Vakarų arsenalai keliauja į Rytus
Nuo pat Rusijos invazijos pradžios 2022 metų vasarį, Ukraina tapo vienu didžiausių ginklų gavėjų pasaulyje. Vakarų šalys, ypač NATO narės, mobilizavo savo karines atsargas tokiu mastu, kokio nebuvo matyta nuo Šaltojo karo laikų. Tačiau kas konkrečiai, kiek ir kokių ginklų keliauja į Ukrainą? Šis klausimas ne tik domina karo analitikus, bet ir kelia nemažai diskusijų tiek politikų, tiek visuomenės tarpe.
Ginklų tiekimo mastai yra tikrai įspūdingi. Pagal įvairius šaltinius, Ukrainai jau perduota karinės pagalbos už dešimtis milijardų dolerių. JAV vienos tik iki 2024 metų pradžios skyrė daugiau nei 44 milijardus dolerių karinei pagalbai. Europos šalys, nors ir mažesniais kiekiais, taip pat aktyviai prisideda prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų aprūpinimo. Vis dėlto, ne visos šalys vienodai atviros dėl tiekiamų ginklų kiekių ir tipų – kai kurie duomenys lieka klasifikuoti dėl saugumo priežasčių.
Amerikietiškasis arsenalo pagrindas
Jungtinės Amerikos Valstijos yra neabejotinai didžiausias Ukrainos ginkluotųjų pajėgų rėmėjas. Amerikietiškoji pagalba apima platų ginklų spektrą – nuo šaunamųjų ginklų iki sudėtingų priešlėktuvinės gynybos sistemų. HIMARS raketų sistemos tapo tikru karo simboliu – šios mobilios raketų paleidimo įrangos leido Ukrainai tiksliai smogti Rusijos logistikos centrams ir amunicijos sandėliams, iš esmės pakeisdamos karo eigą 2022 metų vasarą.
Javelin prieštenkinės raketos, kurias JAV tiekia tūkstančiais, tapo ukrainiečių pėstininkų pagrindine priemone kovoje su Rusijos šarvuotąja technika. Šios raketos, kainuojančios apie 175 tūkstančius dolerių už vienetą, pasiteisino su kaupu – jų efektyvumas prieš tankus siekia apie 90 procentų. Be to, JAV perdavė Ukrainai šimtus M777 haubicų, kurios tapo artilerijos karo stuburu, taip pat Bradley pėstininkų kovos mašinas ir M1 Abrams tankus.
Priešlėktuvinė gynyba – dar viena svarbi amerikietiškosios pagalbos dalis. Patriot sistemų baterijos, nors ir ribotos skaičiumi, suteikė Ukrainai galimybę gintis nuo balistinių raketų ir modernių lėktuvų. NASAMS sistemos papildo šią gynybą, kurdamos daugiasluoksnį oro gynybos skydą virš svarbių Ukrainos miestų ir infrastruktūros objektų.
Europos indėlis į gynybą
Europos šalys, nors ir turi mažesnius karinius biudžetus nei JAV, taip pat aktyviai remia Ukrainą. Vokietija, ilgai kritikuota dėl svyravimų, galiausiai tapo antru pagal dydį ginklų tiekėju. Vokiečiai perdavė Gepard priešlėktuvinės gynybos sistemas, kurios, nors ir sukurtos dar Šaltojo karo laikais, pasirodė esančios labai efektyvios prieš dronus ir sparnuotąsias raketas. Leopard 2 tankai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių sudarė svarbią dalį Ukrainos šarvuotųjų pajėgų modernizavimo.
Didžioji Britanija sutelkė dėmesį į ilgo nuotolio ginklus ir mokymus. Britai perdavė Storm Shadow sparnuotąsias raketas, kurios leidžia Ukrainai smogti taikiniams giliai už fronto linijos. Be to, JK įgyvendino didžiausią Ukrainos karių mokymo programą, per kurią apmokyti dešimtys tūkstančių ukrainiečių karių. Challenger 2 tankai, nors ir nedideliais kiekiais, taip pat papildė Ukrainos šarvuotąsias pajėgas.
Lenkija, turinti vieną didžiausių armijų Europoje, perdavė Ukrainai šimtus sovietinės gamybos tankų ir pėstininkų kovos mašinų. Tai buvo ypač svarbu karo pradžioje, kai Ukrainos pajėgos skubiai reikalavo papildymo. Šiaurės šalys – Švedija, Suomija, Norvegija – taip pat prisidėjo savo arsenalais, tiekdamos nuo prieštenkinių ginklų iki artilerijos sistemų. Švedijos CV90 pėstininkų kovos mašinos ir Archer savaeigės haubicos yra laikomos vienomis moderniausių šio tipo sistemų pasaulyje.
