Kai 2018 metais Vladimiras Putinas pirmą kartą pristatė „Kinzhal” raketą kaip naują Rusijos karinį stebuklą, pasaulis išgirdo drąsius teiginius apie nepagaunamą hipergarsini ginklą, prieš kurį esą bejėgės visos oro gynybos sistemos. Tačiau po daugiau nei metų nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, šis mitas ėmė byrėti kaip kortų namelis. Ukrainos pajėgos ne kartą pranešė apie numuštas „Kinzhal” raketas, o tai kelia rimtų klausimų apie tikrąsias šio ginklo galimybes ir Rusijos karinės propagandos patikimumą.
Kas iš tikrųjų yra „Kinzhal” raketa
„Kinzhal” (rusiškai „durklas”) oficialiai klasifikuojama kaip oro bazuojama balistinė raketa, kuri gali būti paleista iš MiG-31K naikintuvų arba Tu-22M3 bombonešių. Rusijos pareigūnai tvirtina, kad raketa gali skristi iki 2000 kilometrų nuotoliu ir pasiekti 10 machų greitį – tai yra dešimt kartų greitesnę už garso greitį. Teoriškai tokiu greičiu skriejantis objektas tikrai turėtų būti sudėtingas taikinys bet kuriai oro gynybos sistemai.
Tačiau čia slypi pirmasis niuansas – „Kinzhal” nėra tikra hipergarsine raketa technine prasme. Daugelis ekspertų sutinka, kad tai iš esmės modifikuota „Iskander-M” trumpojo nuotolio balistinė raketa, pritaikyta paleidimui iš oro. Tikrosios hipergarsines raketos pasižymi gebėjimu manevruoti hipergarsiniu greičiu ir skraidyti žemame aukštyje, o „Kinzhal” elgiasi kaip įprasta balistinė raketa – kyla aukštai, o tada leidžiasi link taikinio paraboline trajektorija.
Ukrainos oro gynyba sugriauna nepagaunamumo legendą
2023 metų gegužės 4 dieną Ukrainos pajėgos pirmą kartą oficialiai pranešė apie numuštas šešias „Kinzhal” raketas per vieną naktį. Šis įvykis tapo tikru lūžio tašku. Vėliau pasirodė vaizdo įrašai ir nuotraukos, kuriose matyti „Kinzhal” raketos nuolaužos, o tai nepaliko abejonių – Rusijos „stebuklingas ginklas” buvo pažeidžiamas.
Ypač efektyvios prieš „Kinzhal” pasirodė Vakarų tiektos „Patriot” oro gynybos sistemos. Amerikiečių gamybos PAC-3 perėmimo raketos, naudojančios tiesioginio pataikymo technologiją, sugebėjo neutralizuoti grėsmę, kurią Rusija vadino neįveikiama. Vėliau Ukraina pranešė apie daugiau sėkmingų perėmimų, naudojant ir kitas sistemas.
Įdomu tai, kad Rusija pati netyčia patvirtino savo raketos pažeidžiamumą. Po pirmųjų numušimų pranešimų Maskva ėmė keisti „Kinzhal” panaudojimo taktiką – raketos buvo paleidžiamos mažesniais kiekiais, dažnai kartu su kitais raketų tipais, siekiant perkrauti Ukrainos oro gynybą. Jei raketa būtų tikrai nepagaunama, tokių taktinių koregavimų nereikėtų.
Techniniai aspektai: kodėl „Kinzhal” vis dėlto pažeidžiama
Norint suprasti, kodėl „Kinzhal” nėra toks nepagaunamas, kaip teigia Rusijos propaganda, reikia paanalizuoti kelis techninius aspektus. Pirma, nors raketa ir pasiekia hipergarsinį greitį, ji tai daro tik savo skrydžio dalį. Leidimosi fazėje, kai raketa artėja prie taikinio, jos greitis sumažėja, o tai suteikia oro gynybos sistemoms daugiau laiko reaguoti.
Antra, „Kinzhal” trajektorija yra gana nuspėjama. Skirtingai nuo kruizinių raketų, kurios gali skristi žemu ir vingriuoti tarp kliūčių, balistinė raketa turi laikytis fizikos dėsnių. Šiuolaikinės oro gynybos sistemos su galingais radarais gali aptikti tokią raketą dar jos kilimo fazėje ir apskaičiuoti jos trajektoriją.
