Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugas pasidalino Facebook’e straipsniu apie tai, kad mokslininkai esą įrodė – kavos gėrimas padeda numesti 10 kilogramų per savaitę. Straipsnis atrodė įtikinamas: buvo nuotraukos, citatos, net kažkokie grafikai. Problema ta, kad viskas buvo išgalvota nuo pradžios iki pabaigos. Tokių istorijų šiandien pilna internetas.
Gyvename laikais, kai informacijos srautas yra tiesiog milžiniškas. Kiekviena minutė – tūkstančiai naujų straipsnių, postų, vaizdo įrašų. Ir tarp visos šios informacijos kaip grybai po lietaus dygsta dezinformacija. Ne visada ji skleidžiama tyčia – kartais žmonės tiesiog nekritiškai perduoda tai, ką patys kažkur skaitė. Bet rezultatas tas pats: mes pradedame tikėti dalykais, kurie neturi nieko bendro su tikrove.
Problema ta, kad mūsų smegenys nesukurtos tokiam informacijos kiekiui apdoroti. Evoliucija mus paruošė gyventi mažose bendruomenėse, kur informacijos šaltiniai buvo riboti ir daugmaž patikimi. Dabar turime mokytis naujų įgūdžių – kritinio mąstymo, šaltinių tikrinimo, sveiko skepticizmo. Ir tai nėra paprasta, ypač kai dezinformacija tampa vis rafinuotesnė.
Pirmasis žingsnis: domeno vardo patikrinimas
Vienas paprasčiausių būdų atpažinti potencialiai nepatikimą šaltinį – pažiūrėti į domeno vardą. Skamba banaliai, bet daugelis žmonių net nekreipia į tai dėmesio. Matai antraštę, kuri atrodo įdomiai, spaudžia – ir jau skaitai, nepatikrinęs, kas iš tikrųjų yra tas šaltinis.
Dezinformaciją platinantys portalai dažnai bando apsimesti rimtais naujienų šaltiniais. Pavyzdžiui, gali būti sukurtas puslapis su pavadinimu „Lietuvos-naujienos.lt” arba „Delfi-info.com” – atrodo panašiai į tikrus, bet tai tik imitacija. Kartais naudojami ir visai egzotiški domenai – .info, .news, .xyz – nors tai savaime dar nereiškia, kad šaltinis nepatikimas, bet turėtų kelti klausimų.
Patikrinkite, ar domeno vardas neatrodo keistai. Ar nėra rašybos klaidų? Ar nėra keistų brūkšnelių ar skaičių, kurių normaliai neturėtų būti? Jei matote kažką panašaus į „delfi1.lt” ar „15min-naujienos.lt” – tai beveik garantuotai ne tie portalai, už kuriuos bando apsimesti.
Dar vienas triukas – pažiūrėti, kada domenas buvo užregistruotas. Yra įvairių įrankių, kaip „WHOIS” paieška, kur galite tai patikrinti. Jei naujienų portalas, kuris teigia esąs žinomas ir patikimas, užregistruotas prieš tris mėnesius – tai aiškus raudonas signalas.
Antraštės anatomija: kaip atpažinti klaidinančius pavadinimus
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip veikia žmogaus psichologija. Jie supranta, kad dauguma žmonių neskaito viso straipsnio – tik antraštę. Todėl antraštės kuriamos taip, kad sukeltų stiprią emocinę reakciją: pyktį, baimę, pasipiktinimą ar pernelyg didelį entuziazmą.
Tipinės dezinformacijos antraštės bruožai: didžiosios raidės (SKUBIOS NAUJIENOS!), daugybė šauktukinių ženklų, kategoriškai skambantys teiginiai be jokių išlygų. „Mokslininkai ĮRODĖ: vakcinacija GARANTUOTAI sukelia autizmą!!!” – tokia antraštė turėtų iškart kelti įtarimų. Rimti naujienų portalai taip nerašo.
Dar vienas požymis – antraštė, kuri atrodo per gera, kad būtų tiesa. „Vyriausybė nusprendė mokėti kiekvienam piliečiui po 1000 eurų per mėnesį!” Jei tokia žinia būtų tikra, apie ją rašytų visi pagrindiniai portalai, ne tik vienas keistas puslapis, apie kurį niekada negirdėjote.
Būkite atsargūs ir su antraštėmis, kurios užduoda klausimą, bet straipsnyje į jį neatsakoma. „Ar prezidentas slapta susitiko su ateiviais?” – tokios antraštės dažnai naudojamos kaip gynybos mechanizmas: formaliai jie nieko netvirtino, tik užklausė. Bet psichologinis efektas tas pats – žmonės pradeda abejoti ir galvoti, kad „kažkas čia nešvaru”.
Šaltinių ir citatų tikrinimas
Patikimas straipsnis visada nurodo šaltinius. Ne tik sako „mokslininkai teigia”, bet konkretiai nurodo, kokie mokslininkai, iš kokios institucijos, kokiame tyrime. Dezinformacija dažnai remiasi miglotomis nuorodomis: „ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „žinomi specialistai įspėja”.
Kai matote citatą, verta pasitikrinti, ar ji tikra. Ypač jei citata atrodo labai provokuojanti ar netikėta. Nukopijuokite citatą į Google paieškos laukelį – jei ji tikra ir svarbi, greičiausiai rasite ją ir kituose šaltiniuose. Jei citata randama tik viename ar keliuose abejotinuose portaluose – tai rimtas įspėjamasis signalas.
Dažnas triukas – ištraukti citatą iš konteksto. Žmogus galėjo pasakyti kažką visai kitokia prasme, bet paėmus tik vieną sakinį, prasmė pasikeitė iki nepatenkimo. Pavyzdžiui, politikas galėjo sakyti: „Kai kurie žmonės mano, kad turėtume didinti mokesčius, bet aš su tuo nesutinku” – o dezinformacijos portalas cituoja tik pirmąją dalį: „Turėtume didinti mokesčius”.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, ar straipsnyje yra nuorodos į pirminius šaltinius. Jei rašoma apie mokslinį tyrimą, ar yra nuoroda į patį tyrimą? Jei rašoma apie politiko pareiškimą, ar yra nuoroda į pilną kalbą ar interviu? Patikimi žurnalistai visada stengiasi suteikti skaitytojams galimybę patikrinti informaciją.
Autoriaus reputacijos tyrimas
Kas parašė straipsnį? Tai labai svarbus klausimas, į kurį daugelis žmonių nekreipia dėmesio. Patikimi žurnalistai paprastai turi istoriją – galite rasti jų ankstesnius darbus, sužinoti, kur jie dirbo, kokią turi kvalifikaciją.
Įveskite autoriaus vardą į Google paiešką. Ar rasite jo profilį LinkedIn? Ar yra informacijos apie jo žurnalistinę karjerą? Ar jis rašė ir kitiems patikimiems leidiniams? Jei autorius yra tikras profesionalas, greičiausiai rasite apie jį informacijos. Jei nieko nerandate arba randama tik straipsnių keistuose portaluose – tai turėtų kelti klausimų.
Kartais straipsniai apskritai nepasirašyti arba pasirašyti pseudonimu. Tai nereiškia, kad informacija automatiškai nepatikima – yra situacijų, kai anonimiškumas būtinas (pavyzdžiui, kai žurnalistas dirba su slapta informacija). Bet jei portalas nuolat skelbia nepasirašytus straipsnius su provokuojančiomis antraštėmis – tai greičiausiai ne rimtas žurnalizmas.
Dar vienas aspektas – ar autorius turi aiškų šališkumą ar interesų konfliktą? Jei straipsnyje giriama tam tikra įmonė ar produktas, o paaiškėja, kad autorius dirba tos įmonės rinkodaros skyriuje – tai jau ne žurnalistika, o reklama. Patikimi portalai tokius dalykus atskleidžia.
