Kai 1948 metų gegužės 14 dieną Davidas Ben Gurionas paskelbė apie nepriklausomos Izraelio valstybės įkūrimą, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šis įvykis taps vienu ilgiausių ir skaudžiausių konfliktų XX ir XXI amžiuje. Septyniasdešimt penkeri metai – tai daugiau nei trys kartos žmonių, kurie gimė, augo ir gyveno nuolatinės įtampos, baimės ir neapykantos atmosferoje. Šiandien, kai pasaulis stebi kiekvieną naują eskalaciją, vis dar nėra aišku, ar šis konfliktas apskritai turi kokį nors sprendimą.
Kaip viskas prasidėjo: nuo Osmanų imperijos iki britų mandato
Norint suprasti dabartinę situaciją, reikia grįžti bent šimtmetį atgal. Palestinos teritorija ilgus šimtmečius buvo Osmanų imperijos dalis, kur gyveno daugiausia arabai musulmonai, krikščionys ir nedidelė žydų bendruomenė. Situacija ėmė keistis XIX amžiaus pabaigoje, kai Europoje stiprėjo antisemitizmas ir atsirado sionizmo judėjimas – idėja, kad žydai turi turėti savo valstybę istorinėje tėvynėje.
Pirmasis sionizmo kongresas 1897 metais Bazelyje oficialiai paskelbė tikslą sukurti žydų namus Palestinoje. Pradėjo plūsti pirmosios žydų imigrantų bangos, perkančios žemę ir kuriančios naujas gyvenvietes. Vietiniai arabai iš pradžių į tai žiūrėjo skeptiškai, bet be didelio susirūpinimo – niekas nesuprato, koks milžiniškas bus šių procesų mastas.
Pirmasis pasaulinis karas viską pakeitė. Osmanų imperija žlugo, o Didžioji Britanija gavo Tautų Sąjungos mandatą valdyti Palestiną. Ir štai čia prasidėjo tikrasis chaosas. 1917 metais britų užsienio reikalų ministras Artūras Balfuras paskelbė garsiąją Balfuro deklaraciją, kurioje Britanija parėmė „nacionalinių žydų namų” kūrimą Palestinoje. Tačiau tuo pat metu britai buvo davę pažadus ir arabams dėl nepriklausomybės mainais už pagalbą kovoje su osmanais.
1948-ieji: vienos valstybės gimimas ir kitos tragedija
Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, kai žuvo šeši milijonai žydų, tarptautinė bendruomenė ėmė rimčiau žiūrėti į žydų valstybės idėją. Jungtinės Tautos 1947 metais priėmė padalijimo planą – Palestina turėjo būti padalinta į žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalė turėjo tapti tarptautiniu miestu.
Žydai planą priėmė, nors ir ne visi buvo patenkinti. Arabai jį atmetė kategoriškai – jų požiūriu, tai buvo jų žemės atidavimas ateivių naudai. Kai 1948 metais Izraelis paskelbė nepriklausomybę, kitą dieną prasidėjo karas. Egiptas, Jordanija, Sirija, Irakas ir Libanas puolė naująją valstybę.
Rezultatas buvo netikėtas – Izraelis ne tik išlaikė, bet ir išplėtė savo teritoriją už JT plano ribų. Tačiau palestiniečiams tai tapo katastrofa, kurią jie vadina „Nakba” – katastrofa. Apie 700 tūkstančių palestiniečių tapo pabėgėliais, priversti palikti savo namus. Ar jie bėgo patys, ar buvo išvaryti – iki šiol ginčijamasi, bet faktas lieka faktas: milijonai žmonių ir jų palikuonys iki šiol gyvena pabėgėlių stovyklose.
Šešių dienų karas ir okupacijos pradžia
1967 metų birželis tapo dar vienu lūžio tašku. Per vos šešias dienas Izraelis sumušė Egipto, Jordanijos ir Sirijos pajėgas, užėmė Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas. Tai buvo įspūdinga karinė pergalė, bet ji sukūrė naują problemą – dabar Izraelis kontroliavo teritorijas, kuriose gyveno milijonai palestiniečių.
