Iliuzijos prieš invaziją: kas suformavo Kremliaus lūkesčius
Kai 2022 metų vasario 24 dieną Rusijos tankai kirto Ukrainos sieną, Kremliuje tvyrojo beveik euforiškas optimizmas. Vladimiras Putinas ir jo artimiausi patarėjai tikėjosi, kad visa operacija užtruks ne ilgiau nei kelias dienas, o galbūt net valandas. Kyjivas turėjo kristi greitai, Volodymyras Zelenskis – bėgti, o Ukrainos kariuomenė – sudėti ginklus be rimto pasipriešinimo. Šiandien, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo invazijos pradžios, akivaizdu, kad šis skaičiavimas buvo vienas didžiausių strateginių klaidų šiuolaikinėje istorijoje.
Rusijos žvalgybos tarnybos, ypač FSB, teikė Putinui informaciją, kuri atitiko jo pasaulėžiūrą, bet ne realybę. Pranešimai tvirtino, kad Ukrainos visuomenė yra susiskaldžiusi, kariuomenė demoralizuota, o valdžia neturi liaudies palaikymo. Analitikai, kurie drįso pateikti kitokią informaciją, buvo nutildyti arba ignoruojami. Susiformavo pavojinga situacija, kai vadovas girdėjo tik tai, ką norėjo išgirsti.
2014 metų Krymo scenarijaus pakartojimai
Viena pagrindinių Putino klaidos priežasčių buvo pernelyg didelis pasitikėjimas Krymo aneksijos patirtimi. 2014 metais Rusija be didesnio vargo užėmė pusiasalį, susidūrusi su minimaliu pasipriešinimu. Ukrainos kariuomenė tuo metu buvo silpna, demoralizuota ir nepasirengusi. Kremlius manė, kad 2022 metais situacija bus panaši – tik dar lengvesnė, nes Rusijos kariuomenė per tuos aštuonerius metus tariamai stipriai išaugo.
Tačiau šis palyginimas buvo fundamentaliai klaidingas. Krymas turėjo specifinę demografinę sudėtį su dauguma rusiškai kalbančių gyventojų, ten jau buvo dislokuota Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, o Ukrainos kariuomenė nebuvo pasirengusi gynybai. 2022 metų Ukraina buvo visiškai kitokia šalis – aštuonerius metus stiprinusi savo ginkluotąsias pajėgas, gavusi Vakarų paramą ir, svarbiausia, suformavusi tvirtą nacionalinį identitetą.
Neteisingas Ukrainos visuomenės supratimas
Kremliaus strategai padarė dar vieną kritinę klaidą – visiškai nesuprato Ukrainos visuomenės nuotaikų. Putinas nuolat kartojo, kad ukrainiečiai ir rusai yra „viena tauta”, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o jos nepriklausomybė – tik istorinė klaida. Ši ideologija buvo tokia gili, kad užgožė bet kokį racionalų situacijos vertinimą.
Rusijos žvalgyba pranešė, kad Ukrainos rytinėse ir pietinėse srityse gyventojai pasitiks Rusijos karius kaip išvaduotojus. Buvo net paruošti scenarijai, kaip greitai bus įsteigtos naujosios administracijos, kaip bus paskirstytos pareigos kolaborantams. Tikrovė pasirodė visiškai kitokia – net rusiškai kalbančiuose regionuose gyventojai masiškai priešinosi okupacijai, organizavo partizaninį pasipriešinimą, o vietiniai pareigūnai atsisakė bendradarbiauti su okupantais.
Kariuomenės galios pervertinimas
Rusijos karinė vadovybė Putinui pateikė itin optimistišką savo pajėgų vertinimą. Modernizacijos programos, didžiulės pratybos, nauji ginklai – visa tai turėjo liudyti, kad Rusijos kariuomenė yra viena galingiausių pasaulyje. Tačiau už blizgančios fasado slėpėsi gilios sisteminės problemos.
Korupcija buvo suėdusi didžiulę dalį gynybos biudžeto. Tankai popieriuje egzistavo, bet realybėje buvo parduoti metalo laužui. Šarvuočiai neturėjo tinkamų padangų. Kareiviai nebuvo tinkamai apmokyti, o jų moralinė būklė – žema. Vadai rašė melagingus raportus apie pasirengimą, bijodami pasakyti tiesą. Kai prasidėjo tikras karas, visa ši sistema žlugo per kelias dienas.
Logistika pasirodė esanti Rusijos kariuomenės Achilo kulnas. Ilgos tankų kolonos stovėjo be kuro, kareiviai neturėjo maisto, ryšiai neveikė. Planas užimti Kyjivą per 72 valandas žlugo ne dėl ukrainiečių herojizmo (nors jis buvo milžiniškas), bet ir dėl Rusijos kariuomenės nesugėbėjimo įvykdyti net bazinių logistikos užduočių.
Vakarų reakcijos neįvertinimas
Kremlius tikėjosi, kad Vakarai reaguos į invaziją taip pat, kaip reagavo į Krymo aneksiją 2014 metais – paskelbdami simbolines sankcijas ir greitai grįždami prie įprasto bendradarbiavimo. Putinas manė, kad Europa yra per daug priklausoma nuo Rusijos dujų, kad galėtų imtis rimtų veiksmų, o JAV yra per daug užsiėmusios savo vidinėmis problemomis.