Trečia, „Patriot” ir panašios sistemos buvo specialiai sukurtos kovoti su balistinėmis raketomis. Jos naudoja pažangius algoritmus, kurie numato raketos judėjimą ir leidžia perėmimo raketą į optimalų tašką. PAC-3 raketos, sveriančios vos 300 kilogramų, pasiekia iki 5 machų greitį ir naudoja „hit-to-kill” technologiją – tiesiog trenkiasi į taikinį kinetine energija, be sprogmenų.
Propagandos mašina ir realybė
Rusijos valdžia „Kinzhal” raketą pristatė kaip dalį „naujosios kartos” ginklų arsenalo, kurį Putinas demonstravo 2018 metų kovo mėnesį. Tuo metu buvo parodyta kompiuterinė animacija, vaizduojanti raketą, lengvai įveikiančią bet kokią oro gynybą. Žiniasklaida transliavo vaizdus iš bandymų, kur raketa sėkmingai pataikė į taikinius.
Tačiau šie demonstraciniai šūviai buvo atliekami kontroliuojamomis sąlygomis, be jokios priešpriešinės gynybos. Tai kaip vertinti automobilio greitį tik važiuojant tuščiu plentu – realios sąlygos visada būna sudėtingesnės. Rusijos karinė propaganda sistemingai perdėjo „Kinzhal” galimybes, siekdama psichologinio poveikio – tiek savo piliečiams, tiek potencialiems priešams.
Kai Ukraina pradėjo numušinėti šias raketas, Rusijos reakcija buvo būdinga – pirmiausia neigimas, paskui tylėjimas, o galiausiai bandymai nuvertinti šių numušimų reikšmę. Kai kurie Rusijos karo tinklaraštininkai net pradėjo tvirtinti, kad „Kinzhal” niekada nebuvo skirta būti nepagaunama, o tai buvo tik Vakarų interpretacija – akivaizdus bandymas pakeisti naratyvą.
Kaip veikia šiuolaikinė oro gynyba prieš tokius taikinius
Daugelis žmonių klausia, kaip apskritai įmanoma numušti objektą, skriejantį dešimt kartų greičiau už garsą? Atsakymas slypi sudėtingoje sistemų integracijoje ir fizikos principuose. Šiuolaikinė oro gynybos sistema – tai ne viena raketa ar radaras, o visa tinklų ekosistema.
Pirmiausia veikia ankstyvojo perspėjimo radarai, kurie gali aptikti raketų paleidimus net už šimtų kilometrų. Šie duomenys akimirksniu perduodami į koordinavimo centrus, kur galingi kompiuteriai apskaičiuoja trajektoriją. Tada įsijungia sekimo radarai, kurie nuolat atnaujina informaciją apie taikinio poziciją ir greitį.
Kai priimamas sprendimas perimti raketą, paleidžiama perėmimo raketa, kuri skrenda ne į tai, kur taikinys yra dabar, o į tai, kur jis bus po kelių sekundžių. Tai kaip šaudyti į judantį taikinį – reikia taikyti į priekį. PAC-3 raketos naudoja aktyvią radaro savęs vedimo sistemą, kuri paskutinėmis skrydžio sekundėmis pati koreguoja kursą, siekdama tiesioginio pataikymo.
Svarbu suprasti, kad net ir hipergarsinė raketa negali staigiai keisti krypties – fizikos dėsniai neleidžia. Kuo didesnis greitis, tuo didesnis posūkio spindulys. Todėl nors „Kinzhal” ir gali atlikti tam tikrus manevrus, jos manevringumas yra ribotas, ypač dideliu greičiu.
Ekonominė pusė: brangi raketa prieš dar brangesnę sistemą
Vienas aspektas, apie kurį retai kalbama – tai ekonomika. „Kinzhal” raketos kaina įvairiuose šaltiniuose vertinama nuo 10 iki 15 milijonų dolerių už vienetą. Skamba brangiai, bet „Patriot” perėmimo raketa PAC-3 MSE kainuoja apie 4-5 milijonus dolerių. Pati „Patriot” baterija su visais komponentais gali kainuoti virš milijardo dolerių.
Rusija tikėjosi, kad galės naudoti „Kinzhal” prieš ypač svarbius taikinius – komandos centrus, oro uostus, energetikos objektus – ir kad Ukraina negalės jų sustabdyti. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Dabar Rusija turi rinktis: ar paleisti brangią raketą, žinant, kad ji gali būti numušta, ar taupyti ribotą arsenalą?
