Kodėl visi taip lengvai patikiname bet kuo?
Prisiminkime tą akimirką, kai pamatėte šokiruojantį antraštę Facebook’e ar Instagram’e. Galbūt tai buvo kažkas apie naują pavojingą ligą, politinį skandalą ar sensacingą atradimą. Pirmas impulsas – pasidalinti su draugais, parašyti komentarą, išreikšti savo nuomonę. Bet ar sustojote bent sekundei pagalvoti, ar tai iš tikrųjų tiesa?
Problema ta, kad mūsų smegenys nesukurtos skaitmeniniam amžiui. Jos veikia pagal senovinius principus: jei informacija sukelia stiprią emocinę reakciją, ji atrodo svarbi ir patikima. Socialiniai tinklai puikiai tai išnaudoja – algoritmai rodo turinį, kuris sukelia reakciją, o ne tą, kuris yra tikslus ar naudingas. Rezultatas? Mes plaukiame informacijos sraute, kuriame tiesa ir melas sumaišyti taip kruopščiai, kad net patyrusiems žurnalistams kartais sunku atskirti.
Dar blogiau – daugelis žmonių net nesupranta, kad turi problemą. Manome, kad esame protingi, išsilavinę, todėl nebūsime apgauti. Tačiau tyrimai rodo ką kitą: išsilavinimas ir intelektas visai negarantuoja atsparumo dezinformacijai. Kartais net priešingai – išsilavinę žmonės gali būti labiau įsitikinę savo gebėjimu atpažinti melą, todėl tampa mažiau budrūs.
Kas iš tikrųjų yra tos klaidinančios naujienos?
Pirmiausia reikia suprasti, kad ne visa klaidinga informacija yra vienoda. Yra skirtumas tarp klaidos, kurią padarė sąžiningas žurnalistas, ir tyčinio melo, skirto manipuliuoti jūsų nuomone ar elgesiu.
Dezinformacija – tai tyčia sukurta ir platinama klaidinga informacija. Kažkas žino, kad tai netiesa, bet vis tiek skleidžia. Tikslas gali būti įvairus: politinė įtaka, finansinė nauda, chaoso kėlimas ar tiesiog pramoga. Šie kūrėjai dažnai labai profesionalūs – jie žino, kaip suformuluoti antraštę, kokius vaizdus naudoti, kaip išnaudoti žmonių baimes ir viltis.
Misinformacija – tai klaidinga informacija, kuria dalijamasi netyčia. Jūsų teta, kuri pasidalino straipsniu apie stebuklinga vaistą nuo vėžio, greičiausiai nenori nieko apgauti – ji tiesiog patikėjo ir nori padėti. Tačiau rezultatas tas pats: melas plinta toliau.
Malinformacija – tai tiesa, bet pateikta iš konteksto ar su klaidinančiu tikslu. Pavyzdžiui, tikra nuotrauka iš vieno įvykio naudojama iliustruoti visai kitą istoriją. Arba tikri faktai parenkami taip selektyviai, kad sukuria klaidingą bendrą vaizdą.
Socialiniuose tinkluose rasite visų šių rūšių, dažnai sumaišytų kartu. Ir štai kas įdomu – dažniausiai plinta ne sudėtingi, gerai paruošti melai, o paprasti, emocingi teiginiai, kurie patvirtina tai, kuo žmonės jau tiki.
Kodėl mes tokie lengvi aukos?
Galvojate, kad esate racionalus žmogus, priimantis sprendimus remdamasis faktais? Turiu jus nuvylti. Dauguma mūsų sprendimų priimami emociškai, o faktai naudojami tik vėliau, kad pateisintu tai, ką jau nusprendėme.
Patvirtinimo šališkumas – tai mūsų tendencija ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų esamas nuostatas. Jei manote, kad tam tikra politinė partija yra bloga, lengvai patikėsite bet kokiu neigiamu straipsniu apie ją, net jei įrodymai silpni. O informaciją, kuri prieštarauja jūsų įsitikinimams, automatiškai vertinsite skeptiškai.
