Nuo vietinių kovotojų iki tarptautinės politikos žaidėjų
Jemeno husiai dar prieš dešimtmetį daugeliui pasaulio žmonių buvo visiškai nežinoma grupuotė. Šiandien jų veiksmai gali sutrikdyti pasaulinę prekybą, priversti JAV ir Didžiąją Britaniją vykdyti karinius smūgius, o naftos kainos – šoktelėti aukštyn per kelias valandas. Kaip tai įvyko? Atsakymas slypi sudėtingoje Artimųjų Rytų politikos mozaikoje, kur religiniai, etniniai ir geopolitiniai interesai susipynę taip glaudžiai, kad išpainioti juos tampa beveik neįmanoma.
Husių judėjimas prasidėjo dar XX amžiaus devintajame dešimtmetyje kaip religinė-kultūrinė iniciatyva tarp zaiditų – šiitų islamo šakos, kuri dominuoja šiaurės Jemeno kalnuose. Judėjimo įkūrėjas Husseinas Badreddin al-Houthi siekė apsaugoti zaiditų bendruomenę nuo to, ką jis vadino sauditų remiamu vahhabizmo plėtimu. Tačiau tai, kas prasidėjo kaip gynybinis kultūrinis judėjimas, pamažu transformavosi į ginkluotą sukilimą.
Jemeno vyriausybė su husiais kovojo šešis kartus nuo 2004 iki 2010 metų. Kiekvienas konfliktas tik stiprino judėjimą – jie įgijo kovos patirties, plėtė savo kontroliuojamas teritorijas ir tobulino organizacinę struktūrą. Kai 2011 metais Arabų pavasario bangos pasiekė Jemeną, husiai jau buvo pasiruošę pasinaudoti chaotiška situacija.
Kaip sukilėliai užėmė sostinę
2014 metų rugsėjį husiai padarė tai, ko niekas nesitikėjo – užėmė Jemeno sostinę Saną. Tai nebuvo paprastas karinis pergalė. Husiai sumaniai išnaudojo visuomenės nepasitenkinimą vyriausybe, ekonominę krizę ir politinį vakuumą. Jie pozicionavo save ne kaip sektantinę grupuotę, o kaip kovotojus prieš korupciją ir už socialinį teisingumą.
Prezidentas Abdu Rabbu Mansour Hadi pabėgo iš šalies 2015 metų kovą, o Saudo Arabija nusprendė įsikišti. Saudo vadovaujama koalicija pradėjo oro smūgius, tikėdamasi greitai sutriuškinti husių pajėgas. Tačiau apskaičiavo neteisingai. Aštuoneri metai trukęs karas tapo humanitarine katastrofa – žuvo šimtai tūkstančių žmonių, milijonai atsidūrė bado grėsmės akivaizdoje, o husiai ne tik nebuvo sutriuškinti, bet dar labiau sustiprėjo.
Karas Jemene tapo tarpiniu serveriu, kur susidūrė Irano ir Saudo Arabijos interesai. Iranas pradėjo teikti husiams paramą – ginklus, mokymą, technologijas. Nors husiai nėra paprasti Irano įrankiai (jie turi savo tikslus ir autonomiją), Teherano parama buvo lemiama jų transformacijai iš vietinės sukilėlių grupuotės į regioninę karinę jėgą.
Technologinis šuolis: nuo Kalašnikovų iki balistinių raketų
Vienas stulbinamiausių husių istorijos aspektų – jų technologinis progresas. Konflikto pradžioje jie turėjo daugiausia lengvuosius ginklus ir sovietinių laikų artileriją. Šiandien jie disponuoja balistinėmis raketomis, kurios pasiekia Saudo Arabiją ir JAE, bei bepiločiais orlaiviais, kurie atakuoja taikinius už šimtų kilometrų.
2019 metų rugsėjį husių dronai atakavo Saudo Arabijos naftos perdirbimo įmones Abqaiq ir Khurais. Šis smūgis laikinai sumažino pasaulinę naftos gamybą 5 procentais – didžiausias tiekimo sutrikdymas istorijoje. Nors husiai prisiėmė atsakomybę, daugelis ekspertų mano, kad operacija buvo per daug sudėtinga ir tikriausiai buvo vykdoma su tiesioginiu Irano įsitraukimu.
