Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų naujienų vartojimas atrodė daug paprasčiau. Skaitydavai porą patikimų laikraščių, žiūrėdavai vakaro žinias ir jauteisi gana gerai informuotas. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė – kiekvieną dieną mus užlieja informacijos cunamis iš šimtų šaltinių: socialinių tinklų, naujienų portalų, tinklaraščių, pokalbių programėlių. Ir štai čia prasideda tikrasis iššūkis.
Dezinformacija nėra naujas reiškinys, tačiau jos mastas ir sudėtingumas šiuolaikinėje skaitmeninėje erdvėje yra beprecedentis. Nebeužtenka tiesiog pasikliauti „patikimais šaltiniais”, nes net rimti žiniasklaidos kanalai kartais suklysta, o kai kurie tyčia manipuliuoja faktais. Pridėkime prie to dirbtinio intelekto sugeneruotus tekstus ir vaizdus, kurie atrodo neįtikėtinai tikroviški, ir gauname aplinką, kurioje kritinis mąstymas tampa ne prabanga, o būtinybe.
Problema ta, kad mūsų smegenys nesukurtos tokiam informacijos kiekiui apdoroti. Evoliuciškai esame linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų jau turimas nuostatas, kas sukelia stiprias emocijas arba kas atrodo pažįstama. Dezinformacijos kūrėjai puikiai tai žino ir naudoja prieš mus.
Pirmieji įtarimo ženklai: ką pastebėti iš karto
Kai matote naujieną ar informaciją, kuri kelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, šoką ar net pernelyg didelį džiaugsmą – sustokite. Tai pirmasis ir svarbiausias signalas. Dezinformacija dažniausiai veikia per emocijas, nes žmonės, kurie jaučia stiprius jausmus, mažiau linkę kritiškai mąstyti ir dažniau dalijasi informacija toliau.
Antraštės, kurios naudoja DIDŽIĄSIAS RAIDES, daug šauktukinių ženklų!!! arba provokuojančius žodžius kaip „ŠOKAS”, „SKANDALAS”, „KO NENORI, KAD ŽINOTUM” – tai klasikiniai manipuliavimo įrankiai. Rimta žurnalistika paprastai vengia tokių metodų. Taip, kartais ir patikimi šaltiniai naudoja patrauklius antraščių formulavimus, bet jei kiekviena antraštė atrodo kaip sensacija, tai tikrai ne žurnalistika.
Atkreipkite dėmesį į šaltinio pavadinimą. Ar jis atrodo pažįstamas? Ar galite jį lengvai surasti Google paieškoje? Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurių pavadinimai skamba panašiai į žinomus žiniasklaidos kanalus, bet su nedideliais skirtumais. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar panašiai. Tai ne atsitiktinumas – taip siekiama sukurti patikimumo iliuziją.
Taip pat pažvelkite į datą. Ar straipsnis šviežias, ar galbūt jis parašytas prieš kelerius metus ir dabar dalijamas iš naujo, tarsi būtų aktualus šiandien? Senos naujienos, pateikiamos kaip naujos, yra labai dažna dezinformacijos taktika, ypač krizių ar svarbių įvykių metu.
Gilesnis tyrimas: kaip patikrinti informacijos šaltinį
Gerai, tarkime, kad pirminis patikrinimas nieko įtartino neparodė. Laikas eiti giliau. Vienas paprasčiausių, bet efektyviausių būdų – atlikti greitą Google paiešką apie patį šaltinį. Įrašykite svetainės pavadinimą kartu su žodžiais „patikimumas”, „apžvalga” ar „fake news”. Jei šaltinis žinomas kaip nepatikimas, greičiausiai rasite apie tai informacijos.
Pažiūrėkite į svetainės „Apie mus” skyrių. Rimtos žiniasklaidos organizacijos paprastai aiškiai nurodo, kas jos yra, kas jas valdo, kokia jų misija. Jei tokios informacijos nėra arba ji labai miglota – tai raudonas signalas. Taip pat patikrinkite kontaktinę informaciją. Jei svetainėje nėra jokio būdo susisiekti su redakcija ar autoriais, tai keista.
Pažvelkite į kitus straipsnius toje pačioje svetainėje. Ar jie visi turi panašų stilių ir toną? Ar visi suka į vieną pusę politiškai ar ideologiškai? Nors kiekvienas žiniasklaidos šaltinis turi tam tikrą perspektyvą, patikimi šaltiniai paprastai stengiasi pateikti įvairių nuomonių ir faktais pagrįstą žurnalistiką, o ne vien propagandą.
