Charkivas – miestas, kuris dar prieš kelerius metus buvo žinomas kaip Ukrainos pramonės sostinė, šiandien tapo vienu iš labiausiai nukentėjusių nuo Rusijos agresijos simbolių. Antras pagal dydį Ukrainos miestas, esantis vos už 40 kilometrų nuo Rusijos sienos, nuo pat 2022 metų vasario pabaigos patiria nuolatinius bombardavimus. Gyvenimas čia įgavo visiškai kitokią prasmę – tai kasdienė kova už išlikimą, kai žmonės mokosi gyventi tarp griuvėsių ir nuolatinės grėsmės.
Miestas, kuris atsisakė pasiduoti
Pirmosios karo dienos Charkivui buvo tikras išbandymas. Rusijos pajėgos tikėjosi užimti miestą per kelias dienas – jų tankai jau vasario pabaigoje pasiekė miesto pakraščius. Tačiau įvyko tai, ko niekas nesitikėjo: Charkivas priešinosi. Vietiniai gyventojai kartu su Ukrainos kariuomene organizavo gynybą, kuri tapo vienu iš svarbiausių karo lūžio taškų.
Šiandien, praėjus daugiau nei metams nuo intensyviausių kovų, miestas vis dar gyvena karo sąlygomis. Rusijos pajėgos nors ir buvo išstumtos iš miesto apylinkių, tačiau nuolatiniai raketų ir artilerijos smūgiai nepalieka ramybėje nei dieną, nei naktį. Ypač intensyvūs apšaudymai tapo kasdienybe – kartais per dieną pasigirsta keliolika oro pavojaus sirenos signalų.
Infrastruktūros griūtis ir kasdienybės iššūkiai
Vienas didžiausių iššūkių Charkivo gyventojams – sugriauta infrastruktūra. Rusijos kariuomenė tikslingai taikosi į civilinę infrastruktūrą: elektros stotis, vandens tiekimo sistemas, šildymo įrenginius. Žiemos mėnesiais tai virsta tikra katastrofa – temperatūrai nukritus žemiau nulio, tūkstančiai žmonių lieka be šildymo ir elektros.
Miesto valdžia organizavo specialius šildomus punktus, kur gyventojai gali sušilti, įkrauti telefonus ir gauti karštą maistą. Tačiau net ir šie punktai nėra visiškai saugūs – yra buvę atvejų, kai raketų smūgiai pataikydavo į humanitarinės pagalbos centrus. Nepaisant to, charkovietiečiai nesudeda rankų – savanoriai dirba be poilsio, organizuoja pagalbą seniems žmonėms, neįgaliesiems, šeimoms su mažais vaikais.
Gyvenimas požemyje: metro kaip prieglobstis
Charkivo metro sistema tapo tikru išgelbėjimu tūkstančiams žmonių. Giliausios metro stoties „Universytetas” platformos yra 35 metrų gylyje – tai viena iš saugiausių vietų mieste. Daugelis gyventojų čia praleidžia ne tik bombardavimų metu, bet ir nakvoja nuolat. Metro tuneliai virto savotišku požeminiu miestu, kur žmonės bando išlaikyti bent kažkokį normalumo pojūtį.
Metro stotyse įrengtos laikinos lovos, vaikai čia net lanko pamokas – mokytojai savanoriai organizuoja užsiėmimus požeminėse erdvėse. Kai kuriose stotyse veikia net nedidelės parduotuvėlės, kur galima įsigyti būtiniausių prekių. Tačiau gyvenimas po žeme palieka psichologinį pėdsaką – žmonės pasakoja apie nuolatinį nerimą, miego sutrikimus, depresiją.
Ekonomikos transformacija karo sąlygomis
Charkivas prieš karą buvo svarbus pramonės centras – čia veikė dešimtys gamyklų, IT kompanijų, mokslo įstaigų. Karas viską pakeitė. Daugelis įmonių sustabdė veiklą arba evakavosi į saugesnius Ukrainos regionus. Nedarbo lygis išaugo iki kritinių rodiklių, o tie, kurie liko, dažnai dirba už minimalų atlyginimą arba savanoriškai.
Tačiau charkovietiečiai randa būdų prisitaikyti. Kai kurios įmonės perėjo prie karo pramonės produkcijos gamybos – siuva uniformas kariams, gamina įvairius reikalingus gynybai dalykus. IT sektorius iš dalies išliko – programuotojai dirba nuotoliniu būdu, kai tik leidžia elektros tiekimas. Smulkus verslas bando išgyventi, nors klientų srautai sumažėjo keliskart.
