Kaip diktatūra pasmaugė demokratijos viltis
Vasario 1-ąją, 2021 metais, Mianmaro gyventojai pabudo visiškai kitoje šalyje. Kariuomenė perėmė valdžią, suėmė demokratiškai išrinktą lyderę Aung San Suu Kyi ir kitus Nacionalinės demokratijos lygos narius. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip dar vienas karinės chuntos bandymas išlaikyti įtaką, virto vienu žiauriausių XXI amžiaus pilietinių karų.
Generolai, kurie niekada nepaliko tikros valdžios net ir demokratijos metais, nusprendė sugrįžti visiškai. Jų pretekstas? Tariami rinkimų klastojimo atvejai, kurių jokia nepriklausoma institucija nepatvirtino. Tiesa buvo paprasta – kariuomenė negalėjo susitaikyti su tuo, kad žmonės balsuoja už civilinę valdžią, o ne už uniformuotus generolus.
Gatvių protestai, kurie sukrėtė šalį
Pirmosios savaitės po perversmo buvo pilnos vilties. Milijonai žmonių išėjo į gatves visoje šalyje. Gydytojai, mokytojai, valstybės tarnautojai pradėjo pilietinio nepaklusnumo judėjimą. Bankai negalėjo veikti, ligoninės buvo pustuštės, nes personalas atsisakė dirbti chuntai. Jaunimas naudojo kūrybiškus protestų būdus – nuo tradicinių demonstracijų iki puodų ir keptuvių daužymo vakarais, kad išvarytų blogas dvasias.
Bet generolai atsakė vieninteliu būdu, kurį išmano – žiaurumu. Saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į beginklius protestuotojus. Ne guminėmis kulkomis, ne ašarinėmis dujomis – tikrais šautuvais, tiesiog į minią. Pirmosios aukos buvo jaunuoliai, studentai, paprasti žmonės, kurie norėjo tik vieno – gyventi laisvoje šalyje.
Iki 2021 metų pabaigos žuvo per tūkstantį žmonių. Tūkstančiai buvo suimti. Kankinimo centrai veikė visoje šalyje. Liudijimai apie tai, kas vyko kalėjimuose, šiurpina – elektros smūgiai, prievarta, žmonių laikymas tokiomis sąlygomis, kad daugelis mirė nuo ligų ir bado.
Kai protestai virsta ginkluota kova
Kai tapo aišku, kad taikūs protestai tik kainuoja gyvybes, o chunta nesiruošia niekur trauktis, prasidėjo naujas etapas. Jaunimas pradėjo bėgti į džiungles, kur jau dešimtmečius kovoja įvairios etninės grupės prieš centrinę valdžią. Chin, Kachin, Karen, Shan – šios tautos niekada nepaliovė kovoti už savo teises ir autonomiją.
Atsirado Liaudies gynybos pajėgos (PDF) – improvizuotos partizanų grupės, sudarytos iš paprastų piliečių, kurie niekada nebuvo laikę ginklo. Studentai, biuro darbuotojai, mokytojai tapo partizanais. Jie mokėsi gaminti savadarbius sprogmenis iš interneto pamokų, treniravosi džiunglėse, organizavo pasalas kariuomenės konvojams.
Nacionalinės vienybės vyriausybė (NUG) – išeivijoje veikianti struktūra, kurią sudaro išrinkti parlamentarai – oficialiai paskelbė ginkluotą pasipriešinimą teisėtu. Tai buvo precedento neturintis žingsnis: demokratiškai išrinkti lyderiai šaukė žmones į ginkluotą kovą prieš chuntą.
Žiaurumai, kurių pasaulis nenori matyti
Tai, kas vyksta Mianmare, sunku pavadinti kitaip nei genocidu. Kariuomenė naudoja taktiką, kuri primena viduramžius. Kaimai deginami iki pamatų. Gyventojai uždaromi bažnyčiose ir namuose, kurie paskui padegami. Žmonės naudojami kaip gyvieji skydai. Moterys ir vaikai – sisteminės prievartos aukos.
