Kai 2019 metų pavasarį Ukrainos prezidento rinkimus laimėjo aktorius ir komikas Volodymyras Zelenskis, daugelis politikos analitikų tik papurtė galvomis. Vyras, kurio didžiausias pasiekimas buvo vaidmuo televizijos serialo „Tautos tarnas” pagrindiniame vaidmenyje, staiga atsidūrė vienos didžiausių Europos šalių priešakyje. Skeptikų netrūko – kaip gi žmogus, kuris iki tol juokino žmones, galės vadovauti šaliai su tokia sudėtinga geopolitine padėtimi?
Tačiau gyvenimas parašė scenariją, kurio niekas negalėjo numatyti. 2022 metų vasario 24 dieną, kai Rusijos tankai perėjo Ukrainos sieną, pasaulis pamatė visiškai kitokį Zelenskį – ne komiką, o tikrą lyderį, kuris atsisakė evakuacijos pasiūlymo žodžiais „Man reikia šaudmenų, ne pavėžėjimo”. Šie žodžiai tapo simboliu ne tik jo asmeninės drąsos, bet ir visos ukrainiečių tautos pasipriešinimo dvasios.
Nuo scenos iki prezidentūros rūmų
Zelenskio kelias į politiką buvo netradicinis, švelniai tariant. Gimęs 1978 metais Kryvyj Rihe, pramoninėje Ukrainos širdyje, jis augo paprastoje žydų šeimoje. Tėvas – profesorius, motina – inžinierė. Niekas nenumatė, kad šis vaikinas, studijavęs teisę Kryvyj Riho ekonomikos institute, taps vienu žinomiausių šalies komiků.
Karjera pramogų industrijoje prasidėjo dar studijų metais, kai Zelenskis įkūrė komediją grupę „Kvartal 95”. Ši komanda tapo fenomenu – jų šou žiūrėjo milijonai ukrainiečių, o Zelenskis virto tikra žvaigžde. Bet tikrasis lūžis įvyko 2015 metais, kai pradėtas rodyti serialas „Tautos tarnas”, kuriame Zelenskis vaidino paprastą istorijos mokytoją, netikėtai tapusį prezidentu po to, kai jo emocinga tirada prieš korupciją tapo viraliniu vaizdo įrašu.
Ironija ta, kad serialo siužetas tapo realybe. 2019 metais Zelenskis paskelbė tikrą kandidatūrą į prezidentus, o jo politinė partija buvo pavadinta taip pat kaip ir serialas – „Tautos tarnas”. Daugelis manė, kad tai tik dar vienas PR triukas, bet rezultatai prabilo patys už save – pirmajame ture jis surinko 30 procentų balsų, o antrajame – net 73 procentus, sutriuškinęs tuometį prezidentą Petro Porošenką.
Pirmieji metai valdžioje: iššūkiai ir kritika
Pradžia nebuvo lengva. Zelenskis atėjo į valdžią su pažadais kovoti su korupcija, užbaigti karą Donbase ir reformuoti šalies ekonomiką. Tačiau realybė greitai parodė savo dantis. Parlamentas, nors ir kontroliuojamas jo partijos, ne visada veikė sinchroniškai. Oligarchai, įpratę diktuoti taisykles, nesirengė taip lengvai atsitraukti. O Rusija, okupavusi Krymą ir remianti separatistus rytuose, nė nemąstė apie kompromisus.
Kritikai kaltino Zelenskį naivumu ir politinio patyrimo stoka. Jo bandymai derėtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu buvo sutikti su skepticizmu – vieni sakė, kad jis per daug nuolankus, kiti – kad nesupranta geopolitikos subtilybių. 2019 metų rudenį Normandijos formato susitikime Paryžiuje Zelenskis sutiko su kai kuriais kompromisais dėl Donbaso, už ką buvo aštrai kritikuojamas tiek viduje, tiek užsienyje.
Bet buvo ir laimėjimų. Zelenskio komanda inicijavo kelias svarbias antikorupcines reformas, paleido keletą įtakingų teisėjų, bandė modernizuoti valstybės aparatą. Tačiau visi šie pasiekimai atrodė nublankę 2020 metais prasidėjus COVID-19 pandemijai, kuri Ukrainą, kaip ir visą pasaulį, užklupo nepasiruošusią.
Kai prasidėjo tikrasis karas
2022 metų sausio pabaigoje žvalgybos duomenys tapo vis labiau nerimą keliantys – Rusija sutelkė dešimtis tūkstančių karių prie Ukrainos sienos. Vakarų lyderiai skambino Zelenskiui, ragindami pasiruošti blogiausiam scenarijui. Bet daugelis, įskaitant patį Zelenskį, nenorėjo tikėti, kad Putin’as iš tikrųų išdrįs pradėti visapusišką invaziją.
Vasario 24-oji visą pakeitė. Ankstų rytą Rusijos pajėgos pradėjo masinį puolimą iš kelių krypčių – iš Baltarusijos, Rusijos ir okupuoto Krymo. Raketos smogė Kyjivui, Charkivui, Mariupoliui ir kitiems miestams. Pasaulis laikė kvapą – daugelis prognozavo, kad Ukrainos sostinė kris per kelias dienas.
