Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų naujienų vartojimas buvo gerokai paprastesnis dalykas. Žiūrėjai vakaro žinias per televizorių, skaitei kelias patikimas laikraščių svetaines, ir daugmaž galėjai būti tikras, kad gauni patikimą informaciją. Dabar situacija visiškai kitokia – kiekvienas iš mūsų kasdien susiduria su šimtais, o gal net tūkstančiais informacijos gabaliukų. Socialiniai tinklai, žinių agregatai, įvairūs tinklaraščiai, pranešimai telefone – viskas maišosi į vieną milžinišką srautą, kuriame vis sunkiau atskirti, kas tikra, o kas ne.
Problema ta, kad dezinformacija šiandien nėra vien tik akivaizdžiai neteisingos žinios. Ji gali būti subtili, gudriai sukonstruota, paremta pustiesa ar ištraukta iš konteksto. Kartais tai tyčinė manipuliacija, o kartais – tiesiog nekompetentingai parengta medžiaga. Dar blogiau – algoritmai, kurie sprendžia, ką mes matome savo naujienų srautuose, dažnai teikia pirmenybę ne tiesos, o įsitraukimo kriterijams. Jei kažkas sukelia emocijas, nesvarbu ar teigiamas, ar neigiamas, tai greičiausiai pasieks daugiau žmonių.
Pagrindiniai dezinformacijos požymiai, kuriuos galima pastebėti
Pirmiausia, atkreipkite dėmesį į antraštę. Jei ji atrodo pernelyg sensacinga, jei naudojami didžiosios raidės, šauktukai ar tokie žodžiai kaip „ŠOKAS”, „NIEKAS NENORI, KAD TU TAI ŽINOTUM” ar „NEĮTIKĖTINA TIESA” – tai jau pirmasis pavojaus signalas. Rimtos žiniasklaidos organizacijos paprastai vengia tokio stiliaus, nes jų tikslas yra informuoti, o ne šokiruoti.
Antra, pažiūrėkite į šaltinį. Ar tai žinomas, patikimas leidinys? Ar svetainės adresas atrodo keistai – gal jame yra rašybos klaidų ar neįprastų simbolių? Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo panašios į tikrų naujienų portalų, bet iš tiesų yra klastotės. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” ar „delfi-naujienos.lt”.
Trečias dalykas – straipsnio turinys ir jo kokybė. Ar tekste yra daug gramatikos klaidų? Ar jis parašytas emocingai, naudojant daug vertinančių žodžių? Ar pateikiami konkretūs faktai ir šaltiniai, ar tik bendros frazės ir nuomonės? Patikimi straipsniai paprastai nurodo, iš kur gauta informacija, cituoja ekspertus su jų vardais ir pareigomis, pateikia statistiką su nuorodomis į tyrimus.
Dar vienas svarbus požymis – vienašališkumas. Jei straipsnyje pateikiama tik viena nuomonė, jei viskas atrodo pernelyg paprasta ir aiški („visi blogi, išskyrus mus”), tai greičiausiai turite reikalą su šališka ar netgi manipuliatyvia medžiaga. Tikroji žurnalistika paprastai stengiasi parodyti situacijos sudėtingumą ir pateikti skirtingas perspektyvas.
Kaip veikia mūsų psichologija ir kodėl mes lengvai patikime
Čia reikia būti sąžiningiems su savimi – mes visi turime tam tikrų pažeidžiamumų, kuriuos dezinformacijos kūrėjai puikiai išnaudoja. Vienas iš jų – patvirtinimo šališkumas. Tai mūsų tendencija ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei aš jau manau, kad tam tikra politinė partija yra bloga, aš daug lengviau patikėsiu negatyvia informacija apie ją, net jei ji nebus gerai pagrįsta.