Sagaing regione, kuris tapo pasipriešinimo centru, chunta vykdo sisteminį gyventojų naikinimą. Per 2022-2023 metus sudeginta daugiau nei 70 tūkstančių namų. Tai ne šalutinis karo poveikis – tai tyčinė strategija terorizuoti civilius gyventojus, kad jie neremtų partizanų.
Oro smūgiai prieš mokyklas, ligonines, pabėgėlių stovyklas tapo įprastu dalyku. 2023 metų balandį chunta bombardavo koncertą Kachin valstijoje – žuvo daugiau nei 100 žmonių, dauguma jų vaikai ir moterys. Niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn.
Tarptautinė bendruomenė reaguoja pareiškimais ir sankcijomis, bet generolams tai nerūpi. Jie turi Kinijos ir Rusijos paramą, o to užtenka, kad tarptautinės sankcijos būtų beveik neveiksmingos. Ginklai, amunicija, net kuras kariuomenės lėktuvams – visa tai teka per kaimynines šalis.
Etninių grupių vaidmuo konflikte
Vienas įdomiausių šio karo aspektų – tai, kaip jis suvienijo skirtingas etnines grupes. Mianmare gyvena daugiau nei 100 skirtingų etninių bendruomenių, daugelis jų dešimtmečius kovojo tarpusavyje arba prieš centrinę valdžią. Dabar pirmą kartą istorijoje jos jungiasi prieš bendrą priešą.
Arakan armija, viena stipriausių etninių grupuočių, kontroliuoja dideles Rakhine valstijos teritorijas. Ta Ang Nacionalinės išsivadavimo armija Shan valstijoje valdo beveik pusę regiono. Kachin nepriklausomybės armija šiaurėje – dar viena jėga, kuri sėkmingai priešinasi chuntai.
2023 metų spalį prasidėjo operacija „1027” – koordinuota trijų etninių grupių ofenzyva šalies šiaurėje. Per kelias savaites partizanai užėmė dešimtis karinių bazių, miestų ir svarbių prekybos kelių su Kinija. Tai buvo lūžio taškas – tapo aišku, kad chunta nebegali kontroliuoti šalies.
Dabar pasipriešinimo pajėgos kontroliuoja apie 60-70 procentų šalies teritorijos. Chunta laiko didžiuosius miestus – Jangon, Mandalaj, sostinę Neipjido – bet kaime ir provincijoje jos valdžia faktiškai neegzistuoja.
Kasdienybė karo ištiktoje šalyje
Paprastiems žmonėms gyvenimas virto išgyvenimo kova. Ekonomika žlugo – kyatas, nacionalinė valiuta, prarado daugiau nei pusę vertės. Infliacija siekia tris skaitmenų skaičius. Degalų, elektros, maisto kainos išaugo kosmiškai.
Daugiau nei 2 milijonai žmonių tapo vidaus pabėgėliais. Jie gyvena džiunglėse, laikinose stovyklose, pas gimines kituose regionuose. Humanitarinė pagalba juos pasiekia retai – chunta blokuoja pagalbos organizacijas, o pasipriešinimo kontroliuojamose teritorijose infrastruktūra sunaikinta.
Sveikatos sistema praktiškai nebeegzistuoja. Ligoninės arba neveikia, arba jomis niekas nepasitiki, nes ten gali būti saugumo pajėgų. Gydytojai, kurie dalyvavo pilietinio nepaklusnumo judėjime, slapstosi arba dirba pogrindyje, steigdami slaptus medicinos punktus džiunglėse.
Švietimas taip pat sugriuvo. Tūkstančiai mokytojų atsisakė grįžti į mokyklas po perversmo. Vaikai mokosi namuose arba visai nesimoko. Visa karta auga be normalaus išsilavinimo, be ateities perspektyvų.