Bet husiai tikrai įvaldė dronų technologijas. Jie naudoja pigius, bet efektyvius bepiločius orlaivius, kuriuos gali gaminti patys arba gauti iš Irano. Šie dronai tampa asimetrinės kovos įrankiu – jų gamyba kainuoja tūkstančius dolerių, o numušti juos – šimtus tūkstančių ar net milijonus.
Raudonosios jūros blokada: kai vietinis konfliktas tampa pasauline problema
Nuo 2023 metų pabaigos husiai pradėjo naują kampaniją, kuri pritrenkė tarptautinę bendruomenę. Jie ėmė atakuoti komercinius laivus Raudonojoje jūroje ir Bab al-Mandebo sąsiauryje, motyvuodami tai solidarumu su palestiniečiais Gazos konflikte. Šis sprendimas iškėlė husių grėsmę į visiškai naują lygį.
Bab al-Mandebo sąsiauris yra viena svarbiausių pasaulinės prekybos arterijų. Pro jį kas dieną plaukia laivai, vežantys apie 12 procentų visos pasaulinės prekybos, įskaitant naftą ir dujas iš Persijos įlankos į Europą. Kai husiai pradėjo šaudyti raketas ir siųsti dronus į komercinius laivus, laivybos kompanijos ėmė vengti šio maršruto.
Daugelis laivų dabar plaukia aplink Afrikos kyšulį – tai prideda 3500 jūrmylių ir apie 10 dienų kelionės laiko. Transportavimo kaštai išaugo, o tai reiškia brangesnes prekes vartotojams. Kai kurie ekspertai skaičiuoja, kad husių veiksmai gali kainuoti pasaulio ekonomikai milijardus dolerių.
JAV ir Didžioji Britanija pradėjo operaciją „Prosperity Guardian”, siekdamos apsaugoti laivybą. Jie smogė husių pozicijoms Jemene, bet tai nesustabdė atakų. Priešingai – husiai parodė, kad gali tęsti kampaniją nepaisant Vakarų karinės galios. Tai kelia nepatogų klausimą: ar supervalstybės bejėgės prieš gerai motyvuotą ir technologiškai įgudusią sukilėlių grupuotę?
Kas iš tikrųjų valdo husių judėjimą
Husių vadovybė yra gana uždara struktūra, bet keletas vardų dominuoja. Abdul-Malik al-Houthi, judėjimo įkūrėjo brolis, yra faktinis lyderis nuo 2004 metų. Jis retai pasirodo viešumoje, bet reguliariai sako kalbas per televiziją. Jo retorika yra mišinys religinių nuorodų, antivakarietiškumo ir antiizraeliškumo.
Husių valdymas teritorijose, kurias jie kontroliuoja, yra autoritarinis. Jie įvedė savo teisinę sistemą, pagrįstą zaiditų islamo interpretacija, kontroliuoja žiniasklaidą ir žiauriai susidoroja su disidentais. Žmogaus teisių organizacijos dokumentavo daugybę pažeidimų – kankinimus, priverstinus dingimus, vaikų verbavimą į kariuomenę.
Tačiau husiai taip pat teikia tam tikras paslaugas. Jie palaiko tvarką (nors ir griežtą) teritorijose, kurias kontroliuoja, organizuoja šiokį tokį švietimą ir sveikatos priežiūrą. Kai kurie jemeniečiai, nusivylę korupcija ir chaosu, kurie vyravo anksčiau, toleruoja husių valdymą kaip mažesnę blogybę.
Regioninė galios dinamika ir Irano vaidmuo
Neįmanoma suprasti husių be Irano konteksto. Teheranas mato juos kaip dalį savo „pasipriešinimo ašies” – tinklo, apimančio Hezbollah Libane, įvairias grupuotes Sirijoje ir Irake, bei husių Jemene. Ši ašis leidžia Iranui projektuoti galią visame regione netiesiogiai, per įgaliotuosius.
Iranas teikia husiams:
– Ginklus ir karinę įrangą, įskaitant raketų komponentus
– Techninį mokymą ir patarėjus
– Finansinę paramą
– Diplomatinę paramą tarptautinėse arenose
Tačiau santykiai nėra vienpusiški. Husiai nėra paprastos Irano lėlės – jie turi savo darbotvarkę, kuri ne visada sutampa su Teherano interesais. Pavyzdžiui, kai Iranas ir Saudo Arabija 2023 metais ėmė normalizuoti santykius, husiai tęsė savo veiklą, kartais prieštaraudami Irano pageidavimams.
