Valerij Gerasimovas – vardas, kuris pastaruosius kelerius metus nuolat minimas tarptautinėje žiniasklaidoje, kai kalbama apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje. Šis generolas, nešiojantis aukščiausią Rusijos kariuomenės laipsnį, tapo vienu iš pagrindinių veikėjų, atsakingų už karinę kampaniją, kuri pasuko visai ne ta linkme, kokios tikėjosi Kremlius. Bet kas iš tikrųjų yra šis žmogus ir kodėl jo pavardė tapo sinonimas nesėkmėms fronte?
Karjera iki aukščiausių laiptelių
Gerasimovas gimė 1955 metais Kazanėje, sovietinėje Tatarijoje. Jo karjera prasidėjo dar Sovietų Sąjungos laikais – baigęs Kazanės aukštąją tankų komandinę mokyklą 1977 metais, jis palaipsniui kilo karjeros laiptais. Nieko ypatingo, standartinis sovietinio, vėliau rusų karininko kelias: nuo būrio vado iki bataliono, pulko, divizijos vadų. Dalyvavo Čečėnijos karuose, kur įgijo kovinio patirties, nors ir labai specifinės – prieš gerokai silpnesnį priešininką.
2012 metais Gerasimovas pasiekė karjeros viršūnę – tapo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininku. Tai antra pagal svarbą pozicija po gynybos ministro, ir būtent šioje pareigoje jis pradėjo formuoti tai, kas vėliau tapo žinoma kaip „Gerasimovo doktrina”. Tiesa, pats generolas niekada tokio dokumento nerašė – tai labiau Vakarų analitikų interpretacija jo 2013 metų straipsnio apie šiuolaikinio karo pobūdį.
Doktrina, kuri neveikia praktikoje
Vadinamoji Gerasimovo doktrina kalbėjo apie tai, kad šiuolaikiniame kare nebe tik tankai ir lėktuvai lemia pergalę. Svarbūs tampa informaciniai karai, hibridinės operacijos, politinis spaudimas, ekonominės sankcijos. Skamba protingai, ir iš tiesų Rusija šiuos metodus taikė Kryme 2014 metais gana sėkmingai – „žalieji žmogeliukai” be atpažinimo ženklų, greitai įvykdyta aneksija, minimali karinė konfrontacija.
Problema ta, kad tai, kas veikė prieš demoralizuotą ir nepasiruošusią Ukrainos kariuomenę 2014-aisiais, visiškai nesuveikė 2022 metų vasarį. Gerasimovas ir jo štabas akivaizdžiai pervertino savo pajėgumus ir neįvertino ukrainiečių pasipriešinimo. Planavimas buvo paremtas prielaidomis, kurios neturėjo nieko bendra su realybe: kad ukrainiečiai nesipriešins, kad vyriausybė pabėgs per kelias dienas, kad gyventojai sutiks rusus su gėlėmis.
Fiaskas prie Kyjivo ir tolimesnės klaidos
Kai 2022 metų vasario 24 dieną prasidėjo plataus masto invazija, Gerasimovo planavimas greitai subyrėjo. Kolona iš šimtų karinės technikos vienetų, užstrigusi kelyje į Kyjivą, tapo simboliu Rusijos kariuomenės nekompetencijos. Prastas logistikos planavimas, neveikianti ryšių sistema, žemas karių moralė – visa tai buvo tiesiogiai susijusi su generalinio štabo darbu.
Rusijos pajėgos patyrė milžiniškų nuostolių per pirmuosius mėnesius. Elitiniai desantininkai buvo naudojami kaip paprasta pėstija, šarvuotoji technika žuvo dešimtimis, o lėktuvai buvo numušinėjami dėl prastos koordinacijos su priešlėktuvinės gynybos vienetais. Visa tai – generalinio štabo atsakomybė.
Po nesėkmių šiaurėje Rusija buvo priversta atsitraukti nuo Kyjivo ir persigrupuoti. Gerasimovas turėjo paaiškinti Putinui, kodėl „specialioji operacija”, kuri turėjo užtrukti kelias dienas, virto ilgalaikiu karu. Bet vietoj to, kad būtų atleistas, jis 2023 metų sausį buvo paskirtas visų Rusijos pajėgų Ukrainoje vadu. Tai buvo keistas sprendimas – suteikti daugiau galių žmogui, atsakingam už nesėkmes.
Vadovavimas iš saugaus atstumo
Vienas iš dažnų priekaištų Gerasimovui – kad jis vadovauja karui iš Maskvos bunkerio, retai lankydamasis fronte. Nors oficiali propaganda kartais rodo jo apsilankymus kariuomenės dalyse, akivaizdu, kad jis praleidžia daugumą laiko sostinėje, o ne ten, kur priimami taktiniai sprendimai.