Kitas svarbus veiksnys – emocijos. Kai mes pykstame, bijome ar labai džiaugiamės, mūsų kritinis mąstymas sumažėja. Dezinformacijos kūrėjai tai žino ir specialiai kuria turinį, kuris sukelia stiprias emocijas. Todėl, jei pastebite, kad kažkokia naujiena jus labai supykdė ar išgąsdino, sustokite ir pamąstykite – gal būtent to ir siekiama?
Taip pat veikia ir vadinamasis „iliuzinis tiesos efektas” – kuo dažniau mes girdime tam tikrą teiginį, tuo labiau linkę juo tikėti, net jei jis nėra tikras. Jei ta pati dezinformacija kartojama daugelyje skirtingų šaltinių (kurie iš tiesų gali būti susiję tarpusavyje), mes pradedame manyti, kad „jei tiek daug žmonių apie tai kalba, tai turbūt tiesa”.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, tai kaip konkrečiai galime patikrinti, ar informacija teisinga? Pirmas ir paprasčiausias būdas – paieška internete. Jei matote kokią nors sensacingą naujieną, tiesiog įveskite jos pagrindinę mintį į Google ir pažiūrėkite, ar apie tai rašo patikimi šaltiniai. Jei kažkas tikrai įvyko, tai greičiausiai bus aprašyta bent keliuose rimtuose leidiniuose.
Yra ir specialių faktų tikrinimo svetainių. Lietuvoje veikia „Melo detektorius” (melodetektorius.lt), kuris tikrina politikų ir viešųjų asmenų teiginius. Tarptautiniu mastu žinomi tokie projektai kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact”. Tiesa, reikia pripažinti, kad ir šios svetainės nėra absoliučiai neklystančios, bet jos bent jau stengiasi sistemingai ir skaidriai tikrinti faktus.
Jei kalbame apie nuotraukas ar vaizdo įrašus, galite naudoti atvirkštinę paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir sužinoti, kur ji buvo naudota anksčiau. Taip galite atskleisti, kad „šiandien įvykusio įvykio” nuotrauka iš tiesų yra kelių metų senumo ir visiškai iš kito konteksto.
Dar vienas naudingas įrankis – pažiūrėti į svetainės „Apie mus” skiltį ir „Whois” duomenis (kas registravo domeną). Jei svetainė slepia informaciją apie save, tai jau įtartina. Patikimi naujienų portalai paprastai aiškiai nurodo, kas jie tokie, kas juos valdo, kaip su jais susisiekti.
Socialiniai tinklai – didžiausia dezinformacijos arena
Facebook, Twitter (dabar X), TikTok, Instagram – tai vietos, kur dezinformacija plinta greičiausiai. Kodėl? Nes čia turinį dažnai dalijasi mūsų draugai ir šeimos nariai, o mes natūraliai labiau pasitikime žmonėmis, kuriuos pažįstame. Be to, socialiniuose tinkluose informacija plinta labai greitai – vienas paspaudimas ir jūsų pasidalintas įrašas pasiekia šimtus žmonių.
Problema ta, kad daugelis žmonių socialiniuose tinkluose dalindamiesi informacija net neskaito viso straipsnio – jie mato antraštę, gal paveikslėlį, ir jei tai atitinka jų pasaulėžiūrą, iš karto paspauda „dalintis”. Tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė žmonių dalindamiesi nuorodomis nėra perskaitę viso straipsnio.
Ką galite padaryti? Pirma, patys būkite atsakingi – niekada nedalinkitės informacija, kurios nepatikrinote. Antra, jei matote, kad jūsų draugas dalijasi akivaizdžia dezinformacija, švelniai jam apie tai pranešite. Nebūtina viešai konfrontuoti – galite parašyti asmeninę žinutę su nuoroda į faktų patikrinimą. Trečia, naudokite socialinių tinklų įrankius – praneškite apie dezinformaciją platformai, nors ir žinome, kad jų reakcija ne visada būna greita ar efektyvi.
