Kodėl šios raketos tapo tokia svarbiu ginklu
ATACMS raketos – tai ne tik dar viena ginklų sistema, kurią Vakarai perdavė Ukrainai. Tai ginklas, kurio Kyjivas prašė beveik nuo pat plataus masto invazijos pradžios, ir kurio gavimą lydėjo begalės diskusijų, derybų ir politinių ginčų. Kai 2023-ųjų rudenį pirmosios šios sistemos pagaliau pasiekė Ukrainą, tai buvo laikoma esminiu lūžiu karo eigoje.
Army Tactical Missile System, sutrumpintai ATACMS – tai amerikietiška balistinė raketa, sukurta dar Šaltojo karo pabaigoje. Jos pagrindinė savybė – gebėjimas smogti taikiniams iki 300 kilometrų atstumu, priklausomai nuo modifikacijos. Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tai reiškė galimybę pasiekti rusų logistikos centrus, oro bazės, vadavietės ir amunicijos sandėlius giliai okupuotose teritorijose ir net pačioje Rusijoje.
Tačiau kelias iki šių raketų gavimo buvo ilgas ir vingiuotas. JAV administracija ilgai dvejojo, bijodama eskalacijos, nors Ukrainos pareigūnai kartojo, kad be tokių ginklų laimėti praktiškai neįmanoma. Kol Kyjivas laukė, rusai turėjo galimybę laisvai dislokuoti savo pajėgas ir atsargas už HIMARS sistemų pasiekiamumo ribos, žinodami, kad ten yra saugūs.
Techniniai parametrai ir galimybės
ATACMS raketos nėra vienos – tai visa ginklų šeima su skirtingomis modifikacijomis. Ankstyvosios versijos, tokios kaip M39 ir M39A1, nešioja kastinius sprogmenis ir yra skirtos ploto taikiniams – oro uostams, susitelkusioms pajėgoms ar technikai. Vėlesnės modifikacijos, ypač M57, turi vieną galingą kovinę galvutę ir yra daug tikslesnės.
Raketa paleidžiama iš tos pačios M142 HIMARS ar M270 MLRS platformos, kurią Ukraina jau seniai naudoja. Tai reiškia, kad nereikėjo mokyti naujų įgulų ar kurti naujos infrastruktūros – tereikėjo integruoti naują ginklo tipą į jau veikiančią sistemą. Viena HIMARS sistema gali nešti vieną ATACMS raketą, palyginti su šešiomis standartinėmis GMLRS raketomis.
Skrydžio greitis siekia apie 3 Macho skaičių, o trajektorija yra balistinė, kas apsunkina raketos numušimą. Nors rusai ir turi oro gynybos sistemas, gebančias teoriškai perimti tokias raketas, praktikoje tai nėra paprasta – ypač kai smūgiai vykdomi masiškai ar derinami su kitais ginklais, perkraunant priešo oro gynybą.
Politiniai svarstymai ir baimės
Bideno administracijos dvejojimas dėl ATACMS perdavimo Ukrainai atspindėjo platesnę Vakarų dilema – kaip remti Ukrainą, bet kartu nevesti į tiesioginį konfliktą su Rusija. Baltieji rūmai ilgai argumentavo, kad tokių tolimojo nuotolio ginklų perdavimas galėtų būti vertinamas kaip eskalacija ir provokuoti Maskvą į nenuspėjamus veiksmus.
Be to, buvo ir praktinių argumentų. JAV pačios turi ribotus ATACMS atsargas, nes šios raketos jau nebegaminamos – jas keičia naujesni modeliai. Pentagonas nebuvo tikras, ar gali sau leisti dalintis tuo, kas dar yra sandėliuose, ypač atsižvelgiant į galimus konfliktus kitose pasaulio dalyse.