Dar vienas naudingas triukas – patikrinti domeną per „WHOIS” paslaugas. Tai leidžia sužinoti, kada svetainė buvo užregistruota ir kas ją valdo. Jei „naujienos” svetainė buvo sukurta prieš kelias savaites, o teigia esanti „patikimas šaltinis”, tai akivaizdus nesutapimas.
Faktų tikrinimas: konkretūs įrankiai ir metodai
Dabar pereikime prie konkrečios informacijos turinio tikrinimo. Pirmiausia – ieškokite pirminių šaltinių. Jei straipsnyje teigiama, kad „mokslininkai nustatė” ar „tyrimai rodo”, ar nurodoma, kokie tai mokslininkai ir tyrimai? Ar pateikiama nuoroda į originalų tyrimą? Jei ne, tai gali būti tiesiog išgalvotas teiginys.
Kai randama nuoroda į tyrimą ar oficialų dokumentą, verta jį bent trumpai peržvelgti. Dažnai dezinformacija remiasi realiais tyrimais, bet iškraipo jų išvadas arba ištraukia vieną sakinį iš konteksto. Pavyzdžiui, tyrimas gali sakyti, kad „tam tikromis sąlygomis gali būti nedidelis poveikis”, o antraštė skelbia „MOKSLAS ĮRODĖ MILŽINIŠKĄ POVEIKĮ”.
Faktų tikrinimo svetainės yra neįkainojamos pagalbininkės. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai” ir „15min Faktai”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir daugelis kitų. Jei kažkas atrodo per daug neįtikėtina, greičiausiai kas nors jau tai patikrinęs. Tiesiog įrašykite pagrindinius teiginio žodžius kartu su „fact check” ir pažiūrėkite, kas atsiras.
Dėl nuotraukų ir vaizdo įrašų – naudokite atvirkštinę paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir sužinoti, kur dar ji pasirodo internete. Taip galite aptikti, ar nuotrauka tikrai iš to įvykio, apie kurį rašoma, ar gal tai senesnė nuotrauka iš visai kito konteksto. Tai ypač aktualu krizių, nelaimių ar konfliktų metu, kai senų vaizdų dalijimasis kaip naujų yra labai paplitęs.
Citatos, statistika ir ekspertų nuomonės: kaip nesusigaudyti
Citatos suteikia tekstui patikimumo įspūdį, bet jos gali būti labai klaidinančios. Visų pirma, patikrinkite, ar cituojamas asmuo tikrai egzistuoja ir ar jis tikrai turi kompetenciją kalbėti ta tema. Dezinformacijos kūrėjai kartais išgalvoja „ekspertus” arba cituoja žmones, kurie turi mokslo laipsnį visai kitoje srityje nei ta, apie kurią jie kalba.
Netgi su tikromis citatomis reikia būti atsargiems. Ar citata pateikiama pilnai, ar tik ištrauktas vienas sakinys? Ar pateikiamas kontekstas, kada ir kur tai buvo pasakyta? Vienas sakinys, ištrauktas iš valandos trukusio interviu, gali skambėti visai kitaip nei kalbėtojas tikrai turėjo omenyje.
Statistika yra dar viena dažnai piktnaudžiaujama priemonė. Skaičiai atrodo objektyvūs ir moksliški, bet jais manipuliuoti labai lengva. Štai keletas klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti matydami statistinius duomenis:
Iš kur tie skaičiai? Ar nurodomas tyrimo šaltinis? Ar galite jį rasti ir patikrinti? Koks buvo imties dydis? Tyrimas su 20 dalyvių ir tyrimas su 20,000 dalyvių turi labai skirtingą patikimumą. Kaip buvo užduoti klausimai? Klausimo formuluotė gali drastiškai pakeisti atsakymus. Ar skaičiai pateikiami kontekste? Procentai gali būti klaidinantys be absoliučių skaičių ir atvirkščiai.
Pavyzdžiui, jei skaičiau, kad „liga X išaugo 200%”, tai skamba baisiai. Bet jei praėjusiais metais buvo 3 atvejai, o šiais – 9, tai vis dar labai retas reiškinys, nors procentinis augimas didelis. Kontekstas visada svarbus.
