Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau girdime apie galimas grėsmes iš Rusijos pusės. Politikai kalba apie hibridines atakas, žiniasklaida skelbia apie kibernetinius incidentus, o visuomenėje auga nerimas dėl nacionalinio saugumo. Bet kiek iš tikrųjų reali grėsmė mūsų šaliai? Ar tai pagrįstos baimės, ar galbūt pernelyg dramatizuojame situaciją?
Kas pasikeitė po 2022 metų vasario
Rusijos invazija į Ukrainą viską pakeitė. Tai, kas anksčiau atrodė kaip teorinė grėsmė ar šalto karo atgarsiai, tapo akivaizdia realybe. Lietuva, kaip NATO ir ES narė, pasienyje su Rusija ir Baltarusija, atsidūrė visiškai kitoje geopolitinėje situacijoje.
Prieš karą Ukrainoje daugelis lietuvių saugumo ekspertų perspėjimai atrodė kaip perdėtas atsargumas. Dabar matome, kad tie įspėjimai buvo ne tik pagrįsti, bet kai kuriais atvejais net per švelnūs. Rusija parodė, kad yra pasirengusi naudoti karinę jėgą prieš kaimynes, ignoruodama tarptautinę teisę ir savo pačios pasirašytas sutartis.
Lietuvoje padaugėjo Rusijos kalbančių turistų, kurie fotografuoja strateginius objektus. Daugiau užfiksuota įtartinų dronų skrydžių virš karinių bazių. Kibernetinės atakos tapo kasdieniu reiškiniu. Visa tai rodo, kad Rusijos dėmesys Baltijos šalims tikrai išaugo.
Hibridinio karo realybė mūsų kieme
Tradicinis karas su tankais ir lėktuvais – tai tik viena grėsmės pusė. Daug pavojingesnis ir sunkiau atpažįstamas yra hibridinis karas, kurį Rusija veda jau dabar. Tai ne teorija, o kasdienybė.
Paimkime migrantų krizę 2021-2022 metais. Baltarusija, veikdama kaip Rusijos įrankis, organizuotai siuntė migrantus į Lietuvos sieną. Tai buvo aiški hibridinė ataka, skirta destabilizuoti padėtį šalyje, sukurti visuomenės susiskaldymą ir išbandyti mūsų institucijų atsparumą. Lietuva tą krizę įveikė, bet kaina buvo didelė – tiek finansine, tiek politine prasme.
Dezinformacija – dar vienas galingas ginklas. Rusijos kontroliuojami kanalai ir interneto troliai nuolat skleidžia melagingą informaciją apie Lietuvą, bando kurti įvaizdį, kad NATO buvimas čia esą kelia grėsmę regiono stabilumui. Tai absurdas, bet kai kurie žmonės tuo tiki.
Kibernetinės atakos tapo norma. Vyriausybinės institucijos, energetikos įmonės, finansų sektorius – visi nuolat patiria bandymus įsilaužti į sistemas. Dauguma šių atakų atsekamos būtent į Rusiją ar jos sąjungininkus. 2023 metais užfiksuota daugiau nei 300 rimtų kibernetinių incidentų, nukreiptų prieš Lietuvos institucijas.
Ar Rusija gali pulti Lietuvą kariškai
Tai klausimas, kuris labiausiai jaudina žmones. Atsakymas nėra paprastas, bet pabandykime įvertinti objektyviai.
Šiuo metu tiesioginė karinė invazija į Lietuvą yra mažai tikėtina, bet ne neįmanoma. Kodėl mažai tikėtina? Pirma, Lietuva yra NATO narė, o tai reiškia, kad puolimas prieš mus būtų puolimas prieš visą Aljansą. Rusija, nepaisant savo agresyvios retorikos, supranta, kad karas su NATO reikštų katastrofą.
Antra, Rusijos kariuomenė dabar įklimpusi Ukrainoje. Jos nuostoliai milžiniški – dešimtys tūkstančių žuvusių karių, sunaikinta technika, išsekę ištekliai. Atidaryti dar vieną frontą prieš NATO būtų savižudybė net Kremliaus standartais.
