Kai piniginė tampa svarbesne nei receptų knyga
Dar prieš kelerius metus eidamas į parduotuvę galėjai ramiai paimti tai, kas patinka, ir tik prie kasos sužinoti, kiek išleisi. Dabar situacija kitokia – žmonės skaičiuoja iš anksto, lygina kainas skirtingose parduotuvėse, renkasi pigesnę prekės ženklo alternatyvą ir vis dažniau atsisako to, kas anksčiau atrodė savaime suprantama. Maisto kainų kaita per pastaruosius kelerius metus tapo viena opiausių temų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai ne abstrakti ekonomikos teorija – tai kasdienybė, kurią jaučia kiekvienas, kas bent kartą per savaitę eina apsipirkti.
Šiame straipsnyje bandysime išnarplioti, kodėl maisto kainos kyla, kaip tai veikia skirtingus gyventojų sluoksnius, ir ką galima padaryti, kad mėnesio pabaiga nebūtų tokia skausminga.
Nuo ko viskas prasidėjo – infliacijos anatomija
Maisto kainų šuolis nebuvo staigmena tiems, kas seka ekonomikos tendencijas. Viskas prasidėjo dar COVID-19 pandemijos laikotarpiu, kai pasaulinės tiekimo grandinės sutriko taip stipriai, kad net didžiausios korporacijos negalėjo tiksliai prognozuoti, kada ir kokia kaina gaus žaliavas. Uostai buvo perpildyti, konteinerių trūko, transporto kainos šovė į viršų.
Tada atėjo karas Ukrainoje. Ši aplinkybė turėjo milžinišką poveikį maisto rinkoms, nes Ukraina ir Rusija kartu sudaro apie 30 procentų pasaulinės kviečių eksporto. Kai šis srautas sutriko, duonos, makaronų, miltų kainos pradėjo kilti visame pasaulyje – nuo Vakarų Europos iki Afrikos šalių. Energetikos krizė dar labiau pablogino situaciją: trąšų gamyba tapo brangesnė, ūkininkai pradėjo skaičiuoti, ar apsimoka auginti tam tikrus kultūrus, kai degalų ir elektros sąnaudos išaugo kelis kartus.
Lietuvoje maisto infliacija 2022 metais pasiekė rekordinį lygį – kai kuriais mėnesiais ji viršijo 20 procentų. Tai reiškė, kad šeima, anksčiau maistui išleidusi 400 eurų per mėnesį, dabar turėjo mokėti 480 eurų ar daugiau – ir tai pirkdama tą patį krepšelį.
Ką rodo skaičiai ir ką jie slepia
Oficiali statistika – tai vienas dalykas, o realybė – kitas. Statistikos departamento duomenys rodo bendrą kainų indeksą, tačiau jis ne visada atspindi tai, ką jaučia konkretus žmogus. Kodėl? Nes kainų krepšelis yra skaičiuojamas pagal vidutinį vartotoją, o tokio vidutinio vartotojo gyvenime nėra.
Pavyzdžiui, mėsos kainos augo sparčiau nei daržovių. Tai reiškia, kad šeima, kurioje mėsa yra pagrindinis baltymo šaltinis, infliaciją jautė stipriau nei vegetarai. Pieno produktų kainos taip pat šoko aukštyn – sviesto kaina kai kuriais laikotarpiais išaugo daugiau nei 50 procentų. Tuo tarpu kai kurios daržovės, ypač sezoninės, kainų pokyčius jautė mažiau.
Yra ir dar vienas reiškinys, kurį ekonomistai vadina shrinkflation – tai situacija, kai produkto kaina lieka ta pati, bet jo kiekis sumažėja. Šokolado plytelė, kuri anksčiau svėrė 100 gramų, dabar sveria 85 gramus. Jogurto indelis, buvęs 200 gramų, dabar 180 gramų. Vartotojas to dažnai nepastebi, nes etiketė atrodo panaši, kaina nepakito, bet realiai jis gauna mažiau. Tai savotiškas paslėptas kainų kilimas, kurį sunkiau pastebėti ir dar sunkiau matuoti.
Kaip skirtingos šeimos tai jaučia
Maisto kainų kilimas nėra demokratiškas reiškinys. Jis skirtingai veikia skirtingas socialines grupes, ir šis skirtumas yra esminis norint suprasti tikrąjį problemos mastą.
Mažas pajamas gaunančios šeimos maistui išleidžia proporcingai daug daugiau savo biudžeto nei turtingesnės. Ekonomistai tai vadina Engelio dėsniu – kuo žmogus skurdesnis, tuo didesnę pajamų dalį jis išleidžia maistui. Tai reiškia, kad kai maisto kainos kyla 20 procentų, žmogus, gaunantis minimalų atlyginimą, tai jaučia daug skaudžiau nei tas, kurio pajamos yra vidutinės ar aukštesnės.
