Kai laikraščiai miršta, o „likes” tampa nauja valiuta
Dar prieš dešimt metų Lietuvoje buvo sunku įsivaizduoti rytą be fizinio laikraščio ant stalo. Dabar tas pats rytas atrodo visiškai kitaip – telefono ekranas, kelios naujienos iš „Facebook” srauto, galbūt koks „YouTube” vaizdo įrašas, ir diena prasidėjo. Žiniasklaida keitėsi visada, bet šiandien tas kitimas vyksta taip greitai, kad net patys žurnalistai kartais nesuspėja suprasti, kur juda jų profesija.
Lietuvos žiniasklaidos kraštovaizdis 2024-aisiais – tai mišinys senų tradicijų, skubotai adaptuotų skaitmeninių formatų ir visiškai naujų žaidėjų, kurie prieš penkerius metus dar neegzistavo. Kai kurie iš jų daro tikrą žurnalistiką. Kiti – tiesiog gamina turinį, kuris atrodo kaip žurnalistika, bet iš tikrųjų yra kažkas visai kito.
Spausdintinė žiniasklaida: lėta mirtis ar transformacija?
Tiesiogiai pasakykime – tradiciniai laikraščiai Lietuvoje yra sunkioje padėtyje. „Lietuvos rytas”, „Respublika”, regioniniai leidiniai – visi jie patiria tą patį: mažėjantys tiražai, senstantis skaitytojas, reklamos biudžetai, kurie keliauja į „Google” ir „Meta” kišenes, o ne į redakcijų sąskaitas.
Tačiau čia svarbu nepadaryti per greitos išvados. Spausdintinė žiniasklaida nemirė – ji keičia formą. Kai kurie leidiniai sėkmingai pereina prie prenumeratos modelio, kai skaitytojas moka ne už popierių, o už kokybišką turinį. Tai nėra lengvas kelias, bet jis egzistuoja.
Praktiškai tai reiškia štai ką: leidiniai, kurie investuoja į gilią analitinę žurnalistiką, tyrimus, ekspertinį turinį – tie turi šansą išgyventi. Leidiniai, kurie bando konkuruoti su portalais greičiu ir kiekiu – tie pralaimės. Greičio lenktynėse laikraštis niekada nelaimės prieš internetą.
Regioninė spauda – atskira istorija. Mažų miestelių laikraščiai kartais yra vienintelis vietinės informacijos šaltinis. Kai jie užsidaro, lieka informacinis vakuumas, kurį užpildo gandai ir socialiniai tinklai. Tai rimta problema, apie kurią kalbama per mažai.
Skaitmeniniai portalai: kiekybė prieš kokybę
Delfi, 15min, LRT.lt – tai didieji lietuviškos skaitmeninės žiniasklaidos žaidėjai. Jie turi auditorijas, turi infrastruktūrą, turi žurnalistus. Bet jie taip pat turi problemų, kurios yra bendros visai skaitmeninei žiniasklaidai pasaulyje.
Pirmiausia – tai spaudimas generuoti kuo daugiau turinio. Kai pajamos priklauso nuo puslapio peržiūrų, o peržiūros priklauso nuo kiekio, žurnalistas tampa turinio gamybos mašina. Jis rašo penkis, šešis, septynis tekstus per dieną. Kiek iš jų yra tikrai gerai parašyti, gerai patikrinti, gerai redaguoti? Atsakymas dažnai nuvilia.
Antra problema – algoritmai. Portalai žino, kokios naujienos gauna daugiau paspaudimų. Skandalas, konfliktas, šokiruojantis faktas – tai veikia. Gili analizė apie savivaldybių biudžetus – ne tiek. Ir redakcijos, net jei nenori, pradeda orientuotis į tai, kas „veikia” algoritmiškai, o ne į tai, kas svarbu visuomenei.
Tačiau yra ir šviesos taškų. Lietuvoje veikia kelios redakcijos, kurios sąmoningai pasirinko kitą kelią. „Šiaurės Atėnai” – kultūrinė žiniasklaida, kuri nesiveja paspaudimų. „Lrytas.lt” tyrėjai, „15min” faktų tikrintojai – tai žmonės, kurie daro tikrą žurnalistinį darbą. Jų egzistavimas yra svarbus ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip standartas visai profesijai.