Emocinė manipuliacija – klaidinančios naujienos beveik visada žaidžia su stipriomis emocijomis: pyktis, baimė, pasipiktinimas, netgi entuziastingas džiaugsmas. Kai esame emociškai sužadinti, kritinis mąstymas išsijungia. Todėl prieš dalindamiesi kažkuo, kas jus stipriai sujaudino, sustokite ir paklauskit savęs: kodėl aš taip reaguoju?
Socialinis spaudimas – matome, kad mūsų draugai dalijasi kažkokia informacija, ir automatiškai ji atrodo patikimesnė. Jei dešimt jūsų pažįstamų pasidalino tuo pačiu straipsniu, sunku patikėti, kad jie visi klysta. Bet štai problema – jie visi galėjo patikėti dėl tų pačių priežasčių kaip ir jūs.
Informacijos perteklius – kai kiekvieną dieną esame bombarduojami šimtais naujienų, neturime nei laiko, nei energijos viską patikrinti. Todėl pasikliaujame greitais sprendimais: ar šaltinis atrodo patikimas? Ar antraštė skamba įtikinamai? Ar vaizdas atrodo tikras? Deja, šie kriterijai lengvai apgaunami.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, užteks teorijos. Kaip iš tikrųjų patikrinti, ar tai, ką matote, yra tiesa? Štai keletas konkrečių metodų, kuriuos galite pradėti naudoti jau šiandien.
Šaltinio vertinimas – pirmiausia pažiūrėkite, kas publikavo informaciją. Ar tai žinoma žiniasklaidos organizacija su reputacija? Ar tai svetainė, kurios niekada negirdėjote? Paieškokite „Apie mus” skyriaus – patikimi šaltiniai aiškiai nurodo, kas jie yra ir kaip su jais susisiekti. Įtartinos svetainės dažnai bando atrodyti kaip tikros naujienų organizacijos, bet su smulkiais skirtumais pavadinime.
Patikrinkite domeną – jei matote kažką panašaus į „tikrosžinios.com.co” ar „naujienos-lietuva.info”, tai greičiausiai ne patikimas šaltinis. Tikros žiniasklaidos organizacijos naudoja standartines domenų zonas ir turi aiškius pavadinimus.
Datos tikrinimas – stebėtinai dažnai socialiniuose tinkluose dalijamasi senomis naujienomis, tarsi jos būtų šviežios. Nuotrauka iš 2015 metų protestų gali būti pateikta kaip vakarykštis įvykis. Visada ieškokite datos ir patikrinkite, ar kontekstas atitinka.
Vaizdų paieška – Google Images turi atvirkštinės paieškos funkciją. Nukopijuokite įtartinos nuotraukos adresą arba įkelkite ją į paieškos laukelį, ir pamatysite, kur dar ji buvo naudojama. Dažnai taip atrasit originalų šaltinį ir suprasite, ar vaizdas naudojamas teisingame kontekste.
Faktų tikrinimo svetainės – naudokitės specializuotomis platformomis kaip Delfi Faktai, Melo Detektorius ar tarptautinėmis kaip Snopes, FactCheck.org. Daugelis populiarių melų jau yra patikrinti ir paneigti. Tiesiog įveskite pagrindinius teiginių žodžius į paieškos laukelį.
Kelių šaltinių tikrinimas – jei kažkas iš tikrųjų įvyko, apie tai praneš keli nepriklausomi šaltiniai. Jei radote šokiruojančią naujieną tik vienoje vietoje, būkite skeptiški. Patikrinkite, ar kitos žiniasklaidos organizacijos apie tai rašo.
Kaip atpažinti manipuliacijos technikas
Klaidinančių naujienų kūrėjai naudoja tam tikrus triukus, kurie veikia vėl ir vėl. Išmokus juos atpažinti, tampa daug lengviau.
Sensacingi antraštės – jei antraštė naudoja DIDŽIĄSIAS RAIDES, daug šauktukinių ženklų, žodžius kaip „ŠOKAS”, „NEĮTIKĖTINA”, „KO JUMS NESAKO” – tai raudonas signalas. Patikimi šaltiniai nenaudoja tokių manipuliacinių metodų.
