Odesa – miestas, kuris jau daugiau nei du metus gyvena karo realybėje, tačiau nepraranda savo dvasios. Šis Ukrainos uostamiestis, nuo seno garsėjęs savo humoru, architektūra ir kosmopolitine dvasia, šiandien tapo vienu iš pagrindinių rusų agresijos taikinių. Raketų atakos čia – ne naujiena, o kasdienybė, su kuria gyventojai išmoko gyventi, dirbti ir net juokauti.
Miestas prie Juodosios jūros, kuris kadaise buvo vienas svarbiausių Rusijos imperijos uostų, dabar priešinasi būtent tai valstybei, kuri laiko save tos imperijos įpėdine. Paradoksas, kuris puikiai atspindi visą šio konflikto absurdiškumą.
Kasdienybė tarp oro pavojaus sirenų
Odesoje gyvenantys žmonės išmoko atpažinti raketas pagal garsą. Tai skamba neįtikėtinai, bet tai tiesa – vietiniai jau gali pasakyti, ar tai dronų ūžesys, ar balistinė raketa, ar gal „Kalibr” tipo sparnuotoji raketa. Tokia patirtis niekam nereikalinga, bet ji tapo išgyvenimo dalimi.
Miesto gyventojai pasakoja, kad pirmaisiais karo mėnesiais daugelis bėgdavo į slėptuves išgirdę oro pavojaus sirenas. Dabar situacija pasikeitė – žmonės įvertina riziką ir priima sprendimus. Jei sirena sukauko dieną, kai reikia eiti į darbą ar vesti vaikus į mokyklą, dažnai tiesiog tęsia savo reikalus. Tai ne drąsa ir ne neatsargumas – tai adaptacija prie nenormalios realybės.
Viena odesietė pasakojo, kad išmoko miegoti per oro pavojų. „Pirmą kartą tai skamba kaip juokas, bet kai sirenos kaukia kelis kartus per naktį keletą mėnesių iš eilės, organizmas tiesiog prisitaiko. Nebent girdžiu labai artimus sprogimus – tada vis tiek pašoku.”
Uostas, kuris išliko strateginiu taikiniu
Odesos uostas visada buvo miesto širdis. Per jį eksportuojama didžioji dalis Ukrainos grūdų, metalurgijos produkcijos ir kitų prekių. Būtent todėl rusai taip atkakliai jį atakuoja – siekdami paralyžiuoti Ukrainos ekonomiką ir sukelti maisto krizę pasaulyje.
Po to, kai Rusija pasitraukė iš vadinamosios grūdų sutarties, atakos prieš uosto infrastruktūrą tapo dar intensyvesnės. Rusijos kariuomenė naudoja įvairių tipų raketas – nuo senųjų sovietinių „Kh-22” iki šiuolaikinių „Kalibr” ir „Oniks”. Taip pat masiškai naudojami Irano gamybos dronai „Shahed”, kurie, nors ir lėtesni, bet sunkiai aptinkami radarais dėl žemo skrydžio aukščio.
Nepaisant nuolatinių atakų, uostas tebeveikia. Tai savaime yra mažas stebuklas – infrastruktūra atstatoma, grūdų terminalai remontuojami, laivai įplaukia ir išplaukia. Ukrainos kariuomenė ir oro gynybos pajėgos dirba be poilsio, numušdamos didelę dalį atskrendančių raketų ir dronų.
Architektūrinis paveldas po atakų
Odesa įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – miesto centras su XIX amžiaus pastatais, plačiomis gatvėmis ir unikaliu architektūriniu ansambliu yra tikras lobis. Tačiau karas nepagailėjo ir šio grožio.
2023 metų vasarą viena iš raketų pataikė į Spaso-Preobraženskio katedrą – vieną gražiausių miesto pastatų. Sugriuvo kupolas, apgadinti unikalūs freskos ir ikonos. Pasaulio bendruomenė sureagavo pasipiktinimu, bet raketos ir toliau krito.
Istoriniai pastatai miesto centre dabar apsaugoti smėlio maišais, langai užkalti lentomis. Garsiosios Odesos operos teatro fasadas taip pat apsaugotas specialiomis konstrukcijomis. Atrodo keistai – XIX amžiaus architektūros šedevrai, apkrauti XXI amžiaus karo atributais.
Vietiniai gyventojai su kartėliu juokauja, kad dabar jų miestas primena karo laikų nuotraukas iš vadovėlių. Tik kad šios nuotraukos – ne istorija, o dabartis.
Turizmas, kurio nebėra, ir verslas, kuris prisitaiko
Prieš karą Odesa buvo vienas populiariausių turistinių Ukrainos miestų. Vasaros sezonas čia trukdavo nuo gegužės iki spalio – paplūdimiai būdavo pilni, restoranai ir viešbučiai dirbtų visą parą. Dabar visa tai – praeitis.
Paplūdimiai užminuoti arba uždaryti, viešbučiai tušti arba perprofilinti į pabėgėlių priėmimo centrus ar kariškių apgyvendinimo vietas. Garsusis Arkadijos rajonas, kur anksčiau ūžė naktinis gyvenimas, dabar atrodo kaip vaiduoklių miestas.
