Kai frontas yra visur ir niekur
Tradicinis karas – tai tankai, lėktuvai, artilerija. Bet šiuolaikinis konfliktas atrodo visai kitaip. Rusija jau daugiau nei dešimtmetį tobulina hibridinio karo taktiką, kur tikrasis mūšis vyksta ne tik fronto linijoje, bet ir mūsų galvose, kompiuteriuose, energetikos sistemose ir net parduotuvių lentynose.
Hibridinis karas – tai kaip šachmatų partija, kur priešininkas juda keliomis figūromis vienu metu, o tu net nesupranti, kad žaidi. Rusija šį metodą ištobulinusi iki meno lygio. Čia tau ir kibernetinės atakos prieš kritinę infrastruktūrą, ir dezinformacijos kampanijos socialiniuose tinkluose, ir ekonominis šantažas energetikos ištekliais, ir migrantų krizių kurstymas prie sienų. Visa tai vyksta tuo pačiu metu, o Vakarai dažnai net nesugeba suprasti, kas iš tikrųjų vyksta.
Pavyzdys? 2007 metų kibernetinės atakos prieš Estiją. Tuomet niekas dar nesuprato, kad tai buvo tikras karo aktas. Arba 2014-ųjų „žalieji žmogeliukai” Kryme – kariai be skiriamųjų ženklų, kuriuos Maskva atkakliai vadino „vietiniais savigynos būriais”. Dabar jau visi žino, kad tai buvo Rusijos kariuomenė, bet tuomet pasaulis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kaip Ukraina neteko Krymo.
Dezinformacija kaip ginklas masinio poveikio
Galbūt pats pavojingiausias hibridinio karo elementas – tai informacinis karas. Rusija į tai investuoja milijardus. Trolių fabrikai Sankt Peterburge dirba pamainomis, kurdami tūkstančius netikrų paskyrų socialiniuose tinkluose. Jų tikslas – ne įtikinti tave, kad Putinas yra geras. Jų tikslas – sukelti chaosą, abejonę, susiskaldymą.
Kaip tai veikia praktikoje? Rusijos propagandistai nesukuria vienos naratyvo versijos. Jie sukuria dešimtis skirtingų versijų. Kai 2014 metais buvo numuštas Malaizijos lėktuvas MH17, Rusijos valstybinė žiniasklaida per kelias dienas pateikė mažiausiai septynias skirtingas versijas – nuo ukrainiečių naikintuvo iki CŽV sąmokslo. Tikslas ne įrodyti savo tiesą, o užteršti informacinę erdvę taip, kad niekas nebežinotų, kuo tikėti.
Lietuvoje tai matome nuolat. Kiekvieną kartą, kai vyriausybė priima svarbų sprendimą – ar tai būtų NATO bataliono dislokavimas, ar energetinis nepriklausomumas nuo Rusijos – iš karto prasideda koordinuotos kampanijos socialiniuose tinkluose. Staiga atsiranda šimtai komentarų apie tai, kaip „mes tampame Amerikos kolonija” arba kaip „politikai išdavė Lietuvą”. Dažnai šie komentarai parašyti beveik identiškai, tik keliais žodžiais skiriasi.
Energetinis šantažas ir ekonominiai spaudimo svertai
Rusija dešimtmečius naudojo energetinius išteklius kaip politinį ginklą. Gamtinės dujos – tai ne tik šildymas žiemą, bet ir geopolitinis įrankis. Maskva puikiai suprato, kad šalis, priklausoma nuo rusiškų dujų, yra pažeidžiama politiniam spaudimui.
Lietuva tai patyrė ne kartą. 2006 metais, kai Mažeikių naftos perdirbimo įmonė atiteko lenkų koncernui, o ne rusų „Lukoil”, staiga atsirado „techninių problemų” Družbos naftotiekyje. Naftos tiekimas nutrūko. Atsitiktinumas? Vargu. Tai buvo aiškus signalas – kas nepaklūsta Maskvos interesams, tas patiria pasekmes.
Dabar situacija pasikeitė. Lietuvos suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje, kurį žmonės meiliai pavadino „Nepriklausomybe”, tapo tikru energetinio saugumo garantu. Nuo 2014 metų Lietuva nebeprivalo pirkti dujų iš Rusijos. Tai ne tik ekonominis, bet ir politinis laimėjimas. Panašų kelią pasirinko ir kitos Baltijos šalys.
