Seimo narys keičia poziciją dėl Otavos konvencijos
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, anksčiau pasisakęs už Lietuvos pasitraukimą iš Otavos konvencijos, dabar teigia, kad greičiausiai susilaikys balsuojant šiuo klausimu. Otavos konvencija draudžia naudoti, kaupti, gaminti ir perduoti priešpėstines minas. Žemaitaitis anksčiau argumentavo, kad Lietuva turėtų pasitraukti iš konvencijos, nes šios minos galėtų būti naudingos šalies gynybai. Tačiau po diskusijų su ekspertais ir kolegomis Seime, jis teigia, kad jo pozicija šiuo klausimu sušvelnėjo.
Žemaitaitis pabrėžė, kad svarbu atsižvelgti į tarptautinius įsipareigojimus ir Lietuvos saugumo interesus. Jis taip pat pažymėjo, kad šiuo metu svarbu išlaikyti vieningą poziciją su sąjungininkais NATO. Nors Žemaitaitis vis dar mano, kad diskusija apie konvencijos privalumus ir trūkumus yra reikalinga, jis pripažįsta, kad pasitraukimas iš jos galėtų turėti neigiamų pasekmių Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui.
Otavos konvencijos reikšmė ir tarptautinis kontekstas
1997 metais pasirašyta ir 1999 metais įsigaliojusi Otavos konvencija (oficialiai vadinama Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo) yra vienas svarbiausių tarptautinių nusiginklavimo susitarimų. Šiuo metu konvenciją yra ratifikavusios 164 valstybės, įskaitant beveik visas NATO nares.
Lietuva prie konvencijos prisijungė 2003 metais, o iki 2011 metų sunaikino visas savo priešpėstinių minų atsargas. Pagal konvencijos nuostatas, šalys įsipareigoja ne tik nenaudoti ir negaminti priešpėstinių minų, bet ir padėti nukentėjusioms nuo minų šalims bei prisidėti prie minų laukų išminavimo visame pasaulyje.
Gynybos ekspertų nuomonės
Krašto apsaugos ekspertai pateikia skirtingus vertinimus dėl Otavos konvencijos naudos Lietuvos gynybai. Buvęs kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus anksčiau yra išreiškęs nuomonę, kad priešpėstinės minos galėtų būti efektyvi atgrasymo priemonė, ypač turint omenyje Lietuvos geografinę padėtį ir ribotus gynybos resursus.
Tačiau kiti ekspertai, tarp jų ir dabartinis krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, pabrėžia, kad šiuolaikinėje karo doktrinoje priešpėstinės minos nėra laikomos esminiu gynybos elementu. Vietoj jų daugiau dėmesio skiriama modernioms nuotolinėms gynybos sistemoms, dronams ir kitoms technologijoms, kurios gali būti efektyvesnės ir tikslesnės.
Taip pat svarbu paminėti, kad Lietuva nėra uždraudusi visų tipų minų – prieštankinės minos, kurios turi žmogaus aktyvuojamus detonatorius, nėra draudžiamos pagal Otavos konvenciją.
Tarp principų ir pragmatizmo: ką rodo Ukrainos patirtis
Rusijos invazija į Ukrainą atnaujino diskusijas dėl priešpėstinių minų naudojimo. Ukraina, kuri taip pat yra Otavos konvencijos narė, atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Tarptautinės organizacijos, įskaitant Human Rights Watch, yra dokumentavusios priešpėstinių minų naudojimą šiame konflikte, nors oficialiai Ukraina laikosi konvencijos įsipareigojimų.
Remigijus Žemaitaitis savo ankstesniuose pasisakymuose kaip tik ir rėmėsi Ukrainos pavyzdžiu, teigdamas, kad šalys, susiduriančios su egzistencine grėsme, turėtų turėti visas įmanomas gynybos priemones. Tačiau po susitikimų su NATO atstovais ir užsienio partneriais, parlamentaras pripažįsta, kad vienašališkas pasitraukimas iš konvencijos galėtų pakenkti Lietuvos, kaip patikimos tarptautinės partnerės, reputacijai.
Kelio vingiai: principai, pragmatizmas ir politinė realybė
Žemaitaičio pozicijos evoliucija atspindi platesnį debatą Lietuvos saugumo politikoje – kaip suderinti principinius humanitarinius įsipareigojimus su pragmatiniais gynybos poreikiais. Nors priešpėstinės minos teoriškai galėtų sustiprinti tam tikrus gynybos aspektus, jų humanitarinė kaina yra gerai dokumentuota – jos dažnai lieka pavojingos dešimtmečius po konfliktų pabaigos ir neproporcingai kenkia civiliams.
Vietoj pasitraukimo iš konvencijos, Lietuva galbūt turėtų daugiau investuoti į alternatyvias gynybos priemones – išmanias minų sistemas su nuotolinio deaktyvavimo galimybėmis, dronus, elektroninės kovos priemones. Tokios technologijos ne tik atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, bet ir būtų efektyvesnės šiuolaikiniame kare.
Žemaitaičio apsisprendimas susilaikyti balsuojant, užuot rėmus pasitraukimą, rodo, kad net ir karštose saugumo diskusijose yra vietos nuomonės evoliucijai ir kompromisui – o tai galbūt ir yra brandžios demokratijos ženklas.