Tačiau verslas ieško būdų išgyventi. Kavinės ir restoranai, kurie liko atidaryti, prisitaikė prie naujos realybės – įrengė patikimus slėptuvės, kur lankytojai gali pasislėpti per oro atakas. Kai kurie užvedėjai net juokauja, kad dabar siūlo „dviejų aukštų aptarnavimą” – viršuje valgai, apačioje slepiesi.
Elektroninė prekyba išgyvena boomą – žmonės vengia ilgai būti viešose vietose, todėl perka internetu. Pristatymo tarnybos dirba net per oro pavojų, nors ir su tam tikrais apribojimais.
Oro gynybos sistema ir jos iššūkiai
Odesos gynybai naudojamos įvairios oro gynybos sistemos – nuo sovietinių laikų paveldėtų S-300 iki Vakarų šalių suteiktų modernių sistemų. Tačiau problemų yra daug.
Pirma, raketų ir dronų skaičius dažnai viršija gynybos galimybes. Rusija gali sau leisti masines atakas – paleisti 30-40 raketų ir dronų vienu metu. Oro gynybos sistema fiziškai negali numušti visų.
Antra, kai kurie raketų tipai yra itin sunkiai numušami. Pavyzdžiui, hipergarsinio greičio raketos „Kinžal” arba senosios „Kh-22”, kurios skrieja labai dideliu greičiu ir aukštyje.
Trečia, nuolat trūksta šaudmenų. Vakarų šalys tiekia oro gynybos sistemas, bet pačių raketų šioms sistemoms dažnai nepakanka. Tai reiškia, kad gynėjai turi rinktis – ką ginti pirmiausia: gyvenamąsias teritorijas, uostą ar energetikos objektus.
Nepaisant visų šių sunkumų, Odesos oro gynybos efektyvumas yra gana aukštas – numušama apie 70-80 procentų atskrendančių raketų ir dronų. Tai puikus rodiklis, bet likę 20-30 procentų vis tiek daro žalą.
Humanitarinė situacija ir žmonių atsparumas
Odesa priėmė dešimtis tūkstančių pabėgėlių iš kitų Ukrainos regionų – ypač iš Chersono, Mykolaivo ir Zaporožės sričių. Tai sukūrė papildomą spaudimą miesto infrastruktūrai, bet odesietai garsėja savo svetingumu.
Veikia dauybė savanorių organizacijų, kurios padeda ir pabėgėliams, ir kariškiams, ir nukentėjusiems nuo raketų atakų. Žmonės organizuoja maisto dalijimą, renka lėšas generatoriams (nes elektros tiekimas dažnai nutraukiamas po atakų), padeda atstatyti apgadintus namus.
Vienas įspūdingiausių dalykų – miesto humoro jausmas, kuris neišnyksta net ir sunkiausiomis akimirkomis. Odesoje visada buvo garsūs anekdotai ir specifinis humoras. Dabar šis humoras tapo gynybos mechanizmu. Socialiniuose tinkluose pilna juokų apie raketas, oro pavojų ir kasdienį gyvenimą karo sąlygomis.
Vienas populiarus memas Odesoje: „Odesos oro gynybos sistema – tai ne tik raketų kompleksai, bet ir vietinių gyventojų keiksmažodžiai, nukreipti į rusų raketas.” Juokas per ašaras, bet būtent tai padeda išlikti.
Ką reiškia gyventi nepasiduodant
Odesa tapo simboliu – ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui. Tai miestas, kuris atsisako kapituliuoti net akivaizdžioje nuolatinės grėsmės. Gyvenimas čia tęsiasi ne todėl, kad žmonės nebijotų, o todėl, kad jie pasirinko nebijoti labiau nei gyventi.
Mokyklos dirba hibridiniame režime – kai yra oro pavojus, pamokos vyksta nuotoliniu būdu. Teatrai stato spektaklius, nors žiūrovų salėje būna perpus mažiau nei anksčiau. Kavinės pilnos savaitgaliais, nors kiekvienas lankytojas žino, kur yra artimiausias slėptuvė.
Miestas išmoko gyventi su rizika, bet neprarado vilties. Uoste tebeformuojami grūdų kroviniai, kurie maitins milijonus žmonių Afrikoje ir Azijoje. Architektūros paminklai restauruojami net ir po apgadinimų. Vaikai gimsta, poros tuokiasi, gyvenimas tęsiasi.
Tai nėra heroizmas kino filmų prasme – tai kasdienė drąsa, kuri pasireiškia paprastais sprendimais: eiti į darbą, atidaryti verslą, likti savo mieste. Odesa nepasiduoda ne todėl, kad turėtų kokią nors antgamtinę jėgą, o todėl, kad jos gyventojai pasirinko gyventi, o ne vien išgyventi. Ir šis pasirinkimas kiekvieną dieną yra aktas, kuris įkvepia ne tik Ukrainą, bet ir visą laisvą pasaulį, priminantis, kad miestai – tai ne tik pastatai ir gatvės, bet pirmiausia žmonės ir jų nepalenkiama valia būti laisviems.