Bet Rusija nesustoja. Ji tiesiog keičia taktiką. Dabar matome, kaip Kremlius bando destabilizuoti Europos energetikos rinką kitais būdais – per Baltarusijos režimą kurdamas migrantų krizę, kuri atitraukia dėmesį ir išteklius, arba per įvairias tarpininkų schemas bandydama apeiti sankcijas.
Kibernetiniai išpuoliai – neregimas frontas
Jei manai, kad kibernetinės atakos – tai tik filmų fantastika, pagalvok dar kartą. Lietuvos institucijos kasmet atsispiria tūkstančiams kibernetinių atakų. Dauguma jų ateina iš Rusijos arba jos kontroliuojamų teritorijų.
2020 metais buvo užpultas Lietuvos Respublikos Seimas. Įsilaužėliai bandė patekti į parlamentarų elektroninio pašto dėžutes. Tikslas – surinkti kompromituojančią informaciją, kurią vėliau būtų galima panaudoti šantažui arba viešai paskelbti, sukeliant skandalą. Panašių atvejų – dešimtys per metus.
Dar pavojingesnės – atakos prieš kritinę infrastruktūrą. Elektros tinklai, vandens tiekimo sistemos, ligoninių duomenų bazės – visa tai yra potencialūs taikiniai. Ukrainoje 2015 ir 2016 metais Rusijos kibernetiniai kariai sugebėjo išjungti elektros tiekimą daliai šalies. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai kibernetinė ataka sukėlė realų elektros tinklų sutrikimą.
Ką daryti? Pirmiausia – švietimas. Dauguma sėkmingų kibernetinių atakų prasideda nuo paprastos žmogiškos klaidos – kažkas atidaro įtartiną el. laišką, kažkas paspaudžia ant nuorodos. Antra – investicijos į saugumą. Lietuvos institucijos ir įmonės privalo skirti pakankamai išteklių kibernetiniam saugumui. Trečia – bendradarbiavimas. Kibernetinis saugumas negali būti tik vienos institucijos rūpestis – tai turi būti nacionalinis prioritetas.
Migrantų krizės kaip hibridinio karo įrankis
2021 metų vasarą Lietuva susidūrė su precedento neturinčia situacija – per Baltarusijos sieną į šalį ėmė plūsti tūkstančiai nelegalių migrantų. Iš pradžių kai kas manė, kad tai natūrali migracijos banga. Bet greitai tapo aišku – tai kruopščiai suplanuota Aliaksandro Lukašenkos ir Kremliaus operacija.
Baltarusijos režimas tiesiog gabeno žmones iš Irako, Sirijos, Afrikos šalių į Minską, žadėjo jiems lengvą kelią į Europą, o paskui autobusais vežė prie Lietuvos sienos ir stumdavo kirsti sieną. Tai nebuvo migracijos krizė – tai buvo hibridinio karo operacija, kur gyvų žmonių likimai buvo panaudoti kaip ginklas.
Tikslas? Keletas. Pirma – destabilizuoti Lietuvą, priversti ją skirti didžiulius išteklius sienos apsaugai. Antra – sukurti humanitarinę krizę, kuri sukeltų vidinį susiskaldymą Lietuvos visuomenėje. Trečia – pabandyti sukiršinti Lietuvą su Europos Sąjunga dėl migracijos politikos. Ketvirta – atkeršyti už Lietuvos paramą Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Lietuva sureagavo griežtai – pastatė fizinę sieną, sustiprino pasienio apsaugą, atsisakė priimti prieglobsčio prašymus nuo žmonių, kurie kirto sieną nelegaliai. Tai buvo kontroversiški sprendimai, bet jie veikė. Migrantų srautas sumažėjo. Tačiau problema neišnyko – ji tik laikinai aprimo.
Politinis įsiskverbimas ir įtakos agentai
Vienas subtiliausių hibridinio karo elementų – tai politinis įsiskverbimas. Rusija sistemingai bando įdiegti savo žmones ar įtakoti politikus Vakarų šalyse. Tai ne šnipų romanų fantazijos – tai realybė.
Europos Parlamente yra buvę atvejų, kai parlamentarai gaudavo finansavimą iš su Kremliumi susijusių šaltinių. Vokietijoje buvęs kancleris Gerhardas Schroederis po kadencijos tapo „Rosneft” ir „Gazprom” valdybų nariu – akivaizdus pavyzdys, kaip Rusija perka įtaką. Prancūzijoje Marine Le Pen partija gavo paskolą iš Rusijos banko.