Sovietinio paveldo transformacija
Įdomus ginklų tiekimo aspektas yra sovietinės gamybos ginklų perdavimas. Rytų Europos šalys, vis dar turinčios didelių sovietinės eros ginkluotės atsargų, aktyviai jas perduoda Ukrainai. Tai logiškas žingsnis – ukrainiečių kariai puikiai išmano šią techniką, o jos priežiūra ir remontas yra gerai įvaldyti. Slovakija perdavė S-300 priešlėktuvinės gynybos sistemas, Čekija – tankus ir pėstininkų kovos mašinas, Bulgarija – amunicijos ir šaunamųjų ginklų.
Tačiau šis sovietinio paveldo šaltinis pamažu senka. Daugelis šių šalių jau ištuštino savo sandėlius arba artėja prie to momento. Tai reiškia, kad Ukraina vis labiau priklauso nuo Vakarų standartų ginkluotės, o tai kelia naujų iššūkių – reikia mokyti įgulas, kurti priežiūros infrastruktūrą, užtikrinti atsarginių dalių tiekimą.
Artilerijos karas ir amunicijos bėda
Karas Ukrainoje parodė, kad artilerija išlieka karo karaliene. Abi pusės šaudo dešimtis tūkstančių sviedinių per dieną, o tai sukuria milžinišką amunicijos poreikį. Vakarų šalys susidūrė su netikėta problema – jų karinė pramonė, perprogramuota taikos laikų gamybai, tiesiog nespėja pagaminti pakankamai sviedinių.
JAV gamina apie 28 tūkstančius 155 mm sviedinių per mėnesį ir planuoja padidinti gamybą iki 100 tūkstančių iki 2025 metų pabaigos. Tačiau Ukraina sunaudoja apie 6-7 tūkstančius sviedinių per dieną, tai yra apie 180-210 tūkstančių per mėnesį. Rusija, naudodama sovietinius sandėlius ir Šiaurės Korėjos tiekimus, šaudo dar intensyviau – iki 10-12 tūkstančių sviedinių per dieną.
Europa taip pat kelia amunicijos gamybos pajėgumus. Čekijos iniciatyva įsigyti amunicijos iš trečiųjų šalių – Pietų Korėjos, Turkijos, kitų gamintojų – padeda užpildyti spragą. Tačiau problema išlieka aktuali ir verčia Vakarų šalis skubiai investuoti į savo karinės pramonės plėtrą.
Oro gynybos skydas virš Ukrainos
Vienas kritiškiausių Ukrainos poreikių – priešlėktuvinė gynyba. Rusija nuolat atakuoja Ukrainos miestus ir infrastruktūrą raketomis ir dronais, todėl oro gynybos sistemos tiesiogiai saugo civilių gyvybes. Vakarų šalys perdavė Ukrainai įvairių lygių oro gynybos sistemas – nuo nešiojamų Stinger raketų iki sudėtingų Patriot baterijų.
Patriot sistemos, kurių Ukraina gavo kelias baterijas iš JAV, Vokietijos ir Nyderlandų, yra pajėgios numušti net balistinius Iskander raketas. Tačiau šios sistemos yra brangios – viena raketa kainuoja apie 4 milijonus dolerių, o pati baterija – šimtus milijonų. IRIS-T sistemos iš Vokietijos, NASAMS iš JAV ir Norvegijos, Crotale iš Prancūzijos – visa tai sudaro daugiasluoksnį oro gynybos tinklą.
Problema ta, kad Rusija turi beveik neišsenkantį raketų ir dronų arsenalą, o Ukrainos oro gynybos raketos yra ribotos. Kiekviena masinio Rusijos atakos banga išsemia Ukrainos atsargas. Todėl Vakarų šalys nuolat papildo oro gynybos raketas, tačiau tai – nuolatinė lenktynių su laiku.
Tankų koalicija ir šarvuotosios pajėgos
Vakarietiškų tankų perdavimas Ukrainai buvo viena ilgiausiai trukusių diskusijų. Vokietija ilgai dvejojo dėl Leopard 2 perdavimo, JAV – dėl Abrams. Galiausiai 2023 metų pradžioje buvo suformuota tarptautinė tankų koalicija. Ukraina gavo apie 31 M1 Abrams iš JAV, daugiau nei 100 Leopard 2 įvairių modifikacijų iš Vokietijos, Lenkijos, Ispanijos, Portugalijos ir kitų šalių, 14 Challenger 2 iš Didžiosios Britanijos.