Medicinos sistema ant ribos
Charkivo ligoninės dirba ekstremaliais režimais. Kasdien čia patenka sužeistų civilių ir karių. Medicinos personalas dirba be poilsio, dažnai rizikuodami savo gyvybėmis – yra buvę atvejų, kai raketų smūgiai pataikydavo į medicinos įstaigas, nors tai yra akivaizdus karo nusikaltimas pagal tarptautinę teisę.
Trūksta visako – nuo paprasčiausių tvarsčių iki sudėtingos medicininės įrangos. Tarptautinė pagalba padeda, tačiau jos nepakanka. Gydytojai pasakoja, kad kartais tenka atlikti operacijas be pilno reikalingų medikamentų rinkinio, improvizuoti, naudoti senus metodus. Nepaisant viso to, medicinos darbuotojai išgelbėjo tūkstančius gyvybių.
Švietimas tarp griuvėsių
Vaikai – labiausiai pažeidžiama karo aukų grupė. Charkive dauguma mokyklų sugriautos arba nepritaikytos saugiam mokymui. Pamokos vyksta nuotoliniu būdu, kai tik leidžia interneto ryšys ir elektros tiekimas. Kai kurios mokyklos organizuoja užsiėmimus požeminėse patalpose – rūsiuose, metro stotyse, specialiai įrengtose slėptuvėse.
Mokytojai stengiasi išlaikyti bent minimalų švietimo procesą. Jie sako, kad vaikams labai svarbu turėti rutinos pojūtį, bendrauti su bendraamžiais, mokytis – tai padeda išlaikyti psichologinę sveikatą. Tačiau daugelis vaikų kenčia nuo post-trauminio streso – jie matė mirtį, prarado artimuosius, gyvena nuolatinėje baimėje.
Kultūros ir tapatybės išsaugojimas
Nepaisant bombardavimų, charkovietiečiai stengiasi išsaugoti savo kultūrinį gyvenimą. Muziejai, teatrai, bibliotekos – daugelis jų nukentėjo nuo apšaudymų, tačiau darbuotojai bando gelbėti eksponatus, knygas, meno kūrinius. Kai kurie muziejų eksponatai buvo evakuoti į saugesnes vietas, kiti paslėpti požeminėse saugyklose.
Menininkai, muzikantai, rašytojai tęsia savo veiklą – jie organizuoja koncertus slėptuvėse, kuria kūrinius apie karą, dokumentuoja nusikaltimus. Tai tampa savotišku pasipriešinimu – kultūra kaip ginklas prieš barbarizmą. Charkivas visada buvo daugiakultūris miestas, kur sugyveno įvairių tautybių žmonės, ir šis daugiakultūriškumas išlieka net ir karo sąlygomis.
Ką reiškia gyventi su viltimi bombardavimų šešėlyje
Praėjus daugiau nei metams nuo karo pradžios, Charkivas vis dar stovi. Miestas, kurį turėjo užimti per kelias dienas, tapo pasipriešinimo simboliu. Gyventojai, kurie liko – o jų yra apie pusė iki karo buvusio skaičiaus – mokosi gyventi naujoje realybėje. Jie žino, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, tačiau vis tiek planuoja ateitį, tvarko namus, augina vaikus, dirba.
Tarptautinė bendruomenė teikia pagalbą, tačiau jos nepakanka. Charkivui reikia ne tik humanitarinės pagalbos, bet ir ilgalaikės paramos atstatymui. Miestas turės būti iš naujo atstatytas – infrastruktūra, namai, mokyklos, ligoninės. Tai pareikalaus milijardų ir daugelio metų darbo.
Tačiau svarbiausia, ką išsaugojo charkovietiečiai – tai jų dvasia. Jie įrodė, kad miestas – tai ne tik pastatai ir gatvės, bet pirmiausia žmonės, jų valia gyventi ir kovoti už savo namus. Kiekvienas išgyventas bombardavimas, kiekviena atstatyta mokykla, kiekvienas gimęs vaikas karo metu – tai pergalė prieš tuos, kurie nori sunaikinti ne tik miestą, bet ir pačią idėją apie laisvę ir orumą. Charkivas tęsia kovą už išlikimą, ir ši kova dar nesibaigė, bet viena aišku – miestas nenori ir neketina pasiduoti.