LRT fenomenas: visuomeninis transliuotojas skaitmeniniame amžiuje
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra unikalus atvejis. Finansuojamas iš valstybės biudžeto, bet formaliai nepriklausomas nuo valdžios – bent jau teoriškai. Praktikoje santykis tarp LRT ir politikų visada buvo sudėtingas, ir turbūt visada toks bus.
LRT pastaraisiais metais padarė nemažai. Skaitmeninė platforma, „YouTube” kanalai, podkastai – transliuotojas bando pasiekti jaunesnę auditoriją ir iš dalies jam tai pavyksta. Tačiau yra klausimas, kurio niekas nemėgsta garsiai užduoti: ar LRT tikrai atlieka visuomeninio transliuotojo funkciją, ar jis tiesiog yra dar vienas naujienų portalas, tik su didesniu biudžetu?
Visuomeninis transliuotojas turėtų daryti tai, ko komercinė žiniasklaida nedaro – gilintis į temas, kurios nėra pelningos, bet yra svarbios. Mažumų teisės, regionų problemos, sudėtingos socialinės temos. Kartais LRT tai daro puikiai. Kartais – ne.
Rekomendacija tiems, kurie formuoja LRT politiką: mažiau žiūrėti į reitingus, daugiau – į misijos vykdymą. Visuomeninis transliuotojas neturi laimėti žiūrimumo lenktynių. Jis turi būti ten, kur komercinė žiniasklaida nėra.
Socialiniai tinklai kaip žiniasklaida: pavojinga iliuzija
Čia reikia kalbėti atvirai, nes tai yra galbūt didžiausia problema. Didelė dalis lietuvių – ypač jaunesni – gauna informaciją iš socialinių tinklų. „Facebook”, „Instagram”, „TikTok”, „YouTube”. Ir tai savaime nėra blogai. Problema yra tada, kai žmonės nustoja skirti žurnalistiką nuo turinio kūrimo.
Influenceris, kuris filmuoja save komentuojantį politines naujienas, nėra žurnalistas. Jis gali būti įdomus, gali būti protingas, gali net turėti gerų įžvalgų. Bet jis nėra žurnalistas, nes nėra redakcinio proceso, faktų tikrinimo, atsakomybės mechanizmų. Jei jis suklysta – niekas jo nepataisys. Jei jis meluoja – niekas jo neatskaitys.
Lietuvoje šis reiškinys dar nėra toks ryškus kaip Vakarų Europoje ar JAV, bet jis auga. Ir su juo auga dezinformacijos rizika. Ypač kai kalbame apie politines kampanijas, geopolitinius klausimus, sveikatą.
Ką daryti paprastam skaitytojui? Keletas praktinių patarimų:
- Prieš dalinantis naujienomis, patikrinkite šaltinį. Ar tai žinoma redakcija? Ar yra autorius? Ar yra nuorodos į pirminius šaltinius?
- Jei naujieną radote tik vienoje vietoje – tai įspėjamasis signalas. Tikra svarbi naujiena bus daugelyje šaltinių.
- Atkreipkite dėmesį į emocijas. Jei turinys sukelia labai stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – sustokite ir pagalvokite, ar tai nėra sąmoninga manipuliacija.
- Naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Demaskuok”, tarptautiniai projektai kaip „Snopes” ar „Fact Check EU”.
Žurnalistų krizė: kai geriausi išeina
Apie tai kalbama mažai, bet tai yra labai reali problema. Lietuvos žurnalistika praranda žmones. Ne todėl, kad jie nemoka dirbti – priešingai. Jie išeina todėl, kad žurnalistika nemoka mokėti.
Vidutinis žurnalisto atlyginimas Lietuvoje yra gerokai žemiau to, ką uždirba panašaus lygio specialistai kitose srityse. Komunikacijos specialistas, PR vadovas, turinio rinkodaros ekspertas – visi jie daro panašų darbą, bet uždirba kelis kartus daugiau. Ir žurnalistai tai žino. Todėl geriausi iš jų, tie, kurie turi įgūdžių ir patirties, dažnai pereina į privačių įmonių komunikacijos skyrius.