Nuotraukų ir vaizdo medžiagos autentiškumo tikrinimas
Gyvenome laikais, kai nuotrauką ar vaizdo įrašą suklastoti tapo neįtikėtinai paprasta. Ir dezinformacijos kūrėjai tuo aktyviai naudojasi. Gali būti naudojamos senos nuotraukos, kurios pateikiamos kaip naujos, nuotraukos iš visai kito įvykio, o kartais – tiesiog sukurti vaizdai.
Laimei, yra įrankių, kurie padeda patikrinti nuotraukas. Vienas populiariausių – Google „Reverse Image Search” (atvirkštinė vaizdo paieška). Tiesiog įkeliate nuotrauką arba įvedate jos URL, ir sistema parodo, kur dar internete ta nuotrauka buvo naudota. Jei straipsnyje teigiama, kad tai nuotrauka iš vakarykščio įvykio, o paieška rodo, kad ta pati nuotrauka buvo publikuota prieš trejus metus – turite problemą.
Panašiai veikia ir TinEye – dar vienas atvirkštinės paieškos įrankis. Kartais verta patikrinti abiejuose, nes jų duomenų bazės šiek tiek skiriasi. Yra ir specializuotų įrankių, kaip InVID, kuris skirtas specialiai vaizdo įrašų tikrinimui.
Atkreipkite dėmesį ir į tai, ar nuotrauka atrodo natūrali. Ar nėra keistų šešėlių, nenatūralių spalvų, įtartinų kraštų? Nors šiuolaikinės technologijos leidžia kurti labai įtikinamą klastotę, dažnai vis tiek lieka smulkių detalių, kurios išduoda manipuliaciją. Ypač atidžiai žiūrėkite į nuotraukas, kurios vaizduoja kažką labai dramatiško ar šokiruojančio – būtent tokios nuotraukos dažniausiai būna klastojamos.
Datos ir laiko žymų svarba
Vienas subtilių, bet labai efektyvių dezinformacijos metodų – naudoti seną informaciją, pateikiant ją kaip naują. Pavyzdžiui, gali būti pasidalinta straipsniu apie politiko skandalą iš prieš penkerių metų, bet pateikiant jį taip, tarsi tai įvyko vakar. Žmonės pamato, pasipiktina, pradeda dalintis – o iš tikrųjų visa istorija seniai išspręsta ir nebeaktuali.
Visada patikrinkite, kada straipsnis buvo parašytas. Daugelis portalų nurodo datą straipsnio pradžioje ar pabaigoje. Jei datos nėra – tai jau įtartina. Kodėl portalas nenori, kad žinotumėte, kada informacija buvo paskelbta?
Kartais data nurodyta, bet ji klaidinanti. Pavyzdžiui, straipsnis galėjo būti parašytas prieš metus, bet neseniai atnaujintas su nauja antrašte. Techniškai data rodo naują datą, bet turinys senas. Arba straipsnyje aprašomas įvykis iš praeities, bet antraštė suformuluota taip, tarsi tai įvyko neseniai.
Jei straipsnyje rašoma apie konkretų įvykį, verta pasitikrinti, ar apie jį rašė ir kiti šaltiniai tuo pačiu metu. Įveskite įvykio pavadinimą į Google paiešką ir nustatykite laiko filtrą – pavyzdžiui, paskutinės savaitės naujienos. Jei apie tariamai svarbų įvykį rašo tik vienas portalas, o visi kiti tyli – greičiausiai kažkas negerai.
Kai viskas atrodo per daug tobula arba per daug baisu
Mūsų smegenys turi įdomią savybę – mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus (tai vadinama patvirtinimo šališkumu), ir informacija, kuri sukelia stiprias emocijas. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja.