Prasidėjo tai, kas tęsiasi iki šiol – okupacija ir gyvenvietės. Izraelis pradėjo statyti žydų gyvenvietes okupuotose teritorijose, ką dauguma pasaulio šalių laiko neteisėta pagal tarptautinę teisę. Kiekviena nauja gyvenvietė – tai dar vienas vinis į dviejų valstybių sprendimo karstą, dar vienas palestiniečių pykčio šaltinis.
Reikia suprasti, kad Izraeliui tai saugumo klausimas. Šalis yra maža, siauriausias jos plotis vos 15 kilometrų. Strategiškai svarbios teritorijos, jų požiūriu, būtinos išlikimui. Bet palestiniečiams tai – jų žemės kolonizavimas, kasdienė pažeminimų ir apribojimų patirtis.
Intifados: kai akmenis meta vaikai
1987 metais prasidėjo pirmoji intifada – palestiniečių sukilimas. Pasaulis išvydo vaizdus, kurie tapo konflikto simboliu: vaikai, metantys akmenis į izraeliečių tankus. Tai nebuvo organizuota karinė kampanija, o spontaniškas liaudies pasipriešinimas – streikai, boikotai, demonstracijos.
Izraelio atsakas buvo griežtas. Tuometinis gynybos ministras Yitzhak Rabinas, kaip pranešama, įsakė kariams „laužyti kaulus” demonstrantams. Per šešerius metus žuvo daugiau nei tūkstantis palestiniečių ir šimtai izraeliečių. Bet intifada pasiekė savo tikslą – atkreipė pasaulio dėmesį į okupaciją ir privertė Izraelį sėsti prie derybų stalo.
Antroji intifada, prasidėjusi 2000 metais, buvo daug kruvinesnis reikalas. Savižudžiai sprogdinimai Izraelio miestuose, karinės operacijos Vakarų Krante ir Gazoje – per penkerius metus žuvo daugiau nei tūkstantis izraeliečių ir trys tūkstančiai palestiniečių. Šis smurtas sunaikino bet kokią likusią tarpusavio pasitikėjimo kibirkštį.
Oslo susitarimai: taikos iliuzija
1993 metais Baltuosiuose rūmuose įvyko istorinė akimirka – Yitzhak Rabinas ir Yasser Arafat paspaudė vienas kitam rankas. Oslo susitarimai atrodė kaip proveržis – Izraelis pripažino Palestinos išsivadavimo organizaciją, palestiniečiai pripažino Izraelio teisę egzistuoti, buvo sukurta Palestinos autonomija.
Bet velnias slypi detalėse, o Oslo susitarimuose buvo daug neaiškumų. Svarbiausios problemos – pabėgėlių grįžimas, Jeruzalės statusas, gyvenvietės, galutinės sienos – buvo atidėtos „vėlesniam laikui”. Tas vėlesnis laikas niekada neatėjo.
1995 metais žydų ekstremistaas nužudė Rabiną, kuris buvo pasiruošęs eiti į kompromisus. Palestiniečių pusėje radikalūs judėjimai, ypač Hamas, pradėjo teroro kampaniją, siekdami sužlugdyti taikos procesą. Ir jiems tai pavyko.
Gaza: didžiausias pasaulyje kalėjimas po atviru dangumi
2005 metais Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo, išardė visas ten buvusias gyvenvietes. Daugelis tikėjosi, kad tai bus žingsnis link taikos. Vietoj to, 2007 metais Hamas jėga perėmė valdžią Gazoje, išstūmęs konkuruojančią Fatah grupuotę.
Izraelis ir Egiptas uždarė sienas. Gaza tapo izoliuota – 365 kvadratinių kilometrų teritorijoje, kur gyvena daugiau nei du milijonai žmonių. Įsivaizduokite: jūs negalite išvykti, negalite importuoti daugelio prekių, elektra tiekiama kelias valandas per dieną, vandens trūksta, nuotekos neišvalomos. Tai ne gyvenimas – tai išlikimas.