Socialinių tinklų ypatumai: kodėl Facebook ir Twitter – dezinformacijos rojus
Socialiniai tinklai yra ypatingai sudėtinga aplinka, nes čia profesionali žurnalistika maišosi su asmeninėmis nuomonėmis, melagingais pranešimais ir viskuo, kas tarp. Be to, socialinių tinklų algoritmai sukurti ne tam, kad rodytų jums teisingiausią informaciją, o tam, kad laikytų jus platformoje kuo ilgiau. O kas laiko žmones? Teisingai – emociškai įkrautas turinys.
Vienas didžiausių pavojų – tai „echo chambers” arba „aido kameros” efektas. Algoritmai rodo jums daugiau to, su kuo jūs sutinkate ir su kuo sąveikaujate, todėl pamažu jūsų informacijos srautas tampa vis vienpusiškesnis. Jūs matote vis daugiau žmonių, kurie mąsto kaip jūs, ir vis mažiau skirtingų perspektyvų. Tai sukuria iliuziją, kad „visi taip mano”, nors realybė gali būti visai kitokia.
Būkite ypač atsargūs su vaizdo medžiaga socialiniuose tinkluose. Trumpi video klipai gali būti iškirpti iš konteksto, sulėtinti, pagreitinti ar kitaip redaguoti, kad sukurtų klaidingą įspūdį. Prieš dalijantis ar tikint tuo, ką matote, pamėginkite rasti ilgesnę versiją ar originalų šaltinį.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas dalijasi informacija. Ar tai tikras asmuo su įprasta socialinio tinklo istorija, ar tai profilis, sukurtas prieš kelias savaites, kuris dalijasi tik tam tikro tipo turiniu? Botai ir netikri profiliai yra didelė dezinformacijos sklaidos dalis.
Dar vienas patarimas – prieš dalindamiesi kažkuo, perskaitykite ne tik antraštę, bet ir visą straipsnį. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių dalijasi straipsniais, kurių net neskaitė, remdamiesi vien antrašte. O antraštės, kaip jau žinome, gali būti labai klaidinančios.
Psichologiniai triukai, kuriais naudojasi dezinformacijos kūrėjai
Norint efektyviai atpažinti dezinformaciją, svarbu suprasti, kaip ji veikia psichologiniu lygmeniu. Dezinformacijos kūrėjai nėra kvailai – jie puikiai žino, kaip veikia žmogaus protas, ir naudoja tai savo naudai.
Vienas galingiausių įrankių yra patvirtinimo šališkumas (confirmation bias). Mes visi turime polinkį ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa, ir atmesti ar ignoruoti informaciją, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams. Dezinformacija dažnai sukurta taip, kad pataikytų į šį šališkumą – ji pasakoja žmonėms tai, ką jie nori girdėti.
Kitas svarbus veiksnys – prieinamumo euristika. Mes linkę manyti, kad tai, ką lengvai prisimenate, yra dažniau pasitaikantis ar svarbesnis reiškinys. Jei nuolat matote tam tikro tipo naujienas (pavyzdžiui, apie nusikaltimus), pradėsite manyti, kad tokių įvykių yra daugiau, nei iš tikrųjų. Dezinformacijos skleidėjai tai išnaudoja, nuolat kartodami tas pačias žinutes.
Socialinis įrodymas taip pat vaidina didelį vaidmenį. Jei matome, kad daug žmonių dalijasi kažkokia informacija ar ją komentuoja, automatiškai linkstame manyti, kad ji tikriausiai teisinga. „Jei tiek daug žmonių tuo tiki, tai turbūt kažkas čia yra”, – galvojame. Bet populiarumas nėra tiesos kriterijus.
Dar viena svarbi taktika – skubos kūrimas. „Dalinkis dabar, kol neištrynė!”, „Skubiai paskleisk, kol dar galima!” – tokie raginiai siekia, kad žmonės veiktų impulsyviai, nepatikrinę informacijos. Jei kas nors ragina jus skubiai kažką padaryti su informacija, tai pats metas sulėtinti ir patikrinti.
Kaip ugdyti kritinio mąstymo įpročius kasdienybėje
Kritinis mąstymas nėra kažkas, ką darai kartą per dieną – tai turėtų tapti įpročiu, automatine reakcija į informaciją. Ir kaip su bet kokiu įpročiu, reikia praktikos.