Emocinis žodynas – atkreipkite dėmesį į kalbą. Ar tekstas pilnas vertinančių žodžių, įžeidinėjimų, pernelyg emocingų aprašymų? Objektyvus žurnalizmas stengiasi būti neutralus, net aprašant kontroversiškas temas.
Anonimiški šaltiniai – „ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „žmonės praneša” – bet kokie konkretūs vardai? Patikimos naujienos nurodo konkrečius šaltinius, tyrimus, ekspertus su vardais ir pavardėmis.
Logikos spragos – ar teiginiai logiškai susiję? Ar išvados tikrai išplaukia iš pateiktų faktų? Dažnai klaidinančios naujienos daro milžiniškus logiškus šuolius arba siūlo pernelyg paprastus sprendimus sudėtingoms problemoms.
Nepilnas kontekstas – citatos ištrauktos iš konteksto, statistika be palyginimo, nuotraukos be pilnos istorijos. Visada klauskite savęs: ko man čia nesakoma? Kokia visa istorija?
Socialinių tinklų algoritmai ir jų įtaka
Turime suprasti, kad socialiniai tinklai nėra neutralūs informacijos kanalai. Jie yra verslo įmonės, kurios uždirba iš mūsų dėmesio. Ir algoritmai, kurie sprendžia, ką matysime savo srautose, optimizuoti ne tiesai, o įsitraukimui.
Facebook, Instagram, TikTok, Twitter – visi jie veikia panašiai. Algoritmas stebi, su kokiu turiniu sąveikaujate: ką spaudžiate „patinka”, kuo dalijatės, ką komentuojate, net kiek laiko praleidžiate žiūrėdami konkretų įrašą. Tada rodo daugiau panašaus turinio.
Problema ta, kad kontroversiškas, emociškai įkrautas, šokiruojantis turinys generuoja daugiau įsitraukimo nei nuosaikus, subalansuotas žurnalizmas. Todėl algoritmai natūraliai linkę platinti būtent tokį turinį – nepriklausomai nuo to, ar jis tikras.
Filtro burbulas – laikui bėgant, algoritmai sukuria jums personalizuotą realybę. Matote vis daugiau turinio, kuris atitinka jūsų įsitikinimus, ir vis mažiau to, kas jiems prieštarauja. Tai sukuria iliuziją, kad „visi” mąsto kaip jūs, ir sustiprina jūsų nuostatas, net jei jos grįstos klaidinga informacija.
Kaip su tuo kovoti? Sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Sekite šaltinius, su kuriais ne visada sutinkate. Išjunkite personalizaciją, kur įmanoma. Naudokite socialinių tinklų „chronologinį” rodymo režimą vietoj algoritmo kurto. Tai reikalauja pastangų, bet padeda ištrūkti iš burbulo.
Kaip elgtis, kai draugai platina melą?
Štai sudėtinga situacija: matote, kad jūsų draugas ar šeimos narys dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija. Ką daryti? Ignoruoti? Viešai paneigti? Parašyti privačią žinutę?
Nėra vieno teisingo atsakymo, bet yra keletas principų, kurie gali padėti.
Nepuolimas – jei pradėsite agresyviai: „Kaip tu gali būti toks kvailas ir tuo tikėti?!” – žmogus užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Niekas nemėgsta jaustis kvailai, todėl gynybinė reakcija yra natūrali.
Užuojauta – pamėginkite suprasti, kodėl žmogus tuo patikėjo. Galbūt tai atitinka jo baimes ar viltis? Galbūt jis tiesiog nori padėti? Pradėkite nuo bendros pozicijos: „Suprantu, kodėl tai atrodo įtikinama” arba „Aš irgi iš pradžių tuo beveik patikėjau”.
Klausimai, ne teiginiai – vietoj to, kad sakytumėte „Tai netiesa”, geriau klausti: „Ar tikrinai šaltinį?”, „Ar radai kitų šaltinių, kurie tai patvirtintų?”, „Ar žinai, kada tai įvyko?”. Klausimai skatina žmogų pačiam permąstyti, o ne gintis.
