Kremliaus strategijos posūkis: ką rodo naujausi žingsniai
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pastaraisiais mėnesiais ryžtingai keičia šalies požiūrį į Vakarų sankcijas. Jei anksčiau Kremlius daugiausia dėmesio skyrė viešam sankcijų niekinimui ir bandymams jas apeiti, tai dabar matome visiškai kitokį požiūrį. Rusijos valdžia vis aktyviau pripažįsta, kad ekonominės izoliacijos poveikis yra daug gilesnis nei buvo skelbiama viešai, o tai verčia ieškoti naujų būdų prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.
Analitikai pastebi, kad Maskva vis dažniau kalba apie būtinybę kurti „naują ekonominę tikrovę”, kuri būtų mažiau priklausoma nuo Vakarų technologijų, finansų sistemų ir prekybos ryšių. Tai nėra vien tik retorika – konkrečios politinės iniciatyvos ir ekonominiai sprendimai rodo, kad Kremlius suvokia: grįžimas į ankstesnę padėtį neįmanomas, todėl reikia kurti alternatyvias struktūras.
Nuo ignoravimo iki pragmatizmo
Pirmaisiais sankcijų metais Rusijos propaganda nesiliovė kartojusi, kad ekonominiai apribojimai tik stiprina šalį ir skatina jos nepriklausomybę. Putinas viešuose kalbose teigė, jog sankcijos – tai „savižudiška” Vakarų politika, kuri labiau kenks jiems patiems nei Rusijai. Tačiau realybė pasirodė esanti daug sudėtingesnė.
Šiandien Kremliaus retorika pasikeitė. Nors sankcijos vis dar vadinamos „neteisėtomis” ir „priešiškomis”, tačiau nebepastebime ankstesnio lengvabūdiško jų ignoravimo. Rusijos vyriausybė dabar atvirai diskutuoja apie būtinybę ieškoti naujų tiekėjų, kurti vietinę gamybą ir perorientuoti prekybos srautus. Tai rodo, kad Maskva pagaliau pripažįsta sankcijų realų poveikį ekonomikai.
Ekonomistai pastebi, kad tokia pozicijos kaita nėra atsitiktinė. Rusijos centrinis bankas, pramonės atstovai ir net kai kurie valdžios pareigūnai vis atviriau kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria įvairios ūkio šakos. Technologijų trūkumas, sudėtingas prieigos prie atsarginių dalių klausimas, finansinių operacijų ribojimai – visa tai realiai trukdo ekonomikai funkcionuoti įprastu režimu.
Posūkis į Rytus: ar tai išeitis ar iliuzija
Vienas ryškiausių Rusijos taktikos pokyčių – intensyvus bendradarbiavimo su Azijos šalimis stiprinimas. Kinija, Indija, Iranas, Turkija – šios valstybės tapo pagrindinėmis partnerėmis, padedančiomis Maskvai apeiti dalį sankcijų. Prekybos apimtys su šiomis šalimis išaugo keliskart, o politiniai ryšiai tampa vis glaudesni.
Tačiau ekspertai įspėja, kad ši strategija turi rimtų apribojimų. Pirma, Azijos partneriai puikiai supranta Rusijos padėtį ir naudojasi ja derybose, dažnai diktuodami sau palankias sąlygas. Antra, technologinis atotrūkis nuo Vakarų negali būti kompensuotas vien tik prekybos su Kinija ar Indija plėtimu. Trečia, net ir šios šalys atsargiai žiūri į galimybę pačioms patekti po antrinėmis sankcijomis, todėl bendradarbiavimas turi savo ribas.
Rusijos verslo atstovai privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad kinų ar indų technologijos dažnai neatitinka Vakarų standartų, o kai kurių kritiškai svarbių komponentų iš Azijos šalių tiesiog neįmanoma gauti. Be to, logistikos kaštai išaugo, o mokėjimų sistemos veikia neefektyviai, kas didina verslo sąnaudas ir mažina konkurencingumą.
Importo pakeitimo programa: ambicijos ir realybė
Kremlius jau kelerius metus propaguoja importo pakeitimo programą, kuria siekiama sumažinti priklausomybę nuo užsienio prekių ir technologijų. Teoriškai tai skamba patraukliai – kodėl nepradėti gaminti visko savame krašte? Praktikoje situacija yra daug sudėtingesnė.
Rusijos pramonė susiduria su daugybe iššūkių. Trūksta kvalifikuotų specialistų, modernių technologijų, efektyvios valdymo kultūros. Daugelis projektų, kurie turėjo pakeisti importą, vėluoja arba nepasiekia planuotų rezultatų. Pavyzdžiui, aviapramonė, kuri buvo viena prioritetinių sričių, vis dar nepajėgi pagaminti lėktuvų, kurie galėtų konkuruoti su Vakarų analogais.
Finansavimo klausimas taip pat kelia rūpesčių. Nors valstybė skiria milijardus rublių įvairioms programoms, efektyvumas dažnai būna žemas. Korupcija, biurokratija ir netinkamas projektų valdymas reiškia, kad didelė dalis lėšų tiesiog išeikvojama. Be to, kai kurios sritys, pavyzdžiui, mikroelektronika ar pažangūs medžiagų mokslai, reikalauja ne tik pinigų, bet ir dešimtmečių patirties bei žinių bazės, kurios Rusijoje tiesiog nėra.
Finansų sistemos transformacija ir jos pasekmės
Vienas skaudžiausių sankcijų smūgių buvo Rusijos atjungimas nuo SWIFT sistemos ir apribojimai, susiję su dolerio bei euro naudojimu. Tai privertė Maskvą skubiai ieškoti alternatyvų. Rusija aktyviai skatina atsiskaitymus nacionalinėmis valiutomis, plėtoja savo mokėjimų sistemas ir bando kurti alternatyvius finansinius mechanizmus.
