Artimųjų Rytų konfliktas jau dešimtmečius lieka viena sudėtingiausių tarptautinės politikos problemų. Izraelio ir Palestinos klausimas ne kartą buvo svarstomas JT, derybų staluose, tarptautiniuose forumuose, tačiau taika vis dar atrodo tolima kaip niekada. Dviejų valstybių sprendimas – idėja, kad šalia Izraelio egzistuotų nepriklausoma Palestinos valstybė – ilgą laiką buvo laikomas vienintele realia išeitimi. Tačiau šiandien vis dažniau girdime skeptiškų balsų: ar ši koncepcija apskritai dar gyva, ar tai tik diplomatinis fosilis, kurį politikai mini iš įpročio?
Kaip gimė dviejų valstybių idėja
Grįžkime į 1947-uosius. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją dėl Palestinos padalijimo – teritorija turėjo būti padalinta į žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalė turėjo gauti specialų tarptautinį statusą. Žydų bendruomenė planą priėmė, arabai – kategoriškai atmetė. Po metų Izraelis paskelbė nepriklausomybę, o regione prasidėjo karas, kuris iš esmės nulėmė dabartinę situaciją.
Per dešimtmečius idėja apie dvi valstybes tai atgydavo, tai vėl nykdavo. 1993 metų Oslo susitarimai atrodė kaip tikras proveržis – Izraelis ir Palestinos išlaisvinimo organizacija pripažino vienas kitą ir pradėjo derybas. Daugelis tikėjo, kad taika čia pat. Bet realybė pasirodė žymiai sudėtingesnė nei diplomatų optimizmas.
Kas šiandien trukdo įgyvendinti sprendimą
Jei pažvelgsime į žemėlapį, suprasime, kodėl situacija tokia sudėtinga. Vakarų Krante gyvena apie 3 milijonus palestiniečių, tačiau čia pat yra apie 130 izraeliečių gyvenviečių, kuriose gyvena per 450 tūkstančių žmonių. Šios gyvenvietės tarptautinės teisės požiūriu laikomos neteisėtomis, bet Izraelis jų nesirengia likviduoti. Kaip sukurti gyvybingą Palestinos valstybę, kai teritorija primena šveicariškąjį sūrį?
Gaza – tai visai atskira istorija. Nuo 2007 metų šį ruožą kontroliuoja Hamas, kuris nepripažįsta Izraelio egzistavimo teisės. Tarp Gazos ir Vakarų Kranto ne tik geografinė spraga – tai dvi skirtingos politinės realybės. Palestiniečiai patys negali susitarti tarpusavyje, o tai daro bet kokias derybas su Izraeliu dar sudėtingesnes.
Jeruzalė – čia emocijos užverda iš abiejų pusių. Izraelis laiko miestą savo „amžinąja ir nedaloma sostine”, palestiniečiai nori Rytų Jeruzalės kaip savo būsimos valstybės sostinės. Šventosios vietos, istorinė atmintis, religinė reikšmė – visa tai daro Jeruzalės klausimą beveik neišsprendžiamu.
Politiniai vėjai keičia kryptį
Izraelyje politinis klimatas pastaraisiais metais pasuko į dešinę. Valdžioje įsitvirtino jėgos, kurios atvirai nepritaria Palestinos valstybės kūrimui. Buvęs premjeras Benjaminas Netanyahu ne kartą pareiškė, kad saugumo sumetimais Izraelis turi išlaikyti kontrolę Vakarų Krante. Dabartinė vyriausybė, kurioje dalyvauja ultradešinieji ir religiniai nacionalistai, dar mažiau linkusi kompromisams.
Palestiniečių pusėje situacija ne geresnė. Palestinos savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžioje jau beveik du dešimtmečius, nors jo įgaliojimai seniai pasibaigė. Rinkimų nėra, jaunoji karta neturi galimybių dalyvauti politikoje, o Hamas Gazoje siūlo radikalią alternatyvą. Tokiomis aplinkybėmis sunku tikėtis konstruktyvių derybų.
Tarptautinė bendruomenė ir jos ribos
Jungtinės Valstijos tradiciškai buvo pagrindinės tarpininkės taikdarystėje. Tačiau Donaldo Trumpo kadencija parodė, kad Amerika gali būti ne neutralus tarpininkas, o aiškiai proizraeliškas partneris. Amerikos ambasados perkėlimas į Jeruzalę, taikos planas, kuris buvo parengtas nekonsultuojant su palestiniečiais – visa tai pakenkė JAV patikimumui.