Faktai be emocijų – jei nusprendžiate pateikti patikrinimo informaciją, darykite tai neutraliai. Tiesiog pasidalinkite faktų tikrinimo straipsniu ar patikimu šaltiniu, kuris paneigia teiginį. „Štai įdomu, radau, kad tai iš tikrųjų…” skamba daug geriau nei „Tu klysti, štai įrodymas”.
Privatumas – kartais geriau parašyti privačią žinutę nei komentuoti viešai. Žmonės mažiau gynybiniai, kai nėra publikos. Tačiau kartais viešas komentaras naudingas, nes apsaugo kitus, kurie gali pamatyti tą patį įrašą.
Ir svarbiausia – pasirinkite savo mūšius. Negalite pataisyti viso interneto. Jei matote, kad žmogus nepasiruošęs klausytis, kartais geriau tiesiog eiti toliau.
Ką daryti, kai patys suklystate?
Anksčiau ar vėliau tai nutiks – pasidalinsite kažkuo, kas pasirodys esąs netiesa. Tai nutinka net profesionaliems žurnalistams, todėl tikrai nutiks ir jums. Kaip elgtis?
Pripažinkite klaidą – tai nėra silpnybė, o brandos ženklas. Parašykite paprastą komentarą: „Atsiprašau, patikrinau ir paaiškėjo, kad tai netiesa. Trinu įrašą.” Arba palikite įrašą, bet pridėkite aiškų pataisymą viršuje.
Neieškokite pasiteisinimų – „Bet vis tiek ten kažkas panašaus vyksta” arba „Galbūt šitas konkretus faktas netikslus, bet bendra mintis teisinga” – tokie komentarai tik kenkia. Jei suklystate, tiesiog pripažinkite.
Mokykitės – pagalvokite, kodėl patikėjote. Ar tai buvo patvirtinimo šališkumas? Emocinis atsakas? Patikimos atrodžiusios svetainės? Supratus, kas jus apgavo, ateityje būsite budresnė.
Būkite pavyzdžiu – kai žmonės mato, kad esate pasiruošę pripažinti klaidas, jie labiau pasitiki jumis. Ir galbūt patys išmoks elgtis panašiai.
Skaitmeninis raštingumas kaip nuolatinė praktika, o ne vienkarinis pasiekimas
Baigiant šį tekstą, svarbu suprasti vieną dalyką: nėra tokio momento, kai galėtumėte pasakyti „Dabar jau išmanau, kaip atpažinti melą, ir niekada nebesuklypsiu”. Skaitmeninis raštingumas nėra egzaminas, kurį išlaikote ir užmirštate. Tai nuolatinė praktika, kasdienė disciplina, kritinio mąstymo įgūdis, kurį reikia nuolat treniruoti.
Informacinė aplinka nuolat keičiasi. Manipuliatoriai mokosi naujų triukų. Technologijos vystosi – dirbtinis intelektas jau gali kurti įtikinamai atrodančius vaizdus, vaizdo įrašus, net balsus. Tai, kas šiandien veikia kaip patikrinimo metodas, rytoj gali būti nepakankama.
Todėl svarbiausias patarimas: išlaikykite sveikų skepticizmą. Ne cinizmą, kai nieko netikite, bet sveikų abejonę, kuri skatina patikrinti prieš patikint. Klauskite savęs: „Iš kur tai žinau? Ar tai tikrai tiesa? Kokius įrodymus turiu?” Ir svarbiausia – būkite pasiruošę keisti nuomonę, kai sužinote naujų faktų.
Socialiniai tinklai niekur nedingsta. Informacijos srautas tik didės. Bet jūs galite pasirinkti būti sąmoningas vartotojas, o ne pasyvus auką. Galite mokytis, lavintis, dalintis žiniomis su kitais. Ir galbūt, po truputį, galime sukurti šiek tiek sveikesnę informacinę aplinką – ne laukdami, kad kažkas kitas tai padarys, bet pradėdami nuo savęs, nuo šios dienos, nuo kito įrašo, kurį pamatysite savo srautoje.
HTML: