Ukrainos karas jau trečius metus kraupiomis spalvomis dažo Europos žemėlapį, o pasaulio lyderiai vis dar ieško būdų, kaip sustabdyti šį konfliktą. Nuo karo pradžios pasirodė daugybė taikos planų – vieni labiau realistiški, kiti atrodantys kaip fantazija, treti tiesiog geopolitinių interesų maskuotė. Pažvelkime į penkis svarbiausius pasiūlymus, kurie skirtingais būdais bando atsakyti į klausimą: kaip baigti karą Ukrainoje?
Zelenskio dešimties punktų formulė – maksimalistinis požiūris
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo taikos planą pristatė dar 2022 metų lapkritį per G20 viršūnių susitikimą Balyje. Šis dokumentas, oficialiai vadinamas „Taikos formule”, susideda iš dešimties punktų ir iš esmės reikalauja visiško Rusijos pasitraukimo iš Ukrainos teritorijos.
Pagrindiniai formulės punktai apima branduolinį saugumą, maisto saugumą, energetikos saugumą, visų kalinių ir deportuotų asmenų paleidimą, Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimą, Rusijos kariuomenės išvedimą, teisingumo įgyvendinimą per tarptautinius tribunolus, ekologo kenksmų prevenciją, eskalavimo prevenciją ir karo pabaigos patvirtinimą. Skamba gražiai, bet realybė kur kas sudėtingesnė.
Problema ta, kad Zelenskio planas faktiškai reikalauja Rusijos kapituliacijos. Maskva turėtų grąžinti visas okupuotas teritorijas, įskaitant Krymą, sumokėti reparacijas ir leisti patraukti savo pareigūnus į teismą už karo nusikaltimus. Sunku įsivaizduoti scenarijų, kuriame Vladimiras Putinas sutiktų su tokiomis sąlygomis, nebent Rusija patirtų visišką karinį pralaimėjimą.
Tačiau šis planas turi ir savo vertę – jis aiškiai apibrėžia Ukrainos poziciją ir rodo, kad Kyjivas nesiruošia derėtis dėl savo suvereniteto. Tai svarbus diplomatinis žingsnis, ypač Vakarų auditorijos akivaizdoje, kuri kartais linkusi spausti Ukrainą daryti nuolaidas.
Kinijos dvylikos punktų iniciatyva – neutralumas ar Rusijos palaikymas?
2023 metų vasarį Kinija paskelbė savo „poziciją dėl politinio Ukrainos krizės sprendimo”, kurią sudaro dvylika punktų. Pekinas save pozicionuoja kaip neutralų tarpininką, tačiau daugelis Vakarų šalių šį planą sutiko skeptiškai.
Kinijos dokumentas kalba apie suvereniteto gerbimą, derybų atnaujinimą, humanitarinės krizės sprendimą, civilių apsaugą, branduolinių jėgainių saugumą ir atsisakymą naudoti branduolinį ginklą. Skamba protingai, bet velnias slypi detalėse. Planas nereikalauja Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos, nekalba apie teritorinio vientisumo atkūrimą ir neužsimena apie atsakomybę už karo nusikaltimus.
Faktiškai Kinijos planas įšaldytų konfliktą dabartinėse pozicijose, o tai reikštų, kad Rusija išlaikytų kontrolę virš maždaug 20 procentų Ukrainos teritorijos. Neatsitiktinai Maskva šį planą sutiko palankiai, o Kyjivas – su didelėmis rezervacijomis. Ukrainos pareigūnai pabrėžia, kad bet koks taikos planas, nepripažįstantis jų teritorinio vientisumo, yra nepriimtinas.
Kinijos pozicija atspindi jos geopolitinius interesus – Pekinas nenori Rusijos nusilpimo, nes Maskva yra svarbi sąjungininkė prieš JAV. Tuo pačiu metu Kinija bando išlaikyti bent minimalius santykius su Europa, todėl negali atvirai palaikyti Rusijos agresijos.