Būtent tada Zelenskis priėmė svarbiausią savo gyvenimo sprendimą. JAV pasiūlė evakuoti jį ir jo šeimą, bet jis atsisakė. Vietoj to, jis pasirodė Kyjivo gatvėse su savo komanda, filmuodamas vaizdo įrašus telefonu ir kartodamas: „Mes visi čia. Mes giname savo šalį.” Šie paprastai nufilmuoti, autentiški vaizdo įrašai tapo galingesni už bet kokią profesionalią propagandą.
Charizmatiškas lyderis karo metu
Zelenskio komunikacijos stilius tapo pavyzdžiu, kaip šiuolaikinis lyderis gali mobilizuoti tautą ir tarptautinę bendruomenę. Jis kalbėjo ne iš prabangių kabinetų, o iš bunkerių ir paprastų biurų. Dėvėjo ne kostiumus, o chaki spalvos karinius marškinėlius, kurie tapo jo prekės ženklu. Kalbėjo paprastai, be diplomatinio žargono, tiesiogiai kreipdamasis į žmones.
Bet svarbiausia – jis mokėjo kalbėti su skirtingomis auditorijomis. Kreipdamasis į Jungtinių Valstijų Kongresą, jis citavo Martino Lutherio Kingo kalbą ir Pearl Harbor. Britų parlamentui priminė Winstoną Churchillį ir kovą su nacizmu. Vokietijos Bundestagui pasakė: „Jūs statėte sieną Europoje, o dabar statote naują sieną pinigais Rusijoje.” Kiekvieną kartą jis rasdavo tinkamus žodžius, kurie rezonuodavo su konkrečia auditorija.
Šis gebėjimas komunikuoti nebuvo atsitiktinis – metai, praleisti scenoje, mokant skaityti auditoriją ir reaguoti į ją, dabar atsipirko. Zelenskis intuityviai suprato, kaip veikia šiuolaikinė medijų aplinka, kaip kurti įsimintinus pranešimus, kaip išlaikyti dėmesį. Jis tapo ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinio pasipriešinimo Rusijos agresijai veidu.
Nuo improvizacijos iki strategijos
Tačiau būtų klaida manyti, kad Zelenskio sėkmė remiasi vien tik retorika. Per karo metus jis išmoko priimti sunkius karinius ir politinius sprendimus. Bendradarbiavimas su generolais, koordinavimas su tarptautiniais partneriais, strateginių prioritetų nustatymas – visa tai reikalavo ne tik drąsos, bet ir analitinio mąstymo.
Zelenskis sugebėjo suburti komandą, kuri papildė jo trūkumus. Andrij Jermak, prezidentūros vadovas, tapo faktiškai antruoju žmogumi valstybėje, koordinuojančiu politinius procesus. Generolas Valeryj Zalužnyj (vėliau pakeistas generolo Oleksandro Syrskio) vadovavo karinėms operacijoms. Dmytro Kuleba, užsienio reikalų ministras, dirbo su tarptautiniais partneriais. Ši komanda, nepaisant vidinių įtampų ir kartais skirtingų nuomonių, veikė kaip vientisas mechanizmas.
Svarbu paminėti ir tai, kad Zelenskis mokėsi iš klaidų. Pradžioje jis kartais per daug optimistiškai vertino situaciją, žadėjo greitą pergalę. Bet su laiku jo tonas tapo realistišesnis, nors ir neprarado vilties. Jis išmoko balansuoti tarp būtinybės palaikyti tautos moralę ir realistiško situacijos vertinimo.
Tarptautinis pripažinimas ir diplomatiniai laimėjimai
Vienas didžiausių Zelenskio pasiekimų – gebėjimas išlaikyti tarptautinę paramą Ukrainai. Tai nebuvo lengva, ypač kai karas užsitęsė ir Vakarų visuomenėse pradėjo augti nuovargis. Bet Zelenskis nuolat keliauja (kai tai saugu), kreipiasi į parlamentus, dalyvauja tarptautiniuose forumuose, susitinka su lyderiais.
Jo pastangos davė rezultatų. Ukraina gavo milijardus dolerių karinės ir humanitarinės pagalbos. Vakarų šalys įvedė beprecedentines sankcijas Rusijai. NATO šalys pradėjo tiekti vis pažangesnius ginklus – nuo Javelin priešraketinių sistemų iki Patriot oro gynybos sistemų, nuo HIMARS raketų iki F-16 naikintuvų. Europos Sąjunga suteikė Ukrainai kandidatės statusą – žingsnis, kuris dar prieš karą atrodė tolima perspektyva.
Žinoma, ne viskas vyko sklandžiai. Zelenskis kartais kritikuodavo Vakarus už per lėtą pagalbą ar apribojimus ginklų naudojimui. Kai kurie lyderiai tai vertino kaip nedėkingumą, bet daugelis suprato – jis kovoja už savo šalies išlikimą ir neturi laiko diplomatiniam mandagumui.