Tačiau situacija gali keistis. Jei Rusija pasiektų savo tikslus Ukrainoje (ko, tikėkimės, neįvyks), jei NATO susilpnėtų ar susiskaldytų (pavyzdžiui, JAV pasitrauktų iš Aljanso), jei Vakarų parama Ukrainai nutrūktų – tada skaičiavimai pasikeistų. Rusija galėtų manyti, kad turi galimybę.
Yra ir kitas scenarijus – provokacijos. Rusija galėtų bandyti sukurti incidentą Suvalkų koridoriuje, kuris jungia Lietuvą su Lenkija. Arba organizuoti „apsaugoti rusiškai kalbančius gyventojus” operaciją, panašią į tai, ką matėme Kryme ar Donbase. Tokios provokacijos tikslas būtų išbandyti NATO vienybę ir reakcijos greitį.
Kaip Lietuva ruošiasi gynybai
Gera žinia ta, kad Lietuva nesėdi sudėjusi rankų. Pastaraisiais metais gynybos srityje padaryta daug.
Gynybos biudžetas išaugo iki daugiau nei 3 procentų BVP – tai vienas didžiausių rodiklių NATO. Perkami modernūs ginklai: HIMARS raketų sistemos, prieštankiniai ginklai, oro gynybos priemonės. Tai jau ne sovietmečio liekanos, o šiuolaikinė ginkluotė, kuri gali realiai atgrasyti agresorių.
Lietuvos kariuomenė modernizuojama ir didinama. Šauktinių sistema grąžinta, kas reiškia, kad turime vis didėjantį rezervą. Jei reikėtų, galėtume sutelkti dešimtis tūkstančių apmokytu karių. Tai nėra kariuomenė, kuri galėtų nugalėti Rusiją vienintelė, bet tai pajėgos, kurios galėtų sulaikyti priešą tol, kol atvyktų NATO pagalba.
NATO buvimas Lietuvoje – tai pagrindinis atgrasinimo veiksnys. Čia dislokuoti sąjungininkų kariai, vyksta reguliarios pratybos, oro erdvę saugo NATO naikintuvai. Vokietijos vadovaujama brigada, kuri bus dislokuota Lietuvoje, dar labiau sustiprins mūsų gynybą.
Bet yra ir problemų. Infrastruktūra ne visada pritaikyta greitam kariuomenės perdislokavimui. Mobilizacijos planai dar tobulintini. Civilinė gynyba – tai sritis, kur dar daug ką reikia padaryti. Kiek lietuvių žino, ką daryti karo atveju? Kiek namų turi paruoštus atsargas? Kiek žmonių supranta, kaip veikia sirenos ar kur yra artimiausias slėptuvė?
Visuomenės vaidmuo ir psichologinis atsparumas
Šiuolaikiniame kare laimėtojas nėra tas, kuris turi daugiau tankų, o tas, kurio visuomenė yra atsparesnė. Ukraina tai įrodė puikiausiai – jų pasipriešinimas remiasi ne tik kariuomene, bet ir visos tautos vienybe.
Lietuvoje situacija prieštaringa. Viena vertus, parama Ukrainai yra didelė, supratimas apie Rusijos grėsmę išaugo. Kita vertus, visuomenėje vis dar yra dezinformuotų žmonių, kurie tiki Rusijos propaganda. Yra politikų, kurie bando spekuliuoti saugumo klausimais savo reitingams kelti.
Psichologinis pasirengimas karui – tai ne paranoja, o būtinybė. Tai nereiškia, kad turime gyventi nuolatinėje baimėje, bet turime būti realistai. Kas turėtų būti padaryta? Pirma, švietimas – žmonės turi suprasti, kaip atpažinti dezinformaciją, kaip veikia hibridinis karas, ką daryti krizės atveju. Antra, bendruomenių stiprinimas – kaimynai, kurie pažįsta vieni kitus, krizės metu veikia efektyviau nei atskiri individai. Trečia, pasitikėjimo institucijomis didinimas – jei žmonės netiki savo vyriausybe ir kariuomene, jokia gynyba nebus efektyvi.
Ekonominė priklausomybė ir energetinis saugumas
Viena iš svarbiausių pamokų iš Rusijos karo Ukrainoje – ekonominė priklausomybė gali tapti ginklu. Vokietija ilgus metus priklausė nuo Rusijos dujų ir dabar moka kainą už tą naivumą.