Tai sukuria problemą, nes Gerasimovas neturi tiesioginio supratimo apie situaciją fronte. Jis gauna filtruotą informaciją per kelias grandis – kiekviena iš jų linkusi gražinti tikrovę, nes niekas nenori pranešti blogų naujienų. Tai klasikinė autoritarinių sistemų problema, kuri egzistuoja ir Rusijos kariuomenėje.
Be to, Gerasimovas turi konkuruoti su kitais veikėjais – ypač su Jevgenijumi Prigožinu, kuris iki savo maišto ir mirties vadovavo „Wagner” samdinių grupei. Prigožinas viešai kritikavo Gerasimovą ir gynybos ministrą Šoigu už nekompetenciją, kaltino juos karių žūtimis dėl prastos strategijos. Nors Prigožinas buvo ne pats objektyviausias šaltinis, daugelis jo kritiką patvirtino nepriklausomi stebėtojai.
Mobilizacijos chaosas ir strateginiai klaidingi sprendimai
2022 metų rudenį, kai Ukrainos pajėgos pradėjo sėkmingas kontrofensyvas Charkivo ir Chersono srityse, Gerasimovas buvo priverstas pritarti dalinei mobilizacijai. Tai buvo pripažinimas, kad pradiniai planai visiškai žlugo ir reikia daugiau žmonių. Tačiau mobilizacija buvo įvykdyta chaotiškai – šaukiami vyrai be tinkamo apmokymo, be reikiamos įrangos, dažnai be jokios karinės patirties.
Rezultatas – dar daugiau nuostolių. Naujai mobilizuoti kariai buvo metami į frontą po kelių savaičių apmokymo, kartais net ir trumpiau. Jie neturėjo nei patirties, nei motyvacijos, o jų vadai dažnai buvo tokie pat nepasiruošę. Tai vėlgi – generalinio štabo atsakomybė, nes būtent jie turėjo užtikrinti tinkamą apmokymo sistemą.
Gerasimovo strategija tapo aiški – kompensuoti kokybės stoką kiekybe. Rusija pradėjo naudoti taktikos, primenančias Pirmojo pasaulinio karo mūšius: masiškas pėstininkų atakas, mažai koordinuotas, su didžiuliais nuostoliais. Bachmuto mūšis tapo šios taktikos simboliu – mėnesiai kruvinos kovos dėl nedidelio miesto, kuris neturėjo didelės strateginės vertės.
Technologiniai apribojimai ir sankcijų poveikis
Dar viena problema, su kuria susiduria Gerasimovas – Vakarų sankcijų poveikis Rusijos karinei pramonei. Rusija nebegali gauti modernių mikroschemų, optikos, kitų komponentų, reikalingų šiuolaikinei ginkluotei gaminti. Tai reiškia, kad prarastos raketos, dronai, kita technika negali būti greitai pakeisti.
Gerasimovas bando spręsti šią problemą kreipdamasis į Iraną dėl dronų, į Šiaurės Korėją dėl artilerijos sviedinių. Bet tai tik laikinas sprendimas, ir jis rodo, kaip desperatiška tapo Rusijos padėtis. Priklausymas nuo tokių šalių kaip Šiaurės Korėja rodo, kad Rusijos karinė pramonė, kurią Gerasimovas turėjo modernizuoti, iš tikrųjų yra gerokai silpnesnė nei manyta.
Kas bus toliau su generolu ir jo karu
Gerasimovas vis dar užima savo postą, nors spekuliacijų apie galimą jo atleidimą buvo nemažai. Problema ta, kad Putinui nėra daug gerų alternatyvų – kiti aukšti kariniai vadai yra arba tokie pat nekompetentingi, arba dar mažiau patikimi politiškai. Rusijos karinė sistema yra tokia, kad aukštyn kyla ne patys gabiausi, o patys lojaliausi ir geriausi politiniai žaidėjai.
Kol kas Gerasimovas tęsia savo strategiją – ilgalaikis nusidėvėjimo karas, tikintis, kad Vakarai pavargs remti Ukrainą greičiau nei Rusija pavargs kariauti. Tai rizikinga strategija, nes ji kainuoja dešimtis tūkstančių gyvybių ir toliau naikina Rusijos ekonomiką bei tarptautinę reputaciją.
Istorija greičiausiai įvertins Gerasimovą kaip generolą, kuris vadovavo vienai didžiausių Rusijos karinių nesėkmių nuo Antrojo pasaulinio karo. Jo „doktrina” išgarsėjo labiau nei jo pergalės, o jo vardas tapo susijęs su strateginiais klaidinimais, prasta logistika ir nepateisinamais žmonių nuostoliais. Ar jis kada nors atsakys už šias nesėkmes – priklauso nuo to, kaip baigsis šis karas ir kas valdys Rusiją po to. Kol kas jis lieka savo poste, tęsdamas kampaniją, kuri su kiekviena diena atrodo vis labiau kaip istorinė klaida, o ne karinė operacija.