Dar vienas svarbus dalykas – būkite atsargūs su vaizdo medžiaga. Šiandien dirbtinio intelekto technologijos leidžia sukurti labai įtikinamą netikrą vaizdo ar garso medžiagą (vadinamuosius „deepfakes”). Jei matote vaizdo įrašą, kuriame kažkas sako ar daro kažką labai neįprasto, nepamirškite, kad tai gali būti suklastota.
Kaip kalbėti su artimaisiais apie dezinformaciją
Tai viena sudėtingiausių temų. Kas iš mūsų nėra turėjęs situacijos, kai tėvai, seneliai ar draugai dalijasi akivaizdžiai netikra informacija? Ir kaip jiems tai pasakyti nepažeidžiant santykių?
Pirmiausia, niekada nepradėkite nuo kaltinimų ar paniekinimo. Sakyti „kaip tu gali būti toks naivus” ar „tik kvailiai tuo tiki” – blogiausias būdas. Žmogus užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Vietoj to, parodykite susidomėjimą – „įdomu, kur tu tai radai?” ar „ar matei, ką apie tai rašo kiti šaltiniai?”.
Bandykite suprasti, kodėl žmogus tuo patikėjo. Galbūt tai atitinka jo baimą ar susirūpinimą, kuris pats savaime yra pagrįstas? Pavyzdžiui, jei mama dalijasi dezinformacija apie vakcinų pavojingumą, galbūt ji tiesiog nerimauja dėl savo vaikų ar anūkų sveikatos. Pripažinkite tą susirūpinimą kaip teisingą, bet tada švelniai pasiūlykite patikimesnių informacijos šaltinių.
Kartais veikia ir asmeninio patyrimo pasakojimai. Vietoj to, kad tiesiog teiktumėte faktus, papasakokite, kaip patys kartą buvote apgauti dezinformacijos ir ką iš to išmokote. Tai padaro pokalbį žmogiškesnį ir mažiau konfrontacinį.
Ir pripažinkite – kai kurių žmonių nepakeisite. Jei kažkas giliai įsitikinęs sąmokslo teorijomis ar radikaliai šališka, jūsų argumentai gali nieko nepakeisti. Kartais geriausia strategija – tiesiog sutikti, kad nesutinkate, ir pereiti prie kitų temų.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienybėje
Kritinis mąstymas nėra kažkas, ką turi arba neturi – tai įgūdis, kurį galima treniruoti. Ir kaip bet kurį įgūdį, jį reikia praktikuoti reguliariai.
Vienas paprastas pratimas – kiekvieną dieną pasirinkite vieną naujieną, kuri jus sudomino, ir pabandykite ją išanalizuoti. Kas yra šaltinis? Kokie faktai pateikiami? Ar yra kitų nuomonių? Kokias emocijas tai jums sukelia ir kodėl? Iš pradžių tai gali užtrukti 10-15 minučių, bet laikui bėgant tai taps automatine reakcija.
Skaitykit įvairius šaltinius. Net jei turite aiškią politinę orientaciją, bandykite kartais perskaityti ir kitokių pažiūrų leidinių. Tai neturi reikšti, kad turite su jais sutikti, bet tai padės suprasti, kaip kiti žmonės mato situaciją ir kokie argumentai jiems atrodo įtikinami.
Mokykitės atpažinti loginius klaidingus samprotavimus. Pavyzdžiui, „ad hominem” argumentas (kai puolamas žmogus, o ne jo argumentai), „slippery slope” (kai teigiama, kad vienas dalykas neišvengiamai ves prie kraštutinumų), „false dichotomy” (kai pateikiamos tik dvi galimybės, nors iš tiesų jų yra daugiau). Internete galite rasti daug gerų vadovų apie loginius klaidingus samprotavimus.
Dar vienas svarbus dalykas – pripažinkite savo klaidas. Jei pasidalinote informacija, kuri pasirodė esanti neteisinga, nebijokite to pripažinti ir ištaisyti. Tai ne silpnybės, o brandos ženklas. Be to, tai parodo kitiems gerą pavyzdį.