Lietuva šioje srityje padarė daug teisingų sprendimų. Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence” leido mums atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos dujų. Elektros tinklų sinchronizacija su Vakarų Europa, kuri turėtų įvykti 2025 metais, nutrauks paskutinę energetinę jungtį su Rusija.
Bet ekonominiai ryšiai – tai ne tik energetika. Tranzitas per Lietuvą į Kaliningradą vis dar vyksta, nors ir su apribojimais. Kai kurios Lietuvos įmonės vis dar turi verslo ryšių su Rusija ar Baltarusija. Kiekvienas toks ryšys – tai potenciali pažeidžiamybė.
Reikia suprasti, kad ekonominis atsiejimas nuo Rusijos kainuoja pinigų. Kai kurios įmonės prarado rinkas, kai kurios pramonės šakos nukentėjo. Bet tai kaina už saugumą, ir ji yra verta mokėti. Geriau turėti šiek tiek mažesnius pelnus dabar, nei būti pažeidžiamam ateityje.
Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų
Nacionalinis saugumas – tai ne tik kariuomenės ar politikų reikalas. Kiekvienas pilietis gali ir turėtų prisidėti.
Praktiškai tai reiškia keletą dalykų. Pirma, būkite informuoti, bet kritiškai vertinkite informaciją. Netikėkite viskuo, ką skaitote socialiniuose tinkluose. Tikrinkite šaltinius, ypač kai informacija atrodo per daug sensacinga. Rusijos dezinformacija veikia būtent per emocijas – baimę, pyktį, neapykantą.
Antra, pasiruoškite krizei. Tai nereiškia, kad turite statyti bunkerį kieme, bet turėti namuose atsargų maždaug dviem savaitėms (vanduo, maistas, vaistai, žibintuvėlis, radijas) yra protinga. Žinokite, kur yra artimiausios slėptuvės. Aptarkite su šeima, ką darytumėte ekstremalioje situacijoje.
Trečia, dalyvaukite visuomeniniame gyvenime. Stiprios bendruomenės yra atsparesnes. Pažinkite kaimynus, dalyvaukite vietos iniciatyvose, domėkitės, kas vyksta jūsų savivaldybėje. Krizės metu būtent tokios bendruomenės išgyvena geriau.
Ketvirta, jei esate tinkamo amžiaus ir sveikatos, apsvarstykite galimybę tapti Lietuvos šaulių sąjungos nariu ar dalyvauti kitose savanoriškose gynybos struktūrose. Tai ne tik naudingi įgūdžiai, bet ir indėlis į nacionalinį saugumą.
Reali grėsmė ar perdėtas atsargumas
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – kiek reali Rusijos grėsmė Lietuvai? Atsakymas: labai reali, bet ne neįveikiama.
Tiesioginė karinė invazija artimiausiu metu yra mažai tikėtina, bet ne neįmanoma. Hibridinis karas vyksta jau dabar – dezinformacija, kibernetinės atakos, provokacijos. Tai grėsmės, su kuriomis susiduriame kasdien, net jei ne visi tai suvokia.
Lietuva nėra beviltiškoje situacijoje. Priešingai – esame daug stipresni nei prieš dešimtmetį. NATO narystė, modernizuota kariuomenė, energetinis nepriklausomumas, išaugęs visuomenės sąmoningumas – visa tai daro mus sunkiu taikiniu. Rusija žino, kad puolimas prieš Lietuvą kainuotų nepalyginamai daugiau nei bet kokia galima nauda.
Bet negalime atsipalaiduoti. Pasaulis keičiasi greitai, geopolitinė situacija nestabili. Tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, rytoj gali tapti realybe. Todėl turime toliau stiprinti gynybą, investuoti į saugumą, ugdyti visuomenės atsparumą.
Svarbu rasti balansą tarp pagrįsto atsargumo ir paranojos. Nereikia gyventi nuolatinėje baimėje, bet nereikia ir naiviai tikėti, kad grėsmė praeis savaime. Realistiškas požiūris, pasirengimas ir vienybė – tai geriausias atsakas į Rusijos keliamas grėsmes. Lietuva jau ne kartą savo istorijoje įrodė, kad gali išlikti net sunkiausiomis sąlygomis. Su teisinga strategija ir visuomenės parama tai pavyks ir dabar.