Brazilijos ir kitų Pietų šalių balsas – globalinio Pietų perspektyva
Brazilijos prezidentas Luizas Inácio Lula da Silva kartu su Kinija ir keletu kitų besivystančių šalių bandė sukurti alternatyvų taikos planą, kuris atspindėtų ne tik Vakarų, bet ir globalinio Pietų interesus. Šis požiūris pabrėžia, kad karas Ukrainoje turi pražūtingų pasekmių besivystančioms šalims – nuo maisto kainų šuolio iki energetikos krizės.
Lula siūlymas apima tarptautinės kontaktinės grupės sudarymą, kurioje dalyvautų šalys, nesusijusios su konfliktu. Brazilijos lyderis kritikavo Vakarus už ginklų tiekimą Ukrainai, teigdamas, kad tai tik pratęsia karą. Tokia pozicija sukėlė aštrų Kyjivo reakciją – Zelenskis net atsisakė susitikti su Lula, kaltindamas jį Rusijos interesų gynimo.
Realybė tokia, kad daugelis Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių nenori rinktis pusės šiame konflikte. Jos mato karą kaip Europos problemą, kuri netiesiogiai žaloja jų ekonomikas. Tačiau šis „neutralumas” dažnai faktiškai padeda agresijai, nes nepasmerkia aiškaus tarptautinės teisės pažeidimo.
Trumpo „greitas sprendimas” – verslo sandorio logika
Donaldas Trumpas dar prieš 2024 metų prezidento rinkimus ne kartą tvirtino, kad galėtų užbaigti Ukrainos karą per 24 valandas. Nors konkrečių detalių jis niekada nepateikė, iš jo komandos narių pasisakymų galima susidaryti bendrą vaizdą apie galimą požiūrį.
Trumpo vizija, regis, remiasi „sandorio” logika – abi pusės turėtų kažkuo paaukoti vardan taikos. Tai galėtų reikšti, kad Ukraina atsisakytų dalies teritorijų mainais už saugumo garantijas, o Rusija gautų sankcijų sušvelninimą mainais už karo nutraukimą. Tokį scenarijų siūlė kai kurie Trumpo patarėjai, įskaitant viceprezidentą JD Vance’ą.
Problema ta, kad toks požiūris ignoruoja fundamentalius principus – tarptautinės teisės viršenybę ir tai, kad agresija neturi būti atlyginima. Jei Rusija gautų išlaikyti bent dalį okupuotų teritorijų, tai sukurtų pavojingą precedentą: didesnės šalys gali pulti mažesnes ir išlaikyti užgrobtą žemę per derybas.
Be to, neaišku, kokias saugumo garantijas Ukraina gautų. NATO narystė? Mažai tikėtina, kad Trumpas už tai kovotų. Dvišalės sutartys? Jos nesuteiktų patikimo saugumo. Ukrainos visuomenė po visų patirtų kančių vargu ar priimtų sprendimą, kuris paliktu Rusijai bent dalį okupuotų teritorijų.
Vatikano tarpininkavimo bandymai – moralinė diplomatija
Popiežius Pranciškus nuo pat karo pradžios bando vaidinti tarpininko vaidmenį. Vatikanas siuntė specialius pasiuntinėlius ir į Maskvą, ir į Kyjivą, bandydamas rasti dialogui palankią dirvą. Tačiau kai kurie popiežiaus pasisakymai sukėlė prieštaringų reakcijų.
2023 metų rugpjūtį Pranciškus paragino Ukrainą turėti „drąsos baltai vėliavai”, kas buvo suprastas kaip raginimas kapituliuoti. Tai sukėlė pasipiktinimą Ukrainoje – daugelis laikė, kad Vatikanas nesupranta situacijos realybės. Vėliau popiežius bandė patikslinti savo žodžius, bet žala jau buvo padaryta.
Vatikano pozicija atspindi klasikinį pacifistinį požiūrį – bet koks taikos susitarimas geresnis už karo tęsimą. Tačiau ši logika neatsižvelgia į tai, kad neteisingas taikos susitarimas gali tik atidėti konfliktą ir paskatinti naujas agresijas. Istorija rodo, kad apeasement politika retai kada duoda ilgalaikių rezultatų.