Kai informacijos per daug: kaip nesupainoti sveikos atsargumo su paranoja
Štai čia slypi dar viena problema – kai pradedi labai atidžiai tikrinti viską, gali nueiti į kitą kraštutinumą. Pradedi netikėti visiškai nieku, matai sąmokslus visur, jauti nuolatinį stresą dėl to, kad „nežinai, kuo tikėti”. Tai irgi nėra sveika.
Tiesa ta, kad mes niekada neturėsime šimto procentų tikrumo apie viską. Visada bus tam tikras neapibrėžtumo lygis, ir tai normalu. Svarbu rasti balansą tarp sveiko skepticizmo ir praktinio gyvenimo. Ne kiekviena informacija yra vienodai svarbi – jei skaitote straipsnį apie naują restoraną mieste, nebūtina jo tikrinti taip pat kruopščiai kaip straipsnį apie svarbų politinį sprendimą.
Pasitikėkite patikimais šaltiniais, bet būkite atidūs. Tai reiškia, kad galite turėti kelias žiniasklaidos organizacijas, kuriomis paprastai pasitikite, bet vis tiek išlaikykite tam tikrą kritinį požiūrį. Net geriausi žurnalistai kartais suklysta, ir tai normalu.
Darykite pertraukas nuo naujienų. Jei pastebite, kad nuolat tikrinate naujienas, jaučiate nerimą ar įtampą, atsitraukite. Pasaulis nesuduš, jei viena dieną neperskaitysite naujienų. Iš tiesų, tyrimai rodo, kad pernelyg dažnas naujienų vartojimas gali sukelti stresą ir nerimą, ypač kai daugelis naujienų yra negatyvios.
Kur link einame ir kaip išlikti informuotiems ateityje
Situacija su dezinformacija greičiausiai nepagerės savaime – technologijos tobulėja, dirbtinis intelektas gali kurti vis įtikinamesnę netikrą medžiagą, o ekonominiai stimulai kurti sensacingą turinį išlieka stiprūs. Bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti.
Vis daugiau žmonių tampa sąmoningesniais informacijos vartotojais. Vis daugiau mokyklų pradeda mokyti medijų raštingumo. Technologijų kompanijos, nors ir ne visada pakankamai greitai, vis dėlto bando kovoti su dezinformacija savo platformose. Žurnalistikos organizacijos ieško naujų būdų, kaip atgauti visuomenės pasitikėjimą.
Jūsų vaidmuo visame šiame procese yra svarbesnis, nei galite pagalvoti. Kiekvienas kartas, kai sustojate ir patikrinate faktą prieš pasidalindami, kiekvienas kartas, kai švelniai pataisote klaidingą informaciją, kiekvienas kartas, kai palaikote kokybišką žurnalistiką – visa tai daro skirtumą. Dezinformacija plinta todėl, kad mes ją leidžiame plisti. Ir mes galime ją sustabdyti darydami sąmoningus pasirinkimus.
Pradėkite nuo mažų žingsnių. Pasirinkite vieną ar du patikimus naujienų šaltinius ir skaitykite juos reguliariai. Prieš dalindamiesi kažkuo socialiniuose tinkluose, užduokite sau klausimą: „Ar esu tikras, kad tai tiesa?”. Kai matote įtartiną informaciją, skirkite minutę ją patikrinti. Kalbėkitės su draugais ir šeima apie šias temas.
Informacijos amžiuje kritinis mąstymas yra ne prabanga, o būtinybė. Bet tai nereiškia, kad turime tapti cinikai, nepasitikintys niekuo ir nieku. Priešingai – tai reiškia, kad tampame protingesniais, sąmoningesniais ir atsakingesniais piliečiais. Ir galiausiai, tai reiškia, kad galime priimti geresnius sprendimus sau, savo šeimoms ir savo bendruomenėms, nes tie sprendimai yra pagrįsti tikrove, o ne iliuzijomis.