Kodėl vis sunkiau atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugas pasidalino Facebook’e sensacinga naujiena apie tai, kad mokslininkai atrado būdą išgydyti vėžį per 48 valandas. Žinia skambėjo neįtikėtinai – ir taip ir buvo. Pasirodo, tai buvo visiškai iškreiptas mokslinės publikacijos interpretavimas, kuris viralo greičiu sklido socialiniuose tinkluose. Tokių istorijų šiandien – dešimtys kasdien.
Gyvename laikais, kai informacija keliauja greičiau nei bet kada anksčiau. Bet kartu su ja keliauja ir dezinformacija, pustiesos, manipuliacijos. Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios tokiam informacijos srautui apdoroti. Esame linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų įsitikinimus, kas sukelia stiprias emocijas, kas atrodo „logiška” pirmuoju žvilgsniu.
Statistika šiurpina: tyrimai rodo, kad klaidinga informacija socialiniuose tinkluose plinta 6 kartus greičiau nei tikros naujienos. Algoritmų logika paprastai skatina turinį, kuris sukelia reakcijas – o dezinformacija būtent tai ir daro puikiai. Ji šokiruoja, piktina, baugina arba džiugina – bet retai kada skatina sustoti ir pagalvoti.
Pirmieji žingsniai: stabtelėk ir suabejok
Pats svarbiausias įgūdis šiuolaikiniame informaciniame chaose – gebėjimas sustoti. Kai matote naujieną, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, susižavėjimą), tai jau turėtų būti raudonas vėliavėlė. Manipuliatoriai puikiai žino, kad emociškai įkrautos žinios apeina mūsų kritinį mąstymą.
Štai keletas klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti sau prieš patikėdami bet kokia informacija:
Ar šaltinis yra žinomas ir patikimas? Jei tai svetainė, kurios niekada nematėte, jau turėtumėte būti atsargūs. Pažvelkite į URL adresą – ar jis neatrodo keistai? Kartais sukuriamos svetainės, kurios sąmoningai imituoja žinomų naujienų portalų pavadinimus, tik su nedideliais pakeitimais.
Ar yra nurodytas autorius? Patikimi šaltiniai visada nurodo, kas parašė straipsnį. Jei autorius – „Redakcija” arba jo visai nėra, tai kelia klausimų. Pabandykite paieškoti autoriaus vardo – ar jis egzistuoja, ar rašo ir kitur, kokia jo reputacija?
Kada tai buvo paskelbta? Kartais senos naujienos cirkuliuoja kaip naujos, ypač socialiniuose tinkluose. Tai gali būti netyčia, bet dažnai – sąmoningas bandymas manipuliuoti.
Gilesnis tyrimas: kaip tikrinti faktus
Gerai, tarkime, radote naujieną, kuri atrodo įdomi, bet kelia abejonių. Kaip toliau elgtis? Čia prasideda tikrasis detektyvo darbas.
Pirmas dalykas – ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei tai tikrai svarbi naujiena, ją turėtų paskelbti ir kiti patikimi portalai. Bet dėmesio – ne bet kokie kiti portalai. Ieškokite žinomų, nusistovėjusių žiniasklaidos priemonių. Jei apie „sensaciją” rašo tik vienas nežinomas portalas ir kelios abejonų keliančios svetainės, tai labai įtartina.
Antra, patikrinkite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, tarptautiniu mastu – Snopes.com, FactCheck.org, PolitiFact.com ir kiti. Šios organizacijos profesionaliai tiria populiarias žinias ir atskleidžia melą. Tiesiog įveskite pagrindinius naujienos žodžius kartu su „fact check” – dažnai rasite, kad kas nors jau išanalizavo tą informaciją.
Trečia, naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką. Jei naujienoje yra nuotrauka ar video, kuris atrodo įtartinai, galite patikrinti, ar jis nėra paimtas iš kito konteksto. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur ji dar pasirodo internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandien Vilniuje” nufotografuotas įvykis iš tiesų įvyko prieš trejus metus Lenkijoje.
