Pastaraisiais mėnesiais tarptautinėje arenoje vis garsiau skamba diskusijos apie galimas sankcijas Izraeliui. Nors ši tema nėra visiškai nauja, ji įgavo ypatingą aktualumą po naujausių įvykių Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Tačiau ar tikrai pasaulis yra pasirengęs imtis konkrečių veiksmų, ar tai lieka tik diplomatinė retorika? Pabandykime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta už uždarų tarptautinės politikos durų.
Kodėl apie sankcijas kalbama dabar
Sankcijų Izraeliui tema nėra nauja – ji keliama jau dešimtmečius. Tačiau pastarųjų metų įvykiai, ypač po 2023 metų spalio mėnesio, kai prasidėjo naujas konfliktas Gazoje, privertė tarptautinę bendruomenę dar kartą susimąstyti apie savo poziciją. Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) pradėjo tyrimus dėl galimų karo nusikaltimų, o Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ne kartą svarstė rezoliucijas, kurios, tiesa, dažniausiai buvo blokuojamos JAV veto teise.
Vis daugiau šalių pradeda viešai kritikuoti Izraelio veiksmus, kurie, pasak jų, pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę. Ypač aštri kritika tenka dėl civilių aukų skaičiaus, humanitarinės krizės Gazoje ir nuolatinio žemių užgrobimo Vakarų Krante. Europos Sąjungoje kai kurios šalys, pavyzdžiui, Airija ir Ispanija, jau ne kartą siūlė apsvarstyti griežtesnes priemones.
Kokios sankcijos galėtų būti taikomos
Kalbant apie sankcijas, svarbu suprasti, kad jos gali būti labai įvairios – nuo simbolinių iki realiai skaudžių ekonominių priemonių. Diplomatinės sankcijos galėtų apimti ambasadorių atšaukimą, dalyvavimo tarptautinėse konferencijose apribojimą ar net šalies izoliaciją tam tikruose tarptautiniuose forumuose.
Ekonominės sankcijos būtų jau rimtesnis dalykas. Jos galėtų apimti prekybos apribojimus, ypač ginklų embargo, užšaldytą turtą, investicijų sustabdymą ar draudimą bendradarbiauti su tam tikromis įmonėmis, susijusiomis su okupuotomis teritorijomis. Kai kurios šalys jau dabar neoficialiai vengia pirkti prekes, pagamintas Izraelio gyvenvietėse Vakarų Krante.
Yra ir kultūrinių bei akademinių sankcijų galimybė – tai BDS (Boikotas, Dezinvesticijos ir Sankcijos) judėjimo propaguojama strategija, kuri, nors ir neturi oficialaus valstybių palaikymo, įgauna vis didesnį populiarumą tarp pilietinės visuomenės organizacijų, universitetų ir menininkų.
Kas iš tikrųjų vyksta Europoje
Europos Sąjunga šiuo klausimu yra gana suskaldyta. Nors oficiali ES pozicija kritikuoja Izraelio gyvenvietių statybą okupuotose teritorijose ir ragina laikytis tarptautinės teisės, realių veiksmų imamasi nedaug. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, išlaiko tvirtą paramą Izraeliui, motyvuodamos tai istorine atsakomybe dėl Holokausto.
Tuo tarpu Airija, Ispanija, Belgija ir Slovėnija yra kritiškesnės. Šios šalys ne tik pripažino Palestinos valstybę, bet ir aktyviai diskutuoja apie galimus prekybos apribojimus. 2024 metų pradžioje Airijos vyriausybė net pasiūlė svarstyti galimybę sustabdyti ES ir Izraelio asociacijos sutartį, kuri suteikia Izraeliui preferencinę prieigą prie ES rinkos.
Vis dėlto realių sankcijų ES lygmeniu dar nėra. Tam reikėtų vieningos visų 27 narių pozicijos, o tai šiuo metu atrodo neįmanoma. Vengrija, Čekija ir kelios kitos šalys tvirtai pasisako prieš bet kokias sankcijas, todėl diskusijos dažniausiai baigiasi kompromisais ir neįpareigojančiomis deklaracijomis.
JAV pozicija – raktas į viską
Negalima kalbėti apie sankcijas Izraeliui neužsiminant apie Jungtines Amerikos Valstijas. JAV yra ne tik didžiausia Izraelio sąjungininkė, bet ir pagrindinė kliūtis bet kokioms tarptautinėms sankcijoms. Kasmet Izraelis gauna apie 3,8 milijardo dolerių karinės pagalbos iš JAV – tai didžiausia tokio pobūdžio parama, kurią Amerika teikia bet kuriai šaliai.
Nors JAV Demokratų partijoje auga kritinių balsų, ypač tarp jaunesnės kartos politikų, oficiali Vašingtono pozicija išlieka nepajudinama. Prezidentas Joe Bidenas, nors ir kritikuoja kai kuriuos Izraelio veiksmus, kategoriškai atsisako svarstyti bet kokias sankcijas. JAV nuolat naudoja veto teisę JT Saugumo Taryboje, blokuodama rezoliucijas, kurios galėtų būti nepalankios Izraeliui.
Tačiau situacija gali keistis. Amerikos visuomenėje, ypač tarp jaunų žmonių, auga simpatijos palestiniečiams. Universitetuose vyksta protestai, kai kurios valstijos svarsto divesticijų įstatymus. Jei šie nuotaikų pokyčiai atsimuš į politinę sistemą, JAV pozicija gali ilgainiui švelnėti, nors artimiausiu metu tai mažai tikėtina.