Pradėkite nuo paprasčiausio dalyko – kiekvieną kartą, kai matote naujieną ar teiginį, kuris kelia stiprią emocinę reakciją, padarykite pauzę. Tiesiog sustokite penkioms sekundėms prieš reaguodami. Šis paprastas veiksmas gali dramtiškai pakeisti tai, kaip vartojate informaciją. Per tas kelias sekundes jūsų racionalus protas gali „pasivyti” emocijas ir pradėti užduoti klausimus.
Įsipratinkite visada klausti „Iš kur tai žinoma?” ir „Kas dar apie tai rašo?”. Jei svarbi naujiena pasirodo tik viename šaltinyje, tai įtartina. Svarbūs įvykiai paprastai aprašomi daugelyje skirtingų žiniasklaidos kanalų. Jei niekas kitas apie tai nerašo, galbūt to įvykio iš viso nebuvo.
Diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Neskaitykite tik vieno portalo ar nežiūrėkite tik vieno naujienų kanalo. Tyčia ieškokite skirtingų perspektyvų, net jei su jomis nesutinkate. Tai padeda išvengti „aido kameros” efekto ir suteikia platesnį kontekstą.
Mokykitės atpažinti savo pačių šališkumus. Visi juos turime. Užsirašykite temas, kuriose esate emociškai įsitraukę, ir būkite ypač atsargūs su informacija apie tas temas. Kai kažkas liečia mūsų giliai laikomus įsitikinimus, esame labiausiai pažeidžiami dezinformacijai.
Nebijokite prisipažinti, kad suklydate. Jei pasidalinote kažkuo, kas pasirodė esant netiesa, tai normalu. Svarbiausia – pripažinti klaidą ir, jei įmanoma, ištaisyti ją (pavyzdžiui, ištrinti klaidingą įrašą ar pasidalinti patikslinimu). Tai rodo brandą ir padeda kovoti su dezinformacijos plitimu.
Navigacija informacijos vandenyne: praktiniai įgūdžiai ateičiai
Grįžtant prie to, nuo ko pradėjome – informacijos aplinka tik darysis sudėtingesnė. Dirbtinis intelektas jau dabar gali generuoti įtikinamus tekstus, realistiškus vaizdus ir net vaizdo įrašus. Netrukus bus beveik neįmanoma atskirti, kas tikra, o kas sugeneruota, remiantis vien tuo, kaip kažkas atrodo ar skamba.
Bet tai nereiškia, kad turėtume pasiduoti. Priešingai – tai reiškia, kad kritinio mąstymo įgūdžiai tampa dar svarbesni. Technologijos, kurios kuria dezinformaciją, tobulėja, bet tobulėja ir įrankiai jai aptikti. Svarbiausia – išlaikyti sveiko skepticizmo balansą.
Sveiko skepticizmo nereiškia, kad turite netikėti viskuo. Tai reiškia, kad turėtumėte vertinti informaciją prieš ją priimdami kaip tiesą. Tai reiškia būti atviram naujoms žinioms, bet reikalauti įrodymų. Tai reiškia pripažinti, kad pasaulis yra sudėtingas ir paprastos atsakymai į sudėtingas problemas paprastai yra per daug gražūs, kad būtų tiesa.
Mokykite šių įgūdžių kitus, ypač vaikus ir paauglius. Jaunoji karta auga aplinkoje, kurioje dezinformacija yra kasdienybė, ir jiems reikia įrankių su ja susidoroti. Kalbėkite su šeima ir draugais apie tai, kaip atpažinti dezinformaciją. Kai pastebite, kad kas nors dalijasi abejotina informacija, švelniai atkreipkite dėmesį – ne smerkdami, bet siūlydami patikrinti.
Galiausiai, prisiminkite, kad informuoto piliečio pareiga demokratinėje visuomenėje nėra tik vartoti informaciją, bet vartoti ją atsakingai. Kiekvienas kartas, kai patikrinate faktą prieš juo patikėdami, kiekvienas kartas, kai nepasidalinate abejotina informacija, kiekvienas kartas, kai užduodate kritinį klausimą – prisidedate prie sveikesnės informacinės aplinkos mums visiems.
Dezinformacija klesti ne todėl, kad žmonės yra kvailai, o todėl, kad ji išnaudoja natūralius mūsų proto veikimo būdus. Suprasdami šiuos mechanizmus ir ugdydami kritinio mąstymo įpročius, galime tapti daug atsparesni manipuliacijoms. Tai reikalauja pastangų ir praktikos, bet alternatyva – gyventi pasaulyje, kuriame nebežinome, kuo tikėti – yra daug blogesnė.