Kas kelerius metus įvyksta karinė eskalacija. Hamas šaudo raketas į Izraelį (daugumą jų numušo „Geležinė kupola”), Izraelis atsako oro smūgiais ir kartais sausumos operacijomis. Žūsta žmonės – daugiausia civiliai Gazoje, kur tankis toks didelis, kad neįmanoma išvengti aukų. Kiekvienas toks konfliktas baigiasi paliaubomis, bet nieko neišsprendžia. Po metų ar dvejų viskas kartojasi iš naujo.
Vakarų Krantas: lėta aneksija
Tuo tarpu Vakarų Krante vyksta kitoks procesas – lėtas, bet nenutrūkstamas. Gyvenvietės plečiasi, keliai juos jungiantys kertasi per palestiniečių teritorijas, kontrolės punktai riboja judėjimą. Palestiniečiai vadina tai „šliaužiančia aneksija”.
Šiandien Vakarų Krante gyvena apie 450 tūkstančių žydų gyventojų. Jie turi Izraelio pilietybę, balsuoja Izraelio rinkimuose, naudojasi visomis teisėmis. Šalia jų gyvenantys palestiniečiai – ne. Jie gyvena pagal karinę teisę, neturi judėjimo laisvės, negali statyti be leidimų, kurie beveik niekada neišduodami.
Kai kurie tai vadina apartheidu. Izraelis atsako, kad tai laikina situacija dėl saugumo grėsmių, kad palestiniečiai patys kalti atsisakydami derybų. Bet „laikina” trunka jau daugiau nei 55 metus.
Jeruzalė: miestas, kuris negali būti padalintas, bet ir negali būti bendras
Jeruzalė – tai konflikto šerdis. Šventasis miestas trijų religijų, kurį abi pusės laiko savo sostine. Rytų Jeruzalė, kurią Izraelis užėmė 1967 metais ir vėliau aneksavo (ko didžioji dalis pasaulio nepripažįsta), yra palestiniečių svajonės sostinė.
Šventyklos kalnas – Žydų Šventyklos griuvėsių vieta ir trečia švenčiausia vieta islamui su Al-Aqsa mečete – yra nuolatinė įtampos vieta. Bet koks incidentas čia gali sukelti smurto bangą visame regione. Ir taip reguliariai nutinka.
Izraelis teigia, kad Jeruzalė yra nedaloma jo sostinė. Palestiniečiai sako tą patį. Kaip išspręsti šią lygtį? Niekas nežino. Visos taikos iniciatyvos sudužo būtent dėl Jeruzalės klausimo.
Kodėl taika vis dar neįmanoma
Praėjus 75 metams, abi pusės yra toliau viena nuo kitos nei bet kada. Izraelyje domina dešinieji, kurie nesirengia atsisakyti gyvenvietių ir nenori palestiniečių valstybės. Palestiniečių pusėje Hamas, kontroliuojantis Gazą, apskritai nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. Palestinos autonomija Vakarų Krante yra silpna, korumpuota ir neturi jokios legitimumo.
Bet problema ne tik lyderiai. Visuomenės abiejose pusėse tapo radikalesnės. Izraelyje auganti dalis mano, kad palestiniečiai niekada nenori taikos, kad vienintelė kalba, kurią jie supranta – tai jėga. Palestiniečiai mato kasdienę okupaciją, žemės konfiskavimą, namus, kuriuos nugriauna buldozeriai, ir daro išvadą, kad Izraelis niekada nesusitars savanoriškai.
Tarptautinė bendruomenė pavargo. JAV, tradiciškai vienintelė šalis, galinti daryti spaudimą Izraeliui, yra tvirtai jo pusėje. Europa kritikuoja, bet nieko nedaro. Arabų šalys, kurios anksčiau palaikė palestiniečius, dabar normalizuoja santykius su Izraeliu – Abraomo susitarimai su Jungtiniais Arabų Emyratais, Bahreinu, Maroku rodo, kad palestiniečių byla nebėra prioritetas.