Vis dėlto Vatikanas išlieka viena iš nedaugelio institucijų, kurios palaiko dialogą su abiem pusėmis. Tai gali būti vertinga ateityje, kai ateis laikas rimtoms deryboms, nors šiuo metu sunku įsivaizduoti, kokį konkretų vaidmenį Šventasis Sostas galėtų suvaidinti.
Turkijos balanso aktas – NATO narė, kalbanti su Maskva
Turkija užima unikalią poziciją – būdama NATO nare, ji išlaiko glaudžius santykius su Rusija. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ne kartą siūlė Ankarą kaip derybų vietą ir bandė tarpininkauti tarp Kyjivo ir Maskvos.
2022 metų kovo-balandžio mėnesiais Stambule vyko derybos, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo gana pažengusios. Kalbama, kad buvo aptariamas variantas, pagal kurį Ukraina atsisakytų NATO narystės mainais už saugumo garantijas iš kelių šalių, įskaitant Turkiją. Tačiau šios derybos žlugo – kiekviena pusė kaltina kitą jų sužlugdymu.
Erdogano požiūris pragmatiškas – jis bando išgauti maksimalią naudą Turkijai iš savo tarpininko pozicijos. Ankara tiekia Ukrainai dronus „Bayraktar”, bet tuo pačiu perka Rusijos dujas ir išlaiko turizmo srautus. Ši politika leidžia Turkijai likti svarbiu žaidėju, bet kelia klausimų dėl jos patikimumo kaip tarpininko.
Realybė tokia, kad Turkija greičiausiai vėl taps svarbia derybų vieta, kai abi pusės bus pasirengusios rimtam dialogui. Ankara turi infrastruktūrą, diplomatinę patirtį ir kanalus su abiem pusėmis. Tačiau pats Erdoganas labiau suinteresuotas savo įtakos didinimu nei teisingos taikos pasiekimu.
Ką visa tai reiškia praktiškai ir kur link judame
Pažvelgus į visus šiuos planus, akivaizdu, kad jie labiau atspindi jų autorių geopolitinius interesus nei realų kelią į tvarią taiką. Zelenskio formulė nereali be Rusijos karinio pralaimėjimo. Kinijos ir Brazilijos planai faktiškai įšaldytų agresiją. Trumpo požiūris rizikuoja paaukoti principus pragmatizmui. Vatikanas ir Turkija turi ribotas galimybes realiai paveikti situaciją.
Kas iš tikrųjų reikalinga taikai? Pirma, abi pusės turi būti įsitikinusios, kad negali pasiekti savo tikslų karinėmis priemonėmis. Kol Rusija tiki, kad gali laimėti, o Ukraina – kad gali atsikovoti savo teritorijas, rimtos derybos neįmanomos. Antra, reikia patikimų saugumo garantijų Ukrainai – be jų bet koks taikos susitarimas bus tik pertrauka prieš kitą Rusijos agresiją.
Trečia, tarptautinė bendruomenė turi aiškiai pasakyti, kad agresija neapsimoka. Jei Rusija išlaikys bent dalį okupuotų teritorijų, tai paskatins kitas šalis bandyti panašius dalykus. Ketvirta, reikia mechanizmo atsakomybei už karo nusikaltimus – be teisingumo nebus ilgalaikės taikos.
Šiandien esame situacijoje, kai karas gali tęstis dar ilgai. Vakarai pavargo nuo konflikto, bet dar nepasirengę spausti Ukrainos daryti nepriimtinas nuolaidas. Rusija kenčia nuostolius, bet Putinas vis dar tiki, kad laikas dirba jo naudai. Ukraina kovoja, bet jos ištekliai riboti. Galiausiai taika ateis ne dėl vieno genialaus plano, o dėl realybės ant žemės – kai abi pusės supras, kad tęsti karą kainuoja daugiau nei derėtis. Kol kas tos akimirkos nematyti.