Saudo Arabija, kita vertus, po metų karinės kampanijos suprato, kad karinis sprendimas neįmanomas. Rijadas ėmė ieškoti politinio išeities. 2023 metais vyko derybos, kurios vedė prie laikino paliaubų susitarimo. Bet husių atakos Raudonojoje jūroje parodė, kad bet koks susitarimas yra trapus.
Humanitarinė krizė, apie kurią pasaulis pamiršo
Kol tarptautinė bendruomenė susitelkia į husių keliamą grėsmę laivybai, pats Jemenas išgyvena vieną blogiausių humanitarinių krizių pasaulyje. Jungtinių Tautų duomenimis, daugiau kaip 21 milijonas žmonių – apie du trečdalius gyventojų – reikia humanitarinės pagalbos.
Karas sunaikino Jemeno infrastruktūrą. Ligoninės neveikia arba neturi vaistų. Mokyklos uždarytos. Vandens ir elektros tiekimas nutrūkęs. Ekonomika sugriuvo – valiuta nuvertėjo, infliacija šauna į viršų, o daugelis žmonių neturi pajamų.
Badas yra nuolatinė grėsmė. Milijonai vaikų kenčia nuo netinkamo maitinimo. Ligos, kurios turėtų būti lengvai gydomas, tampa mirtinomis, nes žmonės neturi prieigos prie sveikatos priežiūros. Choleros protrūkiai periodiškai nusiaubia šalį.
Tarptautinė pagalba yra nepakankama ir dažnai negali pasiekti tų, kuriems jos reikia labiausiai. Husiai kartais blokuoja pagalbą teritorijoms, kurias jie laiko priešiškomis. Koalicijos blokada taip pat apsunkina humanitarinių krovinių patekimą į šalį.
Ką visa tai reiškia ateičiai ir kaip reaguoti
Husių transformacija iš vietinių sukilėlių į regioninę jėgą, galinčią sutrikdyti pasaulinę prekybą, yra precedento neturinti. Ji parodo, kaip šiuolaikiniame pasaulyje nedidelės, bet gerai organizuotos ir motyvuotos grupuotės gali kelti neproporcingą grėsmę.
Karinis sprendimas atrodo vis labiau neįmanomas. Saudo vadovaujama koalicija su visa savo oro galia ir šiuolaikiniais ginklais nepajėgė nugalėti husių per aštuonerius metus. JAV ir Didžiosios Britanijos smūgiai taip pat neturi lemiamo poveikio. Husiai įsitvirtinę kalnuotose teritorijose, turi vietos gyventojų paramą (bent jau dalies) ir gali atsistatyti po smūgių.
Politinis sprendimas reikalauja pripažinti realybę: husiai yra reikšmingas veikėjas Jemene ir jų negalima tiesiog pašalinti. Bet koks ilgalaikis sprendimas turi įtraukti juos į politinį procesą. Tai nereiškia pritarimo jų metodams ar ideologijai, bet pragmatišką pripažinimą, kad taika be jų neįmanoma.
Tarptautinė bendruomenė turėtų:
– Spausti visas šalis sugrįžti prie derybų stalo
– Užtikrinti, kad humanitarinė pagalba pasiektų visus Jemeno gyventojus
– Spręsti platesnę regioninę dinamiką, įskaitant Irano ir Saudo Arabijos varžybas
– Ieškoti būdų sumažinti husių priklausomybę nuo Irano be karinės konfrontacijos
Laivybos saugumui Raudonojoje jūroje reikia kompleksinio požiūrio. Vien karinė operacija neužteks – reikia diplomatinių pastangų, ekonominių paskatomų ir galbūt netiesioginių derybų su husiais per tarpininkus.
Jemeno krizė primena, kad ignoruoti „tolimus” konfliktus nėra gera strategija. Tai, kas prasideda kaip vietinis susidūrimas, gali virsti regionine krize ir galiausiai paveikti pasaulinę prekybą, energetikos rinkas ir tarptautinį saugumą. Husių istorija – tai pamoka apie netyčinių pasekmių įstatymą tarptautinėje politikoje, kur kiekvienas veiksmas sukelia reakcijų grandinę, kurios galo dažnai niekas negali numatyti.
Jemeno žmonės, tuo tarpu, toliau kenčia – įstrigę tarp regioninių galybių varžybų, tarptautinės bendruomenės abejingumo ir vietinių kovotojų ambicijų. Jų tragedija tęsiasi, kol pasaulis diskutuoja apie laivybos maršrutus ir naftos kainas.