Atpažink klasikines dezinformacijos technikas
Dezinformacijos kūrėjai naudoja tam tikrus patikrintus metodus, kuriuos išmokus atpažinti, tampa daug lengviau.
Emocinis manipuliavimas – antraštės, kurios naudoja DIDŽIĄSIAS RAIDES, šauktuką po šauktuko, žodžius kaip „ŠOKAS”, „SKANDALAS”, „KO NENORI, KAD ŽINOTUM”. Rimti žurnalistai taip nerašo. Taškas.
Pustiesos ir konteksto iškraipymas – paimamas tikras faktas, bet pateikiamas be konteksto arba su klaidinančia interpretacija. Pavyzdžiui: „Statistika rodo, kad 90% žmonių, kurie sirgo COVID-19, buvo vakcinuoti!” Skamba baisiai, kol nesužinai, kad 95% populiacijos buvo vakcinuota, tad tai visiškai normalu.
Netikrų ekspertų citavimas – straipsnyje rašoma „mokslininkai teigia” arba „ekspertai įspėja”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai ar ekspertai. Arba cituojamas „daktaras”, kurio specialybė neturi nieko bendro su aptariama tema.
Sąmokslo teorijos – jei naujienoje teigiama, kad „jie” (neaišku kas) kažką slepia, kad „sistema” nori jus apgauti, kad „tikroji tiesa” yra žinoma tik siauram ratui – greičiausiai tai nesąmonė. Tikrovė paprastai yra sudėtingesnė nei paprasti „mes prieš juos” paaiškinimai.
Socialinių tinklų spąstai
Facebook’as, Twitter’is, TikTok’as – tai vietos, kur dezinformacija klesti ypač gausiai. Kodėl? Nes ten informacija sklinda per asmeninius ryšius. Kai kažką pasidalina jūsų draugas ar šeimos narys, esate linkę tuo labiau pasitikėti. Bet jūsų draugas galbūt nepatikrinęs informacijos – jis tiesiog persiuntė tai, ką jam atsiuntė kitas draugas.
Socialiniuose tinkluose veikia ir patvirtinimo burbulai – algoritmai rodo jums turinį, panašų į tai, ką jau mėgstate ir su kuo sutinkate. Tai reiškia, kad jei kartą susidomėjote tam tikra tema, gausite vis daugiau panašaus turinio, net jei jis nepatikimas. Taip formuojasi iškraipyta tikrovės samprata.
Dar viena problema – botai ir netikros paskyros. Didelė dalis socialinių tinklų aktyvumo yra dirbtinė. Botai gali masiškai dalintis dezinformacija, sukurdami įspūdį, kad „visi apie tai kalba”. Jei matote paskyrą su keista naudotojo vardu, be profilio nuotraukos arba su labai nauja registracijos data, kuri agresyviai platina tam tikrą naratyvą – greičiausiai tai ne tikras žmogus.
Praktinis patarimas: prieš dalindamiesi bet kuo socialiniuose tinkluose, užduokite sau klausimą – ar tikrai patikrinau šią informaciją? Jei ne, geriau nedalinkitės. Kiekvienas pasidalinimas prisideda prie dezinformacijos plitimo.
Kas yra „patikimas šaltinis” 2024-aisiais
Šis klausimas sudėtingesnis, nei atrodo. Kadaise pakako pasitikėti dideliais naujienų portalais ar televizijos kanalais. Šiandien situacija komplikuotesnė – net nusistovėję žiniasklaidos kanalai kartais klysta, turi šališkumų, patiria spaudimą.
Tačiau vis tiek yra kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti:
Skaidrumas – patikimi šaltiniai atskleidžia savo finansavimo šaltinius, redakcinę politiką, klaidų taisymo procedūras. Jie turi aiškius kontaktus, redaktorių vardus, atsakomybės mechanizmus.
Profesionalūs standartai – žurnalistai, kurie laikosi profesinės etikos, nurodo šaltinius, atskiria faktus nuo nuomonių, siekia išgirsti skirtingas puses. Jei straipsnis yra vien vienpusė kritika ar pagyrimas be jokių kitų perspektyvų – tai ne žurnalistika.