Vidaus iššūkiai ir autoriteto išlaikymas
Karo metu Zelenskio populiarumas Ukrainoje išliko aukštas, bet ne be iššūkių. Ilgai užsitęsęs konfliktas, nuostoliai, ekonominės problemos, mobilizacijos klausimai – visa tai kėlė įtampą visuomenėje. Zelenskiui teko priimti nepopuliarius sprendimus, tokius kaip mobilizacijos amžiaus mažinimas ar griežtesni įstatymai dėl karo tarnybos vengimo.
2023 metų pabaigoje ir 2024 metų pradžioje kilo įtampa tarp Zelenskio ir tuometinio vyriausiojo vado Zalužnio. Generolas buvo labai populiarus kariuomenėje ir visuomenėje, o kai kurie analitikai net kalbėjo apie galimą konkurenciją ateityje. Galiausiai Zalužnyj buvo pakeistas Syrskiu – sprendimas, kuris sukėlė diskusijų, bet Zelenskis jį pagrindė būtinybe atnaujinti karinę strategiją.
Taip pat kilo klausimų dėl demokratijos Ukrainoje karo metu. Rinkimai buvo atidėti, kai kurie žiniasklaidos kanalai suvienyti į bendrą transliaciją, opozicijos balsai kartais nutildomi saugumo sumetimais. Zelenskis gynėsi, kad tai laikinos priemonės, būtinos karo metu, bet kritikai įspėja dėl galimo autoritarizmo pavojaus.
Žmogus už vaidmens
Per visą šį laikotarpį lengva pamiršti, kad Zelenskis – ne tik prezidentas, bet ir žmogus. Jis turi žmoną Oleną, kuri taip pat tapo svarbia figūra, užsiimančia humanitarine veikla ir atstovaujančia Ukrainai tarptautinėje arenoje. Jie turi du vaikus, kurie, kaip ir milijonai kitų ukrainiečių vaikų, išgyvena karo traumą.
Zelenskis retai kalba apie asmeninius išgyvenimus, bet akivaizdu, kad paskutiniai metai jį pakeitė. Vyrui, kuriam dar prieš kelerius metus didžiausias rūpestis buvo serialo reitingai, dabar tenka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso tūkstančių žmonių gyvybės. Tai našta, kurią sunku įsivaizduoti.
Tačiau būtent ši žmogiškoji pusė daro Zelenskį tokį efektyvų lyderį. Jis nėra profesionalus politikas su šlifuotu įvaizdžiu ir atsargiais pareiškimais. Jis tikras, autentiškas, kartais netgi pažeidžiamas – ir būtent tai žmonės jaučia ir į tai reaguoja. Jo kelias iš komiko į karo vadą rodo, kad lyderystė nėra tik apie patirtį ar kvalifikacijas – tai apie charakterį, drąsą ir gebėjimą augti susidūrus su iššūkiais.
Kas laukia toliau: nebaigta istorija
Zelenskio transformacija dar nesibaigė, nes karas tęsiasi. Kiekviena diena atneša naujų iššūkių – karinių, politinių, diplomatinių. Ukrainos ateitis vis dar neaiški, o kartu su ja – ir Zelenskio vieta istorijoje. Ar jis bus prisimenas kaip didis lyderis, kuris išgelbėjo savo šalį? Ar kaip tragiška figūra, kuri, nepaisant visų pastangų, negalėjo sustabdyti katastrofos? Ar tiesiog kaip žmogus, kuris darė, ką galėjo, neįtikėtinai sunkiomis aplinkybėmis?
Viena aišku – jo istorija jau dabar yra nepakartojama. Nuo televizijos ekranų iki fronto linijų, nuo juoko iki ašarų, nuo fikcijos iki brutalios realybės – Zelenskio kelias parodo, kaip gyvenimas gali būti nenuspėjamas ir kaip žmonės gali atskleisti savybes, kurių patys nežinojo turintys.
Praktiškai žiūrint, Zelenskio patirtis moko kelių svarbių dalykų apie lyderystę krizių metu. Pirma, autentiškumas veikia geriau nei dirbtinis profesionalumas. Antra, gebėjimas komunikuoti su skirtingomis auditorijomis yra kritiškai svarbus šiuolaikiniame pasaulyje. Trečia, lyderis nebūtinai turi turėti visų atsakymų – svarbu sugebėti suburti tinkamą komandą ir mokytis iš klaidų. Ketvirta, asmeninis pavyzdys kartais veikia stipriau nei bet kokie įsakymai ar direktyvos.
Zelenskio istorija dar rašoma, o jos pabaiga priklausys nuo daugelio faktorių – karo baigtis, Ukrainos atkūrimas, politinė raida šalyje. Bet jau dabar galima pasakyti, kad šis žmogus, kurį daugelis iš pradžių laikė netinkamu prezidentu, įrodė, jog tikroji lyderystė atsiskleidžia ne ramiais laikais, o tada, kai viskas ant kortos. Ir nors niekas nežino, kaip baigsis šis karas, Volodymyro Zelenskio transformacija iš komiko į karo vadą jau yra įrašyta į istorijos knygas kaip vienas įspūdingiausių asmeninio augimo ir atsidavimo pavyzdžių.