Tačiau situacija fronte ir Ukrainos nuolatinis spaudimas galiausiai perkalbėjo skeptikus. Ypač po to, kai tapo aišku, kad rusai sistemingai naudoja savo teritoriją kaip saugų užnugarį, iš kurio atakuoja Ukrainą, o Kyjivas negali atsakyti. Tai buvo akivaizdus asimetrijos atvejis, kurį reikėjo ištaisyti.
Pirmieji smūgiai ir jų poveikis
Kai Ukraina gavo pirmąsias ATACMS raketas 2023 metų rudenį, pirmieji smūgiai buvo kruopščiai parinkti. Vienas žinomiausių – smūgis į Berdianske ir Luhanske esančius rusų sraigtasparnių oro uostus. Vaizdo įrašai iš įvykio vietos parodė sunaikintus ar sunkiai pažeistus kelis Mi-8 ir Ka-52 sraigtasparnius – kiekvieną vertą dešimčių milijonų dolerių.
Tokie smūgiai turėjo ne tik taktinį, bet ir psichologinį poveikį. Rusų karinis vadovybė suprato, kad jų užnugaris nebėra saugus. Teko skubiai perkelti svarbią infrastruktūrą dar toliau nuo fronto linijos, kas apsunkino logistiką ir padidino reakcijos laiką. Oro uostai, kurie anksčiau buvo aktyviai naudojami operacijoms, tapo pažeidžiami.
Ukrainos pajėgos neskubėjo ir nešvaistė brangių raketų. Kiekvienas smūgis buvo atidžiai planuojamas, renkant žvalgybos duomenis ir laukiant vertingiausių taikinių. Tai ne ploto bombardavimas, o chirurgiški smūgiai į priešo silpniausias vietas – vadavietės, ryšių mazgus, amunicijos sandėlius.
Apribojimai ir jų kaina
Nors ATACMS raketos suteikė Ukrainai naujų galimybių, jos atėjo su reikšmingais apribojimais. Pirmiausia – kiekybė. Ukraina negavo šimtų ar net dešimčių šių raketų. Kalbama apie ribotas partijas, kurias reikia naudoti itin taupiai ir tik kritiškiausiems taikiniams.
Antra – geografiniai apribojimai. Ilgą laiką JAV draudė naudoti ATACMS smūgiams į Rusijos teritoriją, leisdama taikyti tik okupuotas Ukrainos žemes. Tik 2024 metų pabaigoje, kai Šiaurės Korėja pradėjo siųsti savo karius kariauti Rusijos pusėje, Vašingtonas šiek tiek sušvelnino šią poziciją, leisdamas smogti taikiniams Kursko srityje.
Šie apribojimai kelia daug klausimų. Kaip Ukraina gali efektyviai gintis, jei priešas gali laisvai atakuoti iš savo teritorijos, o atsakyti draudžiama? Tai tarsi kautynės su viena ranka surišta už nugaros. Daugelis Vakarų karo ekspertų argumentuoja, kad tokie apribojimai yra kontraproduktyvūs ir tik pratęsia konfliktą.
Kaip keičiasi karo dinamika
ATACMS raketos, nors ir ribotais kiekiais, pakeitė kai kurias karo dinamikos detales. Rusijos pajėgos nebegali jaustis visiškai saugios net ir 200-300 kilometrų atstumu nuo fronto. Tai verčia juos skirstyti pajėgas, kurti papildomą oro gynybą, perkelti svarbius objektus – visa tai reikalauja išteklių ir mažina bendrą efektyvumą.
Logistika tapo sudėtingesnė. Jei anksčiau rusai galėjo laikyti didelius amunicijos sandėlius palyginti netoli fronto, dabar tai rizikinga. Teko kurti daugiau mažesnių sandėlių, išmėtytų platesniame plote, kas apsunkina tiekimą ir didina transportavimo kaštus.
Tačiau nereikėtų pervertinti šių raketų įtakos. Jos nėra stebuklingas ginklas, kuris vienas gali laimėti karą. Tai tik vienas elementas platesnėje strategijoje. Ukrainai vis dar trūksta oro pajėgų dominavimo, vis dar reikia spręsti personalo trūkumo problemas, vis dar reikia daugiau įvairių ginklų sistemų.