Klaidų pripažinimas – visi klysta, bet patikimi šaltiniai savo klaidas pripažįsta ir taiso. Jei portalas niekada nepublikuoja pataisymų ar atsiprašymų, tai įtartina.
Ekspertų įtraukimas – kai rašoma apie sudėtingas temas (medicina, mokslas, ekonomika), patikimi šaltiniai klausia tikrų ekspertų su atitinkamomis kvalifikacijomis.
Svarbu suprasti, kad nėra tobulai objektyvių šaltinių. Visi turi tam tikrą perspektyvą, redakcinę liniją, politinę orientaciją. Tai normalu. Problema ne ta, kad šaltinis turi poziciją, o ta, kai jis sąmoningai meluoja, manipuliuoja faktais ar slepia svarbią informaciją.
Geriausia strategija – sekti kelis skirtingus, bet patikimus šaltinius su šiek tiek skirtingomis perspektyvomis. Taip gausite platesnį vaizdą ir išvengsite burbulo efekto.
Kai dezinformacija ateina iš artimų žmonių
Viena sudėtingiausių situacijų – kai dezinformaciją platina jūsų artimi žmonės. Tėvai, seneliai, draugai, kurie Facebook’e dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija. Kaip elgtis?
Pirma, nepulkite su kritika. Jei žmogų iš karto apkaltinsite, kad jis tiki nesąmonėmis, jis tik labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Tai vadinama „atoveiksmio efektu” – kai žmonės, susidūrę su kritika, dar labiau laikosi savo įsitikinimų.
Geriau užduokite klausimus. „Įdomu, iš kur tai? Ar matei, kas tai paskelbė? Ar radai šios informacijos kituose šaltiniuose?” Leiskite žmogui pačiam pradėti abejoti, užuot jam primetus savo nuomonę.
Pasiūlykite patikrinti kartu. „Pažiūrėkim, ką apie tai rašo kiti portalai?” Tai tampa bendra veikla, o ne konfrontacija.
Kartais, deja, žmonės yra per giliai įsitraukę į dezinformacijos burbulą. Jei artimas žmogus pradeda tikėti vis labiau ekstremaliais dalykais, gali būti naudinga pasikalbėti su psichologu ar kitais specialistais. Kai kurie dezinformacijos naratyvai veikia panašiai kaip sektų indoktrinacija.
Kai tiesa tampa ginklu kovoje už dėmesį
Galiausiai turime pripažinti nemalonią tiesą: mes visi esame šios problemos dalis. Kiekvieną kartą, kai dalinamės nepatikrintu įrašu, kai skaitome tik antraštes neskaitydami straipsnio, kai leidžiame emocijoms valdyti mūsų sprendimus – prisidedame prie chaoso.
Informacinis raštingumas šiandien yra ne prabanga, o būtinybė. Tai įgūdis, kurį reikia nuolat tobulinti, kaip ir bet kurį kitą. Pradėkite nuo mažų dalykų: prieš dalindamiesi patikrinkite, kas yra šaltinis. Perskaitykite ne tik antraštę, bet ir visą straipsnį. Paieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Užduokite sau klausimą, kodėl ši informacija sukelia jums stiprią emocinę reakciją.
Mokykite šių įgūdžių savo vaikus, draugus, šeimą. Kalbėkite apie tai, kaip atpažinti dezinformaciją. Dalijkitės patikimais šaltiniais. Būkite pavyzdžiu – ne tas, kuris dalijasi viskuo, kas atrodo įdomu, bet tas, kuris dalijasi tik tuo, kas patikima.
Taip, tai reikalauja pastangų. Taip, tai lėtina informacijos vartojimą. Bet alternatyva – gyventi pasaulyje, kur niekas nebežino, kas tiesa, o kas melas, kur manipuliacija tampa norma, o kritinis mąstymas – retybe. Kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti būti dalimi sprendimo, o ne problemos. Ir tas pasirinkimas prasideda nuo paprasto veiksmo – stabtelėti ir pagalvoti prieš patikint.