Šie tankai yra gerokai modernesni už sovietinius T-72, kuriuos Ukraina naudojo karo pradžioje. Jie turi geresnius šarvus, tikslesnę ugniavadybos sistemą, galingesnius variklius. Tačiau jie taip pat yra sudėtingesni eksploatuoti ir prižiūrėti. Ukraina turėjo sukurti naują logistikos grandinę, apmokyti įgulas ir mechanikus, prisitaikyti prie skirtingų tankų tipų.
Be tankų, Ukraina gavo šimtus pėstininkų kovos mašinų – Bradley iš JAV, Marder ir Puma iš Vokietijos, CV90 iš Švedijos, AMX-10 iš Prancūzijos. Šios mašinos leidžia pėstininkams judėti karo lauke apsaugotiems ir palaikyti tankus kovoje.
Kas laukia toliau: F-16 ir nauji horizontai
Ilgiausiai trunkanti saga – F-16 naikintuvų perdavimas. Ukraina prašė šių lėktuvų nuo pat karo pradžios, tačiau Vakarų šalys ilgai dvejojo. Pagaliau 2023 metų vasarą buvo duotas žalias šviesą F-16 mokymams ir perdavimui. Nyderlandai, Danija, Norvegija ir Belgija pažadėjo perduoti daugiau nei 60 šių naikintuvų.
Pirmieji F-16 pasiekė Ukrainą 2024 metų vasarą, nors tikslūs skaičiai lieka klasifikuoti. Šie lėktuvai nėra naujausios kartos – dauguma jų yra 1980-1990-ųjų gamybos – bet vis tiek gerokai pranoksta Ukrainos sovietinius MiG-29 ir Su-27. F-16 gali nešti modernias raketas, tikslaus taikymo bombas, dalyvauti oro gynyboje ir smogti žemės taikiniams.
Tačiau F-16 nėra stebuklingas ginklas. Rusija turi galingą priešlėktuvinę gynybą ir gausią aviaciją. Be to, F-16 reikalauja sudėtingos infrastruktūros – specialių pakilimo takų, priežiūros įrangos, apmokyto personalo. Ukraina turėjo pasiųsti šimtus žmonių mokytis į Vakarų šalis, o tai užtruko daugiau nei metus.
Kalbama ir apie tolesnę ginkluotės modernizaciją. ATACMS raketos, kurių nuotolis siekia 300 kilometrų, jau perduotos Ukrainai ir leidžia smogti taikiniams giliai okupuotoje teritorijoje ir net Kryme. Kalbama apie Taurus sparnuotųjų raketų perdavimą iš Vokietijos, nors kancleris Scholzas kol kas atsisako. Diskutuojama dėl ilgesnio nuotolio ginklų, kurie leistų Ukrainai smogti taikiniams Rusijos gilumoje.
Ką visa tai reiškia karo eigai
Ginklų srautai į Ukrainą fundamentaliai pakeitė šio karo pobūdį. Karo pradžioje Ukraina kovojo daugiausia su sovietinio paveldo ginklais ir turėjo ribotą galimybę priešintis Rusijos aviacijai bei raketoms. Dabar ukrainiečių arsenale yra moderniausi Vakarų ginklai, kurie leidžia ne tik gintis, bet ir atakuoti.
Tačiau ginklų tiekimas nėra automatinis pergalės garantas. Ukraina vis dar susiduria su amunicijos trūkumu, oro gynybos raketų stygiumi, žmogiškųjų išteklių problemomis. Rusija, nors ir patiria didžiulius nuostolius, vis dar turi gausesnius išteklius ir gamybos pajėgumus. Karo eiga priklauso ne tik nuo ginklų kiekio, bet ir nuo strategijos, taktikos, karių moralės, tarptautinės paramos tvarumo.
Vakarų šalys susiduria su dilema – kiek ginklų perduoti, kaip greitai, ar tiekti pažangiausius ginklus, ar bijoti eskalacijos. Kiekvienas naujas ginklų tipas sukelia diskusijas. Kai kurios šalys, kaip Baltijos valstybės ar Lenkija, ragina tiekti daugiau ir greičiau. Kitos, kaip Vokietija ar Prancūzija, yra atsargesnės. JAV, būdama didžiausia tiekėja, turi balansuoti tarp Ukrainos paramos ir savo arsenalo išlaikymo.
Ginklų srautai į Ukrainą taip pat transformuoja pačias Vakarų šalis. Jie atskleidė karinės pramonės trūkumus, privertė didinti gynybos biudžetus, skatina investicijas į naujų ginklų kūrimą. Europa suvokė, kad negali visiškai pasikliauti JAV ir turi stiprinti savo gynybines galimybes. Tai keičia saugumo architektūrą visame regione ir turės ilgalaikių pasekmių net po karo pabaigos.
HTML tags used: h2, p