Tačiau šis procesas vyksta sunkiai. Rublis nėra tarptautinė valiuta, todėl daugelis užsienio partnerių nenori jo priimti. Kinijos juanis tampa vis svarbesnis, bet net ir Kinija atsargiai žiūri į galimybę visiškai pakeisti dolerį dvišalėje prekyboje. Be to, Rusijos bankų sistema tampa vis labiau izoliuota, kas apsunkina tarptautinius sandorius ir didina operacijų kaštus.
Paprastiems rusams šie pokyčiai reiškia didėjančius sunkumus. Užsienio kelionės tapo sudėtingesnės, nes daugelis tarptautinių mokėjimo kortelių nebeveikia. Elektroninė prekyba su užsienio pardavėjais tapo problema. Investicijų galimybės susiaurėjo. Visa tai kuria įtampą visuomenėje, nors valdžia stengiasi šiuos nepatogumus minimizuoti propagandoje.
Energetikos sektoriaus pertvarka: nauji rinkų iššūkiai
Energetika visada buvo Rusijos ekonomikos pagrindas, tačiau sankcijos šį sektorių paveikė ypač stipriai. Europos rinkos praradimas privertė Maskvą skubiai ieškoti naujų pirkėjų ir logistikos maršrutų. Naftos ir dujų eksportas į Aziją išaugo, tačiau tai nėra visavertis Europos rinkos pakeitimas.
Rusija priversta parduoti energetinius išteklius su didelėmis nuolaidomis, nes pirkėjai puikiai supranta Maskvos padėtį. Be to, infrastruktūros trūkumas – vamzdynų, terminalų, transporto pajėgumų – riboja galimybes greitai perorientuoti eksportą. Kai kurie ekspertai skaičiuoja, kad Rusija dėl sankcijų kasmet praranda dešimtis milijardų dolerių pajamų iš energetikos sektoriaus.
Ilgalaikė perspektyva atrodo dar neaiškesnė. Vakarų šalys spartina perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių, o tai reiškia, kad net jei sankcijos būtų panaikintos, Europos paklausa rusiškai naftai ir dujoms gali niekada nebegrįžti į ankstesnius lygius. Kremlius tai supranta ir bando investuoti į naftos perdirbimą bei cheminę pramonę, tačiau šie projektai reikalauja laiko ir technologijų, kurių Rusija dabar neturi.
Visuomenės nuotaikos ir vidaus politikos koregavimas
Putino taktikos keitimas sankcijų klausimu taip pat atspindi rūpestį dėl visuomenės nuotaikų. Nors propaganda stengiasi kurti patriotinį entuziazmo įspūdį, realybė yra sudėtingesnė. Žmonės jaučia kainų augimą, prekių pasirinkimo susiaurėjimą, gyvenimo lygio blogėjimą.
Kremlius vis dažniau kalba apie „mobilizacinę ekonomiką” ir būtinybę „susiveržti diržus vardan šalies ateities”. Tai rodo, kad valdžia ruošia visuomenę ilgalaikiam ekonominių sunkumų periodui. Tuo pat metu stiprinamos represinės struktūros, kad būtų užgniaužtas bet koks nepasitenkinimas.
Įdomu tai, kad Putinas dabar stengiasi dalį atsakomybės už ekonomines problemas perkelti žemesnio lygio pareigūnams. Vis dažniau girdime apie gubernatorių ar ministrų atleidimus dėl „nesugebėjimo įgyvendinti prezidento nurodymų”. Tai klasikinė autoritarinių režimų taktika – lyderis lieka „geras”, o visi sunkumai kyla dėl nekompetentingų vykdytojų.
Ką visa tai reiškia ateičiai ir kaip vertinti šiuos pokyčius
Putino taktikos keitimas sankcijų klausimu rodo, kad Kremlius pagaliau susiduria su realybe. Iliuzijos apie greitą pergalę ir sankcijų neveiksmingumą išsisklaidė. Dabar Rusija įžengė į ilgalaikės ekonominės adaptacijos fazę, kurios rezultatai dar neaiškūs.
Vakarams svarbu suprasti, kad sankcijos veikia, bet ne taip greitai ir ne taip tiesiogiai, kaip kartais tikimasi. Jos neverčia Kremliaus nedelsiant keisti politikos, bet ilgainiui silpnina Rusijos ekonominį potencialą ir riboja jos galimybes vykdyti agresyvią užsienio politiką. Tuo pat metu sankcijos turi būti derinamos su kitomis priemonėmis – diplomatinėmis, karinėmis, informacinėmis.
Rusijos visuomenei artimiausi metai bus sunkūs. Gyvenimo lygis greičiausiai ir toliau smuktelės, o perspektyvos išlieka miglinos. Tačiau režimo stabilumas kol kas neatrodo esąs tiesiogiai pavojuje – represinės struktūros veikia efektyviai, o propaganda vis dar sugeba kontroliuoti viešąją nuomonę. Kita vertus, istorija moko, kad autoritariniai režimai gali atrodyti stabilūs iki pat momento, kai staiga sugriūva.
Tarptautinei bendruomenei reikia kantrybės ir nuoseklumo. Sankcijos turėtų būti išlaikytos ir net stiprinamos, ypač užkertant kelius jų apeijimui per trečiąsias šalis. Tuo pat metu svarbu palaikyti Rusijos pilietinės visuomenės likučius ir siūlyti alternatyvią viziją šalies ateičiai. Putino taktikos kaita rodo, kad spaudimas veikia – dabar svarbu jo neatlaidėti ir nepasiduoti iliuzijoms apie greitą normalizaciją be realių Kremliaus politikos pokyčių.