Lietuvoje taip pat yra bandymų. Kai kurios marginalios politinės jėgos atvirai platina prorusiškus naratyvus. Jų įtaka nedidelė, bet tikslas ne laimėti rinkimus – tikslas ardyti konsensusą, skleisti abejones, silpninti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.
Kaip atpažinti įtakos agentus? Žiūrėk į jų retoriką. Jei politikas nuolat kartoja Kremliaus propagandos tezės – apie „NATO agresiją”, „fašistinę Ukrainą”, „Vakarų dekadensą” – tai ne atsitiktinumas. Jei jis nuolat kritikuoja Vakarus, bet niekada – Rusiją, tai irgi įtartina. Jei jo finansavimo šaltiniai neaiškūs – tai dar labiau įtartina.
Kaip gintis: praktiniai patarimai kiekvienam
Hibridinis karas – tai ne tik valstybės institucijų rūpestis. Kiekvienas iš mūsų yra šio karo dalyvis, norime to ar ne. Bet galime tapti sąmoningais dalyviais, o ne lengvais taikiniais.
Pirma, būk kritiškas informacijos vartotojas. Kai matai skandalingą antraštę socialiniuose tinkluose, nesiskubink dalintis. Patikrink šaltinį. Ar tai patikimas naujienų portalas? Ar informaciją patvirtina kiti šaltiniai? Rusijos propagandistai skaičiuoja ant to, kad žmonės dalysis informacija nepatikrinę – nedaryk jiems šio malonės.
Antra, stiprink savo skaitmeninį saugumą. Naudok sudėtingus slaptažodžius. Įjunk dviejų veiksnių autentifikaciją. Neatidark įtartinų el. laiškų. Tai paprasti dalykai, bet jie gali apsaugoti tave nuo kibernetinių atakų.
Trečia, kalbėk su savo artimaisiais. Ypač su vyresnės kartos žmonėmis, kurie dažnai yra pažeidžiamesni dezinformacijai. Paaiškink jiems, kaip veikia propaganda, kaip atpažinti melagingą informaciją. Tai ne skaitmeninis raštingumas – tai šiuolaikinio karo raštingumas.
Ketvirta, palaikyk nepriklausomą žiniasklaidą. Kokybiškas žurnalizmas – tai viena stipriausių gynybos priemonių prieš dezinformaciją. Prenumeruok patikimus naujienų portalus, nesinaudok tik nemokamu turiniu. Kokybė kainuoja, bet ji to verta.
Penkta, dalyvauk visuomeniniame gyvenime. Eik balsuoti. Domėkis politika. Prisijunk prie pilietinių iniciatyvų. Stipri pilietinė visuomenė – tai geriausias skydas prieš hibridinį karą.
Kai karas tampa naująja normalybe
Hibridinis karas nėra laikinas reiškinys. Tai naujoji realybė, su kuria teks gyventi dar ilgus metus. Rusija neketina atsisakyti šių metodų – priešingai, ji juos tobulina ir eksportuoja į kitas šalis. Kinija mokosi iš Rusijos patirties. Iranas taip pat.
Bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti. Lietuva per pastaruosius dešimtmetį padarė didžiulę pažangą stiprinant savo atsparumą hibridinėms grėsmėms. Mes tapome energetiškai nepriklausomi nuo Rusijos. Mes investavome į kibernetinį saugumą. Mes išmokome atpažinti ir atremti dezinformacijos kampanijas. Mes sustiprinom savo sieną.
Bet svarbiausia – mes išlaikėme savo demokratines vertybes. Hibridinio karo tikslas ne tik fiziškai nugalėti priešininką, bet ir priversti jį atsisakyti savo vertybių, tapti panašiam į agresorių. Jei mes pradėtume atsisakyti laisvės, demokratijos, žmogaus teisių vardan saugumo – Rusija būtų laimėjusi.
Todėl mūsų atsakas į hibridinį karą turi būti dvejopas. Viena vertus – kietas, ryžtingas, efektyvus gynybos stiprinimas. Kita vertus – demokratinių vertybių, laisvės, atvirumo išsaugojimas. Tai nelengva pusiausvyra, bet būtent ji garantuoja, kad laimėsime šį karą be šūvių. Ne greitai, ne lengvai, bet laimėsime – jei išliksime budrūs, vieningi ir ištikimi tam, kuo tikime.