Be to, Rusija mokosi ir adaptuojasi. Jų oro gynybos sistemos tobulėja, taktika keičiasi, o naujų ginklų gamyba tęsiasi. Kiekvienas Ukrainos privalumas ilgainiui tampa mažiau efektyvus, kai priešas randa būdų jam neutralizuoti ar bent sumažinti.
Ką rodo patirtis iš fronto
Ukrainos kariai, dirbantys su ATACMS sistemomis, pasakoja, kad šios raketos yra patikimos ir efektyvios, bet reikalauja kruopštaus planavimo. Negalima tiesiog paleisti raketos ir tikėtis rezultato – reikia tikslių žvalgybos duomenų, supratimo apie priešo oro gynybą, koordinacijos su kitomis pajėgomis.
Vienas iš sėkmės veiksnių – gebėjimas derinti ATACMS smūgius su kitais ginklais. Pavyzdžiui, pirmiausia naudoti dronus ar kitus ginklus priešo oro gynybos sistemoms perkrauti ar apakinti, o tada smogti ATACMS į pagrindinį taikinį. Tokia taktika žymiai padidina sėkmės tikimybę.
Kitas svarbus aspektas – greitis. Nuo žvalgybos duomenų gavimo iki smūgio įvykdymo turėtų praeiti kuo mažiau laiko. Rusų pajėgos irgi mokosi – jei svarbus objektas lieka toje pačioje vietoje per ilgai, jis greičiausiai bus perkeltas ar papildomai apsaugotas. Todėl gebėjimas greitai priimti sprendimus ir veikti yra kritiškai svarbus.
Kas laukia ateityje su šiomis sistemomis
Diskusijos dėl ATACMS ir apskritai tolimojo nuotolio ginklų Ukrainai tęsiasi. Yra kalbų apie papildomas partijas, apie naujesnių modifikacijų perdavimą, apie galimų apribojimų panaikinimą. Tačiau visa tai priklauso nuo politinės valios Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse.
Viena aišku – Ukrainai reikia daugiau tokių ginklų. Ne dešimčių, o šimtų raketų, kad galėtų sistemingai smogti rusų karinei infrastruktūrai ir realiai paveikti jų gebėjimą tęsti karą. Dabartiniai kiekiai leidžia tik ribotas operacijas, kurios, nors ir svarbios, negali fundamentaliai pakeisti situacijos.
Taip pat svarbu, kad kartu su ginklais ateitų ir leidimas juos naudoti efektyviai. Jei Ukraina ir toliau bus ribojama, kur ir kaip gali smogti, tai labai sumažins šių sistemų vertę. Karas nesilaiko dirbtinių geografinių ribų, ir Ukrainos pajėgos turėtų turėti galimybę atakuoti teisėtus karinius taikinius, nesvarbu kur jie yra.
Galiausiai, ATACMS yra tik laikinas sprendimas. Šios raketos jau nebegaminamos, o atsargos ribotos. Ilgalaikėje perspektyvoje Ukrainai reikės kitų sprendimų – galbūt naujesnių amerikietiškų sistemų, galbūt europietiškų analogų, o geriausiu atveju – savo gamybos pajėgumų. Tik turėdama patikimą ir tvarų prieigą prie tokių ginklų, Ukraina galės efektyviai gintis ir atgauti savo teritoriją.
Metai laukimo, politinių diskusijų ir derybų pagaliau davė rezultatą, bet kelias dar toli gražu nebaigtas. ATACMS raketos parodė, ką Ukraina gali padaryti, kai gauna reikiamus įrankius, bet kartu priminė, kaip svarbu laiku priimti sprendimus ir nevilkinti pagalbos. Kiekvienas prarastas mėnuo reiškia daugiau aukų, daugiau sunaikintų miestų ir ilgesnį kelią iki taikos.