Arabų pasaulis ir kitos šalys
Įdomu tai, kad kai kurios arabų šalys, kurios anksčiau buvo griežčiausios Izraelio kritikės, dabar laikosi gana santūrios pozicijos. Abraomo susitarimai, pasirašyti 2020 metais, normalizavo Izraelio santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais, Bahreinu, Maroku ir Sudanu. Šios šalys dabar turi ekonominių interesų su Izraeliu ir nėra linkusios remti griežtų sankcijų.
Saudo Arabija, nors ir neoficialiai palaiko Palestiną, taip pat rodo ženklus, kad norėtų normalizuoti santykius su Izraeliu, jei tik būtų įvykdytos tam tikros sąlygos. Ekonominiai interesai ir bendra grėsmė iš Irano pusės verčia daugelį arabų šalių peržiūrėti savo tradicines pozicijas.
Tuo tarpu Pietų Afrika, kuri turi istorinių ryšių su palestiniečiais dar nuo apartheido laikų, yra viena aktyviausių šalių, siekiančių tarptautinių sankcijų. Būtent Pietų Afrika inicijavo bylą prieš Izraelį Tarptautiniame Teisingumo Teisme, kaltindama šalį genocidu Gazoje. Nors šis kaltinimas yra labai rimtas, teismo procesai gali užtrukti metus, o jų rezultatas nėra garantuotas.
Realybė ant žemės – kodėl sankcijos mažai tikėtinos
Jei žiūrėtume blaiviai, reikia pripažinti, kad realios, skaudžios sankcijos Izraeliui artimiausiu metu yra mažai tikėtinos. Tam yra kelios priežastys. Pirma, Izraelis turi stiprius ekonominius ir karinius ryšius su daugeliu Vakarų šalių. Izraelio technologijų sektorius yra vienas pažangiausių pasaulyje, o daugelis tarptautinių korporacijų turi ten savo tyrimų centrus.
Antra, Izraelis turi galingą lobistinį aparatą, ypač JAV ir Europoje. AIPAC (American Israel Public Affairs Committee) yra viena įtakingiausių lobistinių organizacijų Vašingtone, o panašios grupės veikia ir Europoje. Jos aktyviai dirba, kad bet kokie bandymai įvesti sankcijas būtų blokuojami dar embriono stadijoje.
Trečia, yra ir teisinis aspektas. Daugelis šalių turi įstatymus, kurie draudžia diskriminuoti šalis dėl politinių priežasčių, o kai kuriose valstybėse BDS judėjimo palaikymas net laikomas nelegaliiu. Pavyzdžiui, Vokietijoje Bundestago rezoliucija BDS judėjimą prilygino antisemitizmui, o tai labai apsunkina bet kokias diskusijas apie sankcijas.
Ką gali padaryti eiliniai žmonės
Nors valstybių lygmeniu sankcijos gali būti sudėtingos, tai nereiškia, kad eiliniai žmonės negali nieko padaryti. Pilietinė visuomenė turi savo įrankius, kurie, nors ir neturi tokios galios kaip oficialios sankcijos, gali daryti įtaką.
Pirmiausia, tai sąmoningas vartojimas. Galite vengti pirkti prekes, pagamintas Izraelio gyvenvietėse okupuotose teritorijose. ES įstatymai reikalauja, kad tokios prekės būtų atitinkamai ženklinamos, nors praktikoje tai ne visada įgyvendinama. Antra, galite palaikyti organizacijas, kurios teikia humanitarinę pagalbą palestiniečiams ar užsiima žmogaus teisių gynyba.
Universitetų bendruomenės gali spausti savo institucijas atsisakyti investicijų į įmones, kurios dalyvauja okupacijoje. Kai kurie universitetai JAV ir Europoje jau priėmė tokius sprendimus po studentų protestų. Taip pat svarbu rašyti savo politikams, reikalauti, kad jie keltų šiuos klausimus nacionaliniuose parlamentuose ir ES institucijose.
Ar tikrai kas nors pasikeis
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – ar pasaulis iš tikrųjų imasi veiksmų prieš Izraelį – atsakymas yra sudėtingas. Oficialiai daugelis šalių reiškia susirūpinimą, kritikuoja, ragina laikytis tarptautinės teisės. Tačiau realių, skaudžių sankcijų, kurios galėtų priversti Izraelį keisti savo politiką, kol kas nėra ir greičiausiai nebus artimiausiu metu.
Situacija primena tam tikrą tarptautinės politikos paradoksą: visi žino, kas vyksta, daugelis pripažįsta, kad tai problema, bet niekas nesiryžta imtis realių veiksmų. Geopolitiniai interesai, ekonominiai ryšiai, istorinė atsakomybė ir galingi lobistai sukuria tokią situaciją, kai net akivaizdūs tarptautinės teisės pažeidimai lieka be realių pasekmių.
Vis dėlto nereikėtų visiškai nusiminti. Istorija rodo, kad tarptautinė nuomonė gali keistis. Pietų Afrikos apartheidas irgi atrodė nenugalimas, kol tarptautinės sankcijos ir vidinis pasipriešinimas nepadarė savo. Nors Izraelio ir Palestinos situacija yra kitokia, principas išlieka tas pats – nuoseklus tarptautinis spaudimas gali duoti rezultatų, tik tam reikia laiko ir politinės valios. Kol kas tos valios trūksta, bet tai nereiškia, kad ji niekada neatsiras. Pilietinės visuomenės vaidmuo čia yra esminis – būtent iš apačios kylantis spaudimas gali priversti politikus peržiūrėti savo pozicijas ir pagaliau imtis realių veiksmų.