Ši prielaida pasirodė esanti katastrofiškai klaidinga. Vakarai sureagavo vieningai ir griežtai, įvesdami precedento neturinčias sankcijas. Rusijos centrinis bankas buvo atkirtas nuo tarptautinės finansų sistemos, oligarchų turtas įšaldytas, o svarbiausia – prasidėjo masinė karinės pagalbos Ukrainai tiekimas. SWIFT sistemos atjungimas, naftos ir dujų embargo, technologijų perdavimo draudimai – visa tai buvo daug griežtesni veiksmai, nei Kremlius galėjo įsivaizduoti.
Be to, NATO ne tik nesusiskaldė, kaip tikėjosi Putinas, bet dar labiau sustiprėjo. Švedija ir Suomija, šimtmečius išlaikę neutralitetą, nusprendė stoti į aljansą. Vokietija drastiškai padidino gynybos išlaidas. Europa pradėjo skubiai diversifikuoti energijos šaltinius. Visas Putino planas susilpninti Vakarus ir NATO pasiekė priešingą rezultatą.
Informacinio karo nesėkmės
Rusija daug investavo į informacinį karą ir propagandą, tikėdamasi, kad sugebės kontroliuoti naratyvą apie invaziją. Kremlius planavo greitai paskelbti apie „išvadavimą”, parodyti „džiūgaujančius” ukrainiečius ir pateikti viską kaip humanitarinę operaciją prieš „nacistinį režimą”.
Tačiau socialinių tinklų era visiškai pakeitė informacinio karo taisykles. Ukrainiečiai realiu laiku dalijosi vaizdais iš karo zonos, prezidentas Zelenskis tapo pasipriešinimo simboliu, o Rusijos propagandos mėginimai atrodė absurdiški ir neįtikinami. Pasaulis matė tikrąją karo realybę – sugriaustus miestus, žuvusius civilius, karo nusikaltimus.
Rusijos viduje taip pat nepavyko visiškai kontroliuoti informacijos. Nepaisant cenzūros ir represijų, rusai gavo informacijos apie tikrąsias karo pasekmes. Kareivių motinos pradėjo kelti klausimus, kodėl jų sūnūs žuva „specialiojoje karinėje operacijoje”, kuri turėjo būti greita ir beveik bekraujė.
Ekonominių pasekmių ignoravimas
Putinas ir jo ekonominiai patarėjai manė, kad Rusija yra pakankamai pasirengusi atlaikyti bet kokias sankcijas. Sukauptos valiutos atsargos, sumažinta priklausomybė nuo Vakarų technologijų, santykių su Kinija stiprinimas – visa tai turėjo sudaryti ekonominį apsauginį sluoksnį.
Realybė vėl pasirodė esanti sudėtingesnė. Nors Rusijos ekonomika nesuždlugo iš karto, kaip kai kas prognozavo, ilgalaikės pasekmės yra naikinančios. Vakarų technologijų trūkumas paralyžiuoja daugelį pramonės šakų. Naftos ir dujų eksportas sumažėjo, o parduodama su didele nuolaida. Kvalifikuoti specialistai masiškai išvyksta iš šalies. Investicijos sustojo. Rusija tampa vis labiau izoliuota ekonomiškai ir technologiškai.
Karo išlaidos yra milžiniškos ir nuolat didėja. Rusija praranda šimtus tankų, lėktuvų, kitų brangių ginklų sistemų. Žmogiškieji nuostoliai siekia šimtus tūkstančių. Visa tai kainuoja ne tik pinigais, bet ir ilgalaike šalies ateitimi.
Kai tikrovė sudaužo iliuzijas: ką tai reiškia ateičiai
Putino klaidingas skaičiavimas dėl Ukrainos tapo ne tik karinio planavimo nesėkme, bet ir sistemine autoritarinio valdymo problemos iliustracija. Kai valdžia yra sutelkta vieno žmogaus rankose, kai niekas nedrįsta prieštarauti, kai informacija filtruojama pagal tai, ką vadovas nori girdėti – katastrofiškos klaidos tampa neišvengiamos.
Šis karas parodė, kad šiuolaikiniame pasaulyje nebegalima tiesiog užimti šalies prieš jos gyventojų valią. Ukrainiečių pasipriešinimas, Vakarų parama, informacinių technologijų galia – visa tai sukūrė naują realybę, kurioje tradicinis karinės jėgos naudojimas tampa vis mažiau efektyvus.
Rusija dabar įstrigusi kare, kurio negali laimėti, bet ir pripažinti pralaimėjimą Putinui reikštų politinę savižudybę. Šalis eikvoja savo išteklius, izoliuojasi nuo pasaulio, praranda jaunimą ir ateitį. Ukraina, nors ir patiria baisias kančias, įrodė savo gyvybingumą kaip tauta ir valstybė.
Tarptautinei bendruomenei ši situacija taip pat yra pamoka. Agresija turi būti sustabdyta griežtai ir nedelsiant. Autoritariniai režimai turi būti sulaikomi, kol jų ambicijos neperaugo į karus. Mažesnės šalys turi teisę į nepriklausomybę ir saugumą, nepriklausomai nuo to, ką galvoja jų didesni kaimynai.
Putino klaidingas skaičiavimas kainavo šimtų tūkstančių gyvybių, sugriovė miestus, sukėlė didžiausią Europoje karą nuo 1945 metų. Bet jis taip pat parodė, kad net ir galingiausia propaganda negali pakeisti tikrovės, o karinė jėga turi savo ribas. Ateitis parodys, ar ši pamoka bus išmokta.