Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Interneto erdvėje kasdiena pasirodo tūkstančiai naujienų, straipsnių, pranešimų. Dalis jų – patikima informacija, kita dalis – pusiau tiesa, o dar kita – tyčinis melas. Problema ta, kad dezinformacija šiandien atrodo beveik taip pat kaip tikros naujienos. Ji turi antraštes, nuotraukas, kartais net cituoja „ekspertus”.
Socialinių tinklų algoritmai papildomai komplikuoja situaciją – jie rodo mums tuos dalykus, kurie jau atitinka mūsų įsitikinimus. Taip susiformuoja informacinė burbulas, kuriame vis sunkiau pastebėti, kada mus bando suklaidinti. O dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip išnaudoti žmonių emocijas, baimę ar pyktį, kad jų turinys plisti greičiau nei tikroji tiesa.
Gera žinia ta, kad nereikia būti žurnalistu ar IT specialistu, kad išmoktum atpažinti akivaizdžiausią dezinformaciją. Pakanka kelių paprastų įgūdžių ir maždaug penkių minučių laiko. Taip, tikrai tik penkių.
Pirmasis žvilgsnis: ką pasako pats straipsnis
Pradėkime nuo to, ką matote iš karto. Antraštė – ar ji neskamba per sensacingai? Dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja didžiąsias raides, šauktuką, žodžius kaip „ŠOKAS”, „NIEKAS NEPASAKYS”, „SLAPTAI” ar panašius. Tikros naujienų agentūros paprastai vengia tokio stiliaus, nes jų reputacija priklauso nuo patikimumo, o ne nuo klikų skaičiaus.
Perskaitykite pirmą pastraipą. Ar joje yra konkretūs faktai, ar tik bendri teiginiai ir emocijos? Patikimi straipsniai paprastai iš karto nurodo, kas, kur, kada ir kodėl įvyko. Jei tekstas prasideda nuo „daugelis žmonių sako” arba „ekspertai įspėja”, bet nenurodo, kokie konkretūs žmonės ar ekspertai – tai jau pirmas pavojaus signalas.
Pažiūrėkite į tekstą kaip visumą. Ar jame yra autorius? Ar nurodyta publikavimo data? Jei šių elementų nėra – labai įtartina. Rimti šaltiniai visada nurodo, kas ir kada parašė straipsnį. Taip pat atkreipkite dėmesį į kalbą – ar ji neutrali, ar akivaizdžiai šališka? Ar straipsnyje cituojami keli skirtingi šaltiniai, ar tik vienas požiūris?
Šaltinio tikrinimas: kas už to stovi
Dabar pažiūrėkime į patį šaltinį. Kokia tai svetainė? Jei niekada anksčiau jos nematėte, tai dar nereiškia, kad ji nepatikima, bet verta pasidomėti. Paspaudę ant „Apie mus” ar „Kontaktai” skyriaus, turėtumėte rasti informacijos apie organizaciją, jos tikslus, redakcijos komandą.
Įdomus triukas – pažiūrėkite į svetainės adresą (URL). Dezinformacijos skleidėjai kartais kuria svetaines, kurios atrodo panašiai į žinomus šaltinius. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” ar kažkas panašaus. Viena raidė ar žodis gali viską pakeisti.
Patikrinkite, ar svetainė turi socialinių tinklų paskyras ir kada jos buvo sukurtos. Jei svetainė egzistuoja tik kelias savaites ar mėnesius, bet skelbia sensacingus „eksklyvus”, tai labai įtartina. Rimti naujienų portalai paprastai turi ilgą istoriją ir aktyvią bendruomenę.
Dar vienas paprastas būdas – įrašykite svetainės pavadinimą į Google paieškos laukelį kartu su žodžiu „patikimumas” ar „fake news”. Dažnai rasite kitų žmonių ar organizacijų patikrininimus, jei šaltinis žinomas kaip nepatikimas.