Jei skaitote straipsnį, kuris pernelyg puikiai atitinka jūsų pasaulėžiūrą – būkite atsargūs. Pavyzdžiui, jei esate įsitikinęs, kad tam tikra politinė partija yra bloga, ir staiga matote straipsnį, kuris „įrodo”, kad tos partijos nariai daro kažką siaubingo – sustokite ir pagalvokite. Ar tai nėra per daug patogu? Ar neieškote tik informacijos, kuri patvirtintų jūsų nuomonę?
Tas pats galioja ir baimę keliančiai informacijai. „Nauja liga plinta Lietuvoje – užsikrečia kas antras!” „Vyriausybė slapta planuoja atimti jūsų santaupas!” Tokios antraštės skirtos sukelti paniką, o panikos būsenoje žmonės nesvarsto racionaliai. Jei kažkas bando jus išgąsdinti – tai dažnai yra manipuliacija.
Praktinis patarimas: kai jaučiate stiprią emocinę reakciją į straipsnį (pyktį, baimę, pernelyg didelį džiaugsmą), sustokite ir padarykite pertrauką prieš dalindamiesi ar tikėdami. Leiskite emocijoms nurymti, tada pažiūrėkite į informaciją šaltu protu. Dažnai paaiškės, kad straipsnis buvo specialiai sukurtas manipuliuoti jūsų emocijomis.
Ką daryti, kai vis tiek abejojate
Net ir taikydami visus šiuos metodus, kartais vis tiek lieka neaiškumų. Galbūt straipsnis atrodo daugmaž patikimas, bet kažkas vis tiek kelia abejonių. Ką daryti tokiais atvejais?
Pirma, ieškokite tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei tai tikrai svarbi ir tiesa, greičiausiai apie tai rašys ir kiti patikimi portalai. Jei rasite tą pačią informaciją Delfi, 15min, LRT ir kitose žinomose naujienų svetainėse – tikimybė, kad tai tiesa, labai išauga. Jei tik vienas keistas portalas rašo apie „sensaciją” – greičiausiai tai ne sensacija.
Antra, galite pasitikrinti faktų tikrinimo svetainėse. Užsienyje populiarūs tokie portalai kaip Snopes, FactCheck.org ar PolitiFact. Lietuvoje veikia projektai kaip „Melo detektorius” ar „Debunk.eu”, kurie tiria ir atskleidžia dezinformaciją. Įveskite įtartino straipsnio temą ar antraštę į šių portalų paiešką – galbūt jie jau yra išanalizavę tą informaciją.
Trečia, pasikalbėkite su žmonėmis, kurie išmano tą sritį. Jei straipsnis apie medicinos temą, o jūsų draugas yra gydytojas – paklauskite jo nuomonės. Jei apie ekonomiką – paklauskite ekonomisto. Ekspertai dažnai iškart pastebi absurdus ar netikslumus, kurie paprastam žmogui gali būti neakivaizdūs.
Ir svarbiausia – jei abejojate, nesidalinkite. Geriau praleisti vieną tikrą naujieną, nei paskleisti dešimt melų. Dezinformacija plinta būtent todėl, kad žmonės dalina informaciją negalvodami. Būkite tas žmogus, kuris sustabdo dezinformacijos grandinę, o ne ją tęsia.
Informacinis raštingumas šiandien yra ne mažiau svarbus nei gebėjimas skaityti ir rašyti. Gyvename sudėtingame pasaulyje, kur informacija yra ginklas, o kritinis mąstymas – skydas. Šie septyni metodai nėra absoliutūs – nėra tokio būdo, kuris garantuotų šimtaprocentinį tikrumą. Bet jie labai padidina jūsų šansus atpažinti dezinformaciją ir priimti sprendimus remdamiesi tikrais faktais, o ne manipuliacijomis. Ir tai, tiesą sakant, yra vienintelis būdas išlikti laisviems šiuolaikiniame informacijos amžiuje.