Tarptautinė bendruomenė ir jos bejėgiškumas
Jungtinės Tautos priėmė dešimtis rezoliucijų, kurios ragina nutraukti smurtą ir grįžti prie demokratijos. Bet kol Kinija ir Rusija blokuoja bet kokius realius veiksmus Saugumo Taryboje, šios rezoliucijos yra tik popierius.
ASEAN, regioninė organizacija, kuriai priklauso Mianmaras, bandė tarpininkauti. Jie net priėmė „penkių punktų konsensusą”, kuris turėjo sustabdyti smurtą. Bet chunta tiesiog ignoravo visus įsipareigojimus. Dabar ASEAN atrodo bejėgė ir nesusitarianti – kai kurios šalys narės slapta palaiko verslo ryšius su chunta.
Vakarų sankcijos paveikė kai kuriuos generolus ir jų verslo interesus, bet ne pakankamai, kad pakeistų situaciją. Chunta vis dar gauna pajamų iš dujų eksporto, neteisėtos prekybos, Kinijos investicijų. Kol pinigai teka, generolai gali tęsti karą.
Kai kurios šalys bando padėti pasipriešinimui – humanitarinė pagalba, mokymai, netgi ginklai neoficialiais kanalais. Bet tai lašas jūroje, palyginti su tuo, ko reikia, kad tikrai pakeistų jėgų balansą.
Ką ateitis žada šiai nukentėjusiai žemei
Niekas negali tiksliai pasakyti, kaip baigsis šis karas. Chunta akivaizdžiai pralaimi karinę kovą – ji kontroliuoja vis mažiau teritorijos, jos kariai dezertyruoja, moralė žema. Bet generolai turi vieną privalumą – sunkiąją ginkluotę: lėktuvus, tankus, artileriją.
Pasipriešinimas stiprėja, bet jam trūksta koordinacijos. Šimtai skirtingų grupuočių, skirtingi tikslai, skirtingos vizijos ateičiai. Kai chunta kris – o daugelis ekspertų sako, kad tai „kai”, o ne „ar” – didžiausias iššūkis bus sukurti vieningą valstybę iš šių skirtingų jėgų.
Etninės grupės nori autonomijos, federalinės santvarkos. Kai kurios – net nepriklausomybės. NUG žada federalizmą, bet ar sugebės tai įgyvendinti? Ar Bamar dauguma sutiks dalintis valdžia su mažumomis? Šie klausimai lems, ar po karo ateis taika, ar naujas chaosas.
Humanitarinė krizė tik gilėja. Milijonai žmonių reikia pagalbos, bet ją teikti beveik neįmanoma. Kai karas baigsis, šaliai reikės dešimtmečių, kad atsigautų. Infrastruktūra sunaikinta, ekonomika žlugusi, visa karta traumuota. Tarptautinė bendruomenė turės investuoti milijardus, jei nori, kad Mianmaras taptų stabilia valstybe.
Bet yra ir vilties. Mianmaro žmonės parodė neįtikėtiną atsparumą ir ryžtą. Jie nenori gyventi po diktatūra. Jaunoji karta, kuri ragavo laisvės 2010-2020 metais, niekada nepasiduos. Moterys vaidina svarbų vaidmenį pasipriešinime – ir kaip kovotojos, ir kaip lyderės. Tai duoda vilties, kad ateities Mianmaras bus kitoks nei praeities.
Šis karas jau pakeitė šalį negrįžtamai. Senos etninės priešpriešos blėsta prieš bendrą kovą už laisvę. Civilinė visuomenė, kuri buvo silpna, dabar organizuota ir aktyvi. Žmonės išmoko pasitikėti savimi, o ne laukti išgelbėjimo iš išorės. Tai pagrindas, ant kurio galima statyti naują, demokratinę, federalinę valstybę – jei tik tarptautinė bendruomenė neapvils jų dar kartą.