Pensininkai – atskira ir ypač pažeidžiama grupė. Daugelis jų gyvena iš fiksuotų pensijų, kurios, net ir indeksuojamos, ne visada spėja paskui realią infliaciją. Pokalbiai su vyresnio amžiaus žmonėmis parduotuvėse atskleidžia liūdną realybę: jie atidžiai skaičiuoja kiekvieną centą, atsisako mėgstamų produktų, pereina prie pigesnių alternatyvų.
Jaunos šeimos su vaikais susiduria su dvigubu spaudimu – maisto kainos kyla, o kartu reikia pirkti daugiau, nes vaikai auga ir valgo vis daugiau. Kai kurios šeimos pripažįsta, kad pradėjo pirkti mažiau šviežių vaisių ir daržovių, nes tai tapo prabanga, kurią sunku sau leisti kiekvieną dieną.
Parduotuvių strategijos ir vartotojų elgsena
Prekybos tinklai per pastaruosius metus taip pat keičiasi – ir ne visada vartotojų naudai. Akcijų skaičius didėja, bet akcijų kokybė kartais abejotina. Produktas, kurio kaina buvo dirbtinai padidinta, po kelių savaičių parduodamas su „50 procentų nuolaida” – ir tai techniškai yra akcija, bet realiai kaina gali būti tokia pati kaip prieš mėnesį.
Tačiau yra ir tikrų pokyčių. Privačių prekių ženklų (angl. private label) pardavimai visoje Europoje augo reikšmingai. Lietuvoje tai taip pat pastebima – žmonės vis dažniau renkasi parduotuvės paties prekės ženklo produktus, kurie paprastai būna 20-40 procentų pigesni nei žinomų gamintojų analogai. Kokybė dažnai panaši, kartais net pagaminami tų pačių gamintojų, tik su kita etikete.
Atsirado ir naujas fenomenas – maisto taupymo programėlės. „Too Good To Go”, „Maisto bankas” ir kitos iniciatyvos sulaukia vis daugiau dėmesio. Žmonės perka parduotuvių ar restoranų likusį maistą už mažesnę kainą – ir tai naudinga tiek piniginei, tiek aplinkai, nes mažina maisto švaistymą.
Turgūs ir ūkininkų mugės taip pat atgimsta. Žmonės supranta, kad pirkdami tiesiai iš gamintojo gali sutaupyti, o kartu gauti šviežesnį produktą. Sezoninių daržovių ir vaisių pirkimas turguje gali būti 30-50 procentų pigesnis nei supermarkete.
Ūkininkai – tarp kūjo ir priekalo
Diskutuojant apie maisto kainas dažnai pamirštama kalbėti apie tuos, kas maistą augina. Lietuvos ūkininkai per pastaruosius kelerius metus susidūrė su paradoksalia situacija: maisto kainos parduotuvėse kilo, bet jų gaunamos supirkimo kainos ne visada sekė tuo pačiu tempu, o sąnaudos – kuro, trąšų, elektros – šoko dramatiškai.
Trąšų kainos 2022 metais kai kuriais atvejais išaugo tris ar keturis kartus. Dyzelino kaina ūkiams, kurie naudoja didelius kiekius technikos, tapo kritine problema. Daugelis smulkių ūkininkų skaičiavo, ar apsimoka sėti, jei derliaus supirkimo kaina nepadengs sąnaudų.
Tai sukuria ilgalaikę problemą: jei ūkininkavimas tampa nuostolingas, smulkūs ūkiai užsidaro, žemė koncentruojasi stambiuose žemės ūkio holdinguose, o maisto gamybos įvairovė mažėja. Tai ilgainiui gali turėti neigiamą poveikį tiek maisto kokybei, tiek kainoms.
Europos Sąjungos žemės ūkio politika stengiasi tai reguliuoti, tačiau biurokratija ir subsidijų sistema ne visada pasiekia tuos, kam labiausiai reikia. Smulkus ūkininkas, auginantis daržoves 5 hektaruose, dažnai neturi nei laiko, nei išteklių tvarkyti sudėtingų paraiškų, kurios reikalingos ES paramai gauti.
Ką daryti – praktiniai patarimai tiems, kas nori sutaupyti
Teorija – gerai, bet žmonėms reikia konkrečių sprendimų. Štai keletas dalykų, kurie tikrai veikia ir kuriuos rekomenduoja tiek finansų konsultantai, tiek patyrę šeimų biudžeto planavimo specialistai:
Planuokite savaitės meniu iš anksto. Tai skamba paprastai, bet veikia stebėtinai efektyviai. Kai žinote, ką virsite kiekvieną dieną, perkate tik tai, ko reikia, ir nešvaistote maisto. Tyrimai rodo, kad vidutinė lietuvių šeima išmeta apie 15-20 procentų nupirkto maisto – tai pinigai, tiesiogiai išmesti į šiukšliadėžę.
Mokykitės skaityti etiketes. Ne tik sudėtį, bet ir kainą už kilogramą ar litrą. Parduotuvės dažnai nurodo šią informaciją ant kainų etiketės, bet smulkiu šriftu. Didesnė pakuotė ne visada pigesnė už mažesnę – kartais būna atvirkščiai.
Pirkite sezoninius produktus. Braškės žiemą kainuoja tris kartus daugiau nei vasarą ir yra tris kartus mažiau skanios. Sezoniniai produktai – ne tik pigesni, bet ir maistingesni, nes nekeliavo tūkstančius kilometrų šaldytuvuose.
Išmokite užšaldyti. Šaldiklis – vienas geriausių investicijų į maisto taupymą. Duona, mėsa, daržovės, net pienas – daugelis produktų puikiai laikosi užšaldyti. Kai parduotuvėje yra gera akcija, galite nupirkti daugiau ir užšaldyti.
Neignoruokite privačių prekių ženklų. Kaip jau minėta, jie dažnai gaminami tų pačių gamintojų. Ypač tai taikytina tokiems produktams kaip miltai, cukrus, ryžiai, makaronai – čia skirtumas tarp prekių ženklų minimalus.
Naudokite lojalumo programas protingai. Daugelis parduotuvių siūlo nuolaidų korteles ar programėles. Tai verta naudoti, bet nepasiduokite pagundai pirkti tai, ko nereikia, vien dėl to, kad yra akcija.
Svarstykite auginti savo daržą. Net ir nedidelis balkonas ar sklypo kampas gali duoti nemažai žalumynų, pomidorų ar agurkų. Tai ne tik taupymas, bet ir malonumas.
Ar bus geriau – ir kada
Šis klausimas rūpi visiems, bet atsakymas nėra paprastas. Maisto infliacija Lietuvoje ir Europoje 2023-2024 metais pradėjo lėtėti – tai gera žinia. Tačiau „lėtėjanti infliacija” nereiškia, kad kainos krenta. Tai reiškia tik tai, kad jos kyla lėčiau. Absoliutus kainų lygis išlieka aukštas ir greičiausiai tokiu išliks.
Kai kurie ekonomistai prognozuoja, kad energetikos kainų stabilizavimasis ir tiekimo grandinių normalizavimasis ilgainiui turėtų sumažinti spaudimą maisto kainoms. Tačiau klimato kaita – tai veiksnys, kuris gali viską pakeisti. Ekstremalios karštos vasaros, potvyniai, sausros – visa tai tiesiogiai veikia derlius ir maisto kainas. 2024 metų vasaros sausra Pietų Europoje jau paveikė alyvuogių aliejaus kainas, kurios pasiekė rekordinį lygį.
Geopolitinė situacija taip pat išlieka neaiški. Kol karas Ukrainoje tęsiasi, grūdų rinkos išlieka nestabilios. Bet kuris eskalavimas gali vėl sukelti kainų šuolį.
Tad realus atsakymas yra toks: reikšmingo kainų kritimo artimiausiu metu tikėtis neverta. Geriausias scenarijus – stabilizacija dabartiniame lygyje ir lėtas, laipsniškas normalizavimasis per kelerius metus. Tuo tarpu vartotojai turi prisitaikyti prie naujos realybės – ir tai nėra kapituliacija, o tiesiog protingas požiūris į situaciją, kurios vienas žmogus negali pakeisti, bet gali prie jos prisitaikyti.
Gyvenimas su brangiu maistu – ne tragedija, o iššūkis
Maisto kainų tema lengvai gali tapti katastrofizmo šaltiniu, bet verta pažvelgti ir kitaip. Kainų kilimas privertė daugelį žmonių iš naujo susimąstyti apie tai, ką jie valgo, kaip perka ir kiek išmeta. Ir ne visada šie pokyčiai yra blogi.
Žmonės pradėjo gaminti namuose dažniau nei lankytis restoranuose. Tai ne tik pigiau, bet ir sveikiau. Maisto švaistymą daugelis šeimų sumažino – ir tai naudinga tiek piniginei, tiek aplinkai. Sezoninių produktų pirkimas, kuris buvo beveik pamirštas, vėl grįžta į madą.
Kainų skaidrumas taip pat didėja – vartotojai tampa reiklesni, aktyviau lygina kainas, naudoja programėles, reikalauja aiškesnių etikečių. Tai ilgainiui turėtų daryti spaudimą ir parduotuvėms, ir gamintojams elgtis sąžiningiau.
Valstybės lygmeniu diskusija apie maisto prieinamumą taip pat intensyvėja. Socialinės paramos sistemos, maisto bankai, subsidijos pažeidžiamoms grupėms – visa tai tampa politinio diskurso dalimi. Ar politikai reaguos pakankamai greitai ir efektyviai – tai jau kitas klausimas, bet bent jau problema yra matoma ir pripažįstama.
Galiausiai, maisto kainos ir jų kaita yra veidrodis, kuriame atsispindi platesnės ekonominės ir socialinės tendencijos. Jos parodo, kaip mes, kaip visuomenė, paskirstome išteklius, kaip vertiname maisto gamybą, kaip rūpinamės pažeidžiamiausiaisiais. Ir kol šie klausimai lieka atvirais, maisto kainų tema niekur nedings – ji ir toliau bus kasdienio pokalbio, politinių debatų ir asmeninių sprendimų centras.