Nuotraukos ir vaizdo medžiaga: kai akys gali apgauti
Sakoma, kad nuotrauka verta tūkstančio žodžių, bet šiais laikais ji gali būti ir tūkstančio melų. Dirbtinio intelekto technologijos leidžia sukurti įtikinamą netikrą turinį, o senų nuotraukų panaudojimas naujame kontekste – jau klasika.
Norėdami patikrinti nuotrauką, naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką. Google Images turi tokią funkciją – tiesiog įkelkite nuotrauką arba įklijuokite jos adresą, ir pamatysite, kur dar internete ji pasirodo. Jei ta pati nuotrauka buvo naudota prieš penkerius metus visai kitoje istorijoje – akivaizdu, kad kažkas čia ne taip.
Atkreipkite dėmesį į nuotraukos kokybę ir detales. Ar šešėliai krenta logiška kryptimi? Ar objektų proporcijos atrodo natūraliai? Dirbtinio intelekto sukurtos nuotraukos kartais turi keistų detalių – pavyzdžiui, žmonės gali turėti per daug ar per mažai pirštų, fonas gali būti nelogiškai iškreiptas.
Vaizdo įrašų atveju žiūrėkite, ar nėra staigių perėjimų, keisto garso, nenatūralių veido judesių. „Deepfake” technologija tobulėja, bet vis dar turi trūkumų, kuriuos galima pastebėti atidžiau pažiūrėjus.
Greitas faktų tikrinimas: kur ieškoti patvirtinimo
Kai skaitysite kažkokį teiginį, kuris atrodo svarbus ar netikėtas, pabandykite jį patikrinti nepriklausomai. Tai nėra sudėtinga ir užtrunka vos minutę ar dvi.
Įrašykite pagrindinę informaciją į Google paieškos laukelį. Jei tai tikrai svarbus įvykis, apie jį turėtų rašyti keli skirtingi šaltiniai. Jei rasite tik vieną svetainę, kuri skelbia šią informaciją – tai didelis raudonas vėliavėlis.
Lietuvoje veikia kelios faktų tikrinimo iniciatyvos, pavyzdžiui, „Delfi” projektas „Melo detektorius” ar „15min” faktų tikrinimo skyrius. Tarptautiniu mastu galite pasitikrinti „Snopes.com”, „FactCheck.org” ar „PolitiFact” svetainėse. Šios organizacijos profesionaliai tiria populiarias istorijas ir nustato, ar jos teisingos.
Jei straipsnyje cituojami tyrimai ar statistika, pabandykite rasti pirminį šaltinį. Dažnai dezinformacijos kūrėjai iškreipia tyrimo rezultatus arba cituoja neegzistuojančius tyrimus. Tikri moksliniai tyrimai paprastai turi DOI numerį ir yra prieinami mokslinėse duomenų bazėse.
Emocijos kaip raudonas vėliavėlis
Vienas iš svarbiausių dezinformacijos atpažinimo įgūdžių – pastebėti, kaip jūs jaučiatės skaitydami. Jei straipsnis sukelia stiprų pyktį, baimę, pasibjaurėjimą ar net euforijos jausmą – sustokite ir pagalvokite. Dezinformacijos kūrėjai tyčia taiko į emocijas, nes žmonės, kurie jaučia stiprias emocijas, linkę dalintis turiniu negalvodami.
Tai nereiškia, kad visos naujienos, kurios sukelia emocijas, yra melagingas. Pasaulyje vyksta tikrai baisių ir tikrai nuostabių dalykų. Bet jei jūsų pirmasis impulsas – iš karto pasidalinti, nes „visi turi tai žinoti” – tai geras momentas sustoti ir patikrinti informaciją.
Ypač atsargūs būkite su istorijomis, kurios puikiai atitinka jūsų pasaulėžiūrą ar patvirtina tai, ką jau manote. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip juo pasinaudoti. Jie kuria turinį, kuris sako tiksliai tai, ką tam tikra auditorija nori išgirsti.
Dar vienas požymis – istorijos, kurios