Kas laukia ateityje: scenarijai ir realybė
Dviejų valstybių sprendimas – Izraelis ir Palestina greta viena kitos – oficialiai vis dar yra tarptautinės bendruomenės pozicija. Bet realybėje tai tampa vis mažiau įmanoma. Gyvenvietės Vakarų Krante taip išsiplėtė, kad sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima sukurti vientisą palestiniečių valstybę.
Vienos valstybės sprendimas – viena demokratinė valstybė visiems gyventojams – skamba gražiai, bet yra nerealistiškas. Izraelis niekada nesutiks tapti valstybe, kurioje žydai nebūtų dauguma – tai reikštų sionizmo projekto pabaigą. Palestiniečiai nepriims valstybės, kurioje jie būtų antraeiliai piliečiai.
Taigi lieka status quo – tai, kas yra dabar. Izraelis kontroliuoja viską, palestiniečiai gyvena apribotoje autonomijoje, kartais įvyksta smurto protrūkiai, bet niekas iš esmės nesikeičia. Tai nėra taika, bet tai nėra ir visiškas karas. Tai kažkas tarp – tvarki okupacija, kurią abi pusės priėmė kaip normalumą.
Jaunoji karta abiejose pusėse užaugo šioje realybėje. Izraeliečių vaikai mokosi gyventi su raketų sirenomis, palestiniečių vaikai – su kontrolės punktais ir naktiniais reidais. Jiems tai ne konfliktas, kuris turi pasibaigti – tai tiesiog gyvenimo būdas.
Žvilgsnis į priekį: ar yra bent menkiausia viltis
Būti optimistu dėl Izraelio ir Palestinos konflikto šiandien reikia tikrai didelės vaizduotės. Bet istorija moko, kad neįmanomi dalykai kartais nutinka. Niekas netikėjo, kad Šiaurės Airijoje bus taika, kad Pietų Afrikos apartheidas baigsis taikiai, kad Berlyno siena griūs.
Kas turėtų pasikeisti? Visų pirma, turi atsirasti lyderiai abiejose pusėse, kurie būtų pasiruošę prisiimti politinį riziką dėl taikos. Tai reiškia izraeliečių lyderį, kuris pasakytų savo žmonėms: „Turime pasitraukti iš dauguma gyvenvietių”, ir palestiniečių lyderį, kuris pasakytų: „Pabėgėliai negrįš į Haifą ir Jafą”. Abu prarastų paramą radikalų, bet galbūt laimėtų nuovargusią daugumą.
Antra, tarptautinė bendruomenė turėtų daryti realų spaudimą. Ne tik kalbos ir rezoliucijos, bet konkrečios pasekmės – ekonominės sankcijos, politinė izoliacija. Bet čia susiduriame su realybe: kas drįs spausti Izraelį, kai bet kokia kritika gali būti apkaltinta antisemitizmu? Kas pasiklausys palestiniečių, kai jų lyderiai yra silpni ir padalinti?
Trečia, abi visuomenės turėtų pradėti humanizuoti viena kitą. Kol izraelietis mato palestiniečiuose tik potencialius teroristus, o palestinietis izraelietyje – tik okupantą, niekas nepasikeis. Reikia iniciatyvų, kurios sujungtų žmones – bendrus projektus, dialogą, švietimą. Tai skamba naiviai, bet be šito bet koks politinis susitarimas bus trapus.
Realistiškai žiūrint, artimiausiu metu nieko neįvyks. Konfliktas tęsis dar bent dešimtmetį, galbūt ilgiau. Bus daugiau smurto protrūkių, daugiau aukų, daugiau neapykantos. Bet galbūt, tik galbūt, kada nors ateis karta, kuri bus pakankamai pavargusi nuo šito viso, kad pasakytų: „Gana”. Iki tol, 75 metų istorija be pabaigos tęsis, o pasaulis žiūrės, pripratęs prie to, kas turėtų būti nepriimtina – begalinio konflikto, kuris atima viltį milijonams žmonių.