreiškė kritiką dėl siūlymų griežtinti sankcijas į Lietuvą grįžtantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Ministerija teigia, kad tokie siūlymai gali būti neproporcingi ir pažeisti žmogaus teises. VRM atstovai pabrėžia, kad sankcijos turėtų būti taikomos tik tiems asmenims, kurie kelia realią grėsmę nacionaliniam saugumui, o ne visiems grįžtantiems piliečiams.
Be to, ministerija ragina atsižvelgti į tarptautinius įsipareigojimus ir užtikrinti, kad sankcijos būtų taikomos laikantis teisės viršenybės principų. Šis klausimas sukėlė diskusijas tarp politikų ir visuomenės, nes dalis jų mano, kad griežtesnės priemonės yra būtinos siekiant apsaugoti šalies saugumą.
Tarptautiniai įsipareigojimai ir teisiniai aspektai
Vidaus reikalų ministerijos poziciją palaiko ir teisės ekspertai, kurie primena, kad Lietuva, būdama Europos Sąjungos narė, privalo laikytis Europos žmogaus teisių konvencijos bei kitų tarptautinių dokumentų. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Justinas Žilinskas pažymi, kad „kolektyvinės atsakomybės taikymas visai piliečių grupei prieštarauja pamatiniams teisės principams ir gali sukelti rimtų teisinių pasekmių Lietuvai tarptautiniuose teismuose”.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pasisakęs prieš tokio pobūdžio kolektyvines sankcijas, kurios nesiremia individualizuotu grėsmės vertinimu. 2022 metais teismas priėmė sprendimą byloje, susijusioje su panašiomis aplinkybėmis, kuriame pabrėžė, kad valstybės turi teisę riboti įvažiavimą, tačiau tai turi būti daroma proporcingai ir individualiai vertinant kiekvieną atvejį.
Politinės reakcijos ir alternatyvūs siūlymai
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas laikosi griežtesnės pozicijos: „Rusijos ir Baltarusijos piliečiai, turintys leidimus gyventi Lietuvoje, tačiau reguliariai lankantys šias šalis, kelia potencialią grėsmę. Mes negalime žinoti, ar jie nėra verbuojami specialiųjų tarnybų ar kitaip paveikiami.”
Tuo tarpu Užsienio reikalų ministerija siūlo kompromisą – įvesti išplėstinę patikros sistemą, kuri leistų detaliau vertinti kiekvieno grįžtančio asmens keliamą riziką. Ši sistema galėtų apimti išsamesnius pokalbius su grįžtančiaisiais, jų kelionių tikslų analizę ir ryšių patikrinimą, tačiau neužkirstų kelio visiems be išimties.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) praėjusią savaitę paskelbė, kad 2023 metais buvo užfiksuota 17 atvejų, kai į Lietuvą grįžtantys asmenys buvo bandomi užverbuoti Rusijos ar Baltarusijos specialiųjų tarnybų. Tai sudaro mažiau nei 0,5% visų grįžtančiųjų.
Tarp saugumo ir žmogaus teisių: kur brėžiama riba?
Klausimas apie Rusijos ir Baltarusijos piliečių judėjimo kontrolę atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos šalys. Kaip užtikrinti nacionalinį saugumą nepažeidžiant žmogaus teisių? Ar galima taikyti kolektyvines sankcijas visai piliečių grupei dėl jų pilietybės?
Pilietinių teisių gynėjai primena, kad daugelis Rusijos ir Baltarusijos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, patys yra režimų aukos, pasitraukusios dėl politinių priežasčių. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė pastebi: „Negalime pamiršti, kad tarp šių žmonių yra disidentai, žurnalistai, aktyvistai, kurie rizikavo savo gyvybėmis priešindamiesi autoritariniams režimams. Taikyti jiems sankcijas vien dėl pilietybės būtų dviguba bausmė.”
Kaimyninių šalių patirtis
Latvija ir Estija jau įvedė tam tikrus apribojimus Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Latvijoje nuo 2022 m. rugsėjo galioja taisyklė, pagal kurią šių šalių piliečiai, norintys pratęsti leidimus gyventi, privalo pasirašyti lojalumo deklaraciją ir išlaikyti latvių kalbos egzaminą. Estija taip pat sugriežtino vizų išdavimo tvarką, tačiau netaiko visuotinių apribojimų jau turintiems leidimus gyventi.
Suomija, kuri turi ilgiausią sieną su Rusija tarp ES šalių, taiko labiau individualizuotą požiūrį – sugriežtino patikras pasienyje, tačiau vengia kolektyvinių sankcijų.
Tarp pilkų zonų: saugumo iššūkiai šiuolaikinėje geopolitikoje
Rusijos agresija Ukrainoje pakeitė saugumo suvokimą visame regione. Lietuva, būdama NATO rytiniame flange, patiria ypatingą spaudimą. Hibridinės grėsmės, šnipinėjimas ir informacinės atakos tapo kasdienybe.
Tačiau kaip tik tokiomis aplinkybėmis demokratinės vertybės ir teisinės valstybės principai tampa dar svarbesni. Jei pradėsime taikyti kolektyvines sankcijas be aiškaus teisinio pagrindo, rizikuojame patys tapti panašūs į tuos režimus, nuo kurių siekiame apsisaugoti.
Galbūt išeitis slypi ne visuotiniuose draudimuose, o tikslesnėse, duomenimis pagrįstose saugumo priemonėse, kurios leistų identifikuoti realias grėsmes, nepažeidžiant nekaltų žmonių teisių. Technologijos, žvalgybos pajėgumų stiprinimas ir tarptautinis bendradarbiavimas galėtų būti efektyvesni įrankiai nei blanketiniai draudimai.
Ant laisvės ir saugumo svarstyklių
Diskusija dėl Rusijos ir Baltarusijos piliečių judėjimo kontrolės iš tiesų yra dalis didesnio klausimo – kaip išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp saugumo ir laisvės. Istorija moko, kad panika ir baimė dažnai tampa blogiausiais patarėjais priimant sprendimus. Galbūt vietoj skubotų draudimų vertėtų investuoti į išmanesnes saugumo sistemas ir geresnį tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
Kaip pastebėjo vienas politologas, „saugumas be laisvės tampa priespauda, o laisvė be saugumo – chaosas”. Lietuvos sprendimas šioje srityje parodys, ar sugebame išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą sudėtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis. Galiausiai, ne griežtumas, o išmintis turėtų būti mūsų vedlys šiame kelyje.