Tai sukuria keistą situaciją: žiniasklaidoje lieka arba entuziastai, kurie dirba iš pašaukimo nepaisant sąlygų, arba pradedantieji, kurie dar neturi geresnių alternatyvų. Ir tai matosi turinyje.
Redakcijų vadovai turėtų rimtai pagalvoti apie tai, kaip išlaikyti talentus. Tai nėra vien atlyginimų klausimas – tai ir darbo sąlygos, ir redakcinė kultūra, ir galimybė daryti prasmingą darbą. Žurnalistas, kuris rašo septynis tekstus per dieną apie nieko nesvarbius įvykius, anksčiau ar vėliau išeis. Ir jis bus teisus.
Dirbtinis intelektas redakcijose: grėsmė ar įrankis?
Neįmanoma kalbėti apie žiniasklaidos ateitį, nepaminint dirbtinio intelekto. Jis jau yra redakcijose – kai kur atvirai, kai kur tyliai. Ir diskusija apie tai Lietuvoje dar tik prasideda.
Dirbtinis intelektas gali padėti žurnalistams. Jis gali apdoroti didelius duomenų kiekius, rasti ryšius tarp faktų, padėti su vertimu, su teksto redagavimu. Tai yra tikra nauda. Tyrimų žurnalistai, dirbantys su dideliais dokumentų masyvais, jau naudoja DI įrankius ir tai leidžia jiems daryti daugiau.
Bet yra ir kita pusė. Kai kurios redakcijos pradeda naudoti DI tekstams generuoti. Ir čia prasideda problema. DI generuotas tekstas gali atrodyti kaip žurnalistika, bet jis nėra žurnalistika. Jis neturi šaltinių, kuriuos galima patikrinti. Jis neturi žmogaus, kuris prisiimtų atsakomybę. Jis gali sklandžiai meluoti.
Lietuvos žiniasklaidos priežiūros institucijos – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, Lietuvos žurnalistų draugija – turėtų pradėti rimtą diskusiją apie DI naudojimo standartus. Kol to nėra, kiekviena redakcija sprendžia pati. O kai kiekvienas sprendžia pats – standartų nėra.
Kur link visa tai juda ir ką mes galime padaryti
Lietuvos žiniasklaida stovi kryžkelėje, ir tai nėra poetinė metafora – tai tiesiog faktas. Vienas kelias veda į turinio gamyklą: daug, greitai, pigiai, algoritmams patinkančiai. Kitas kelias – į kokybišką, gilią, atsakingą žurnalistiką, kuri galbūt pasiekia mažesnę auditoriją, bet daro tikrą poveikį.
Abu keliai egzistuoja. Klausimas – kurį pasirenka redakcijos, ir kurį pasirenka skaitytojai. Nes skaitytojai taip pat turi galią. Kai žmogus pasirenka prenumeruoti kokybišką leidinį vietoj to, kad skaito nemokamą turinį su dešimtimis reklamų – jis balsuoja už tam tikrą žiniasklaidos modelį. Kai jis dalinasi gerai patikrinta naujienomis vietoj sensacingo antraštės – jis irgi daro pasirinkimą.
Žiniasklaidos raštingumas – tai ne tik mokyklinė tema. Tai kasdienė praktika. Mokėti skaityti žiniasklaidą kritiškai, suprasti, kaip ji veikia, kodėl tam tikros naujienos patenka į viršų, o kitos – ne, žinoti, kuo skiriasi komentaras nuo reportažo – tai įgūdžiai, kurių reikia kiekvienam.
Valstybė taip pat turi savo vaidmenį. Ne cenzūros ar kontrolės forma – to tikrai nereikia. Bet parama regioninei žiniasklaidai, medijų raštingumo programos mokyklose, aiškios taisyklės dėl politinės reklamos internete – tai yra sritys, kur valstybė gali padėti nekišdamasi į turinį.
Lietuvos žurnalistika išgyveno sovietmetį, išgyveno 1990-ųjų chaosą, išgyveno pirmąją skaitmeninę revoliuciją. Ji išgyvens ir šį laikotarpį. Bet kokia ji bus po dešimties metų – tai priklauso nuo sprendimų, kurie priimami dabar. Redakcijose, reklamuotojų biuruose, politikų kabinetuose ir – ne mažiau svarbu – kiekvieno iš mūsų namuose, kai atidarome telefoną ir renkamės, ką skaityti.