Europos Sąjunga retoriškai palaiko dviejų valstybių sprendimą, bet praktiškai neturi įtakos. Arabų šalys, kurios anksčiau buvo palestiniečių rėmėjos, dabar vis labiau normalizuoja santykius su Izraeliu – Abraomo susitarimai su Jungtiniais Arabų Emyratais, Bahreinu, Maroku parodė, kad Palestinos klausimas nebėra prioritetas.
Alternatyvos ir jų problemos
Kai dviejų valstybių sprendimas atrodo vis mažiau tikėtinas, kai kas siūlo alternatyvas. Viena jų – vienos valstybės sprendimas, kai Izraelis ir Palestinos teritorijos būtų sujungtos į vieną demokratinę valstybę su lygiomis teisėmis visiems gyventojams. Skamba gražiai, bet realybėje tai reikštų Izraelio kaip žydų valstybės pabaigą, nes demografija neišvengiamai keistųsi palestiniečių naudai.
Kiti kalba apie konfederaciją – laisvą Izraelio ir Palestinos valstybių sąjungą su atviromis sienomis ir bendradarbiavimu. Bet kaip tai įgyvendinti, kai šalys negali susitarti net dėl pagrindinių dalykų? Yra ir radikalesnių idėjų – nuo Jordanijos įtraukimo į sprendimą iki visiško status quo išlaikymo su geresnėmis ekonominėmis sąlygomis palestiniečiams.
Žmonės tarp politikos ir realybės
Kol politikai ir analitikai diskutuoja apie sprendimus, paprasti žmonės gyvena kasdieniame chaose. Palestiniečiai Vakarų Krante susiduria su kontrolės punktais, judėjimo apribojimais, ekonominėmis problemomis. Gazoje situacija dar blogesnė – blokada, nuolatinės krizės, sugriauta infrastruktūra po karų.
Izraeliečiai gyvena su nuolatine saugumo grėsme – raketų atakomis, teroro išpuoliais, nežinia dėl ateities. Abi pusės turi savo traumas, savo naratyvus, savo baimę. Ir šios baimės dažnai yra stipresnės už bet kokią racionalią logiką ar tarptautinius sprendimus.
Jaunoji karta abiejose pusėse auga be vilties. Palestiniečių jaunimas niekada nėra matęs taikos, nežino, kaip atrodo normalus gyvenimas be okupacijos. Izraelio jaunimas užaugo su saugumo siena ir geležies kupolu, kai taika atrodo kaip naivi svajonė. Šis abipusis nusivylimas yra galbūt didžiausia kliūtis bet kokiam sprendimui.
Ar yra kelias į priekį
Realistiškai vertinant, dviejų valstybių sprendimas šiandien atrodo tolimesnis nei bet kada per pastaruosius trisdešimt metų. Gyvenviečių plėtra, politinė fragmentacija, tarptautinio dėmesio stoka, vidiniai konfliktai – visa tai kuria beveik neįveikiamus barjerus. Bet tai nereiškia, kad reikia visiškai atsisakyti šios idėjos.
Praktiškai galima pradėti nuo mažesnių žingsnių. Palestinos savivaldai reikia realios reformos, demokratiškų rinkimų, jaunosios kartos įtraukimo. Izraeliui reikėtų sustabdyti gyvenviečių plėtrą ir pradėti diskusiją apie ilgalaikius sprendimus, o ne tik saugumo valdymą. Tarptautinei bendruomenei reikėtų ne tik kalbėti, bet ir taikyti realų spaudimą abiem pusėms.
Ekonominis bendradarbiavimas galėtų būti tiltas – vandens išteklių valdymas, prekybos ryšiai, bendri infrastruktūros projektai. Tai neskamba kaip didysis taikos susitarimas, bet kartais maži praktiniai žingsniai sukuria pasitikėjimą, kuris vėliau gali virsti kažkuo didesniu.
Dviejų valstybių sprendimas galbūt nėra miręs, bet jis tikrai reanimacijoje. Ar jis atgis, priklausys ne tik nuo politikų valios, bet ir nuo to, ar abi pusės sugebės įveikti savo baimes ir traumas. Kol kas požymių nedaug, bet visiškai atsisakyti šios idėjos reikštų pripažinti, kad konfliktas yra amžinas. O tai būtų tragedija ne tik Izraeliui ir palestiniečiams, bet ir visam regionui, kuris galėtų būti klestintis ir taikaus bendradarbiavimo pavyzdys, o ne nuolatinės įtampos ir smurto zona.