Ukrainos pajėgos taip pat turi skaičiuoti – ar verta naudoti brangią perėmimo raketą prieš kiekvieną „Kinzhal”? Paprastai atsakymas yra taip, nes vienos „Kinzhal” pataikymas į svarbų objektą gali padaryti daug didesnę žalą nei perėmimo raketos kaina. Be to, psichologinis efektas – sėkmingai numušta „stebuklingoji” raketa – yra neįkainojamas.
Ką tai reiškia globaliam saugumo balansui
Faktas, kad „Kinzhal” pasirodė esanti pažeidžiama, turi platesnių pasekmių tarptautiniam saugumui. Pirma, tai rodo, kad Rusijos karinės galimybės buvo gerokai pervertintos – ne tik Vakarų, bet ir pačios Rusijos. Daugelis šalių, kurios bijojo Rusijos „naujosios kartos” ginklų, dabar mato, kad realybė neatitinka propagandos.
Antra, tai patvirtina, kad investicijos į oro gynybos sistemas yra prasmingos. Šalys, kurios dvejojo, ar verta skirti milijardus tokioms sistemoms, dabar turi konkretų įrodymą, kad jos veikia net prieš pažangiausius ginklus. Tikėtina, kad tai paskatins daugiau valstybių investuoti į savo oro gynybą.
Trečia, tai keičia strateginį mąstymą apie hipergarsinius ginklus apskritai. Nors tikrosios hipergarsines raketos, tokios kaip Kinijos DF-17 ar amerikiečių eksperimentiniai modeliai, vis dar kelia iššūkių, „Kinzhal” atvejis rodo, kad „hipergarsinis” ženklelis automatiškai nereiškia „nepagaunamas”.
Realūs iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nepaisant „Kinzhal” mito sugriovimo, būtų klaida visiškai nuvertinti šią raketą ar hipergarsinių ginklų grėsmę apskritai. Ukraina sugebėjo numušti „Kinzhal” raketas dėl kelių specifinių veiksnių: Vakarų tiektos pažangios oro gynybos sistemos, gerai išmokytas personalas, efektyvi žvalgybinė informacija ir integracija su partnerių sistemomis.
Dauguma pasaulio šalių neturi tokių galimybių. „Patriot” sistemos yra brangios ir sudėtingos, reikalaujančios ilgo mokymo ir nuolatinės priežiūros. Be to, net ir Ukrainoje „Patriot” baterijos yra ribotos – jų pakanka tik svarbiausių objektų apsaugai. Masinis „Kinzhal” panaudojimas kartu su kitais raketų tipais vis dar galėtų perkrauti gynybą.
Rusija taip pat mokosi iš savo nesėkmių. Yra požymių, kad ji bando tobulinti „Kinzhal” panaudojimo taktiką – naudoja jas kartu su dronais ir kitomis raketomis, bando rasti silpnas vietas oro gynybos aprėptyje, eksperimentuoja su skirtingomis atakos trajektorijomis. Tai primena amžiną lenktynių tarp kalavijo ir skydo dinamiką.
Tikrosios hipergarsines raketos, kurios gali manevruoti hipergarsiniu greičiu visą skrydžio laiką ir skristi žemame aukštyje, vis dar kelia didelių iššūkių. Kinija ir JAV aktyviai plėtoja tokias sistemas, ir jos gali būti daug sunkiau numuštinos nei „Kinzhal”. Tačiau ir oro gynybos technologijos nestovi vietoje – kuriamos naujos sistemos su galingesniu radarais, greitesnėmis perėmimo raketomis ir dirbtinio intelekto pagalba veikiančiais valdymo algoritmais.
Galiausiai, „Kinzhal” istorija moko svarbios pamokos: nepasitikėti tik propaganda ir skelbimais, vertinti ginklų sistemas pagal jų realų veikimą kovos sąlygomis, o ne pagal bandymų poligonų rezultatus. Tai aktualu tiek kariškiams, tiek politikams, priimant sprendimus dėl gynybos investicijų. Rusijos „stebuklingas ginklas” pasirodė esąs įveikiamas, ir tai turėtų skatinti blaivų, faktais pagrįstą požiūrį į karines technologijas, o ne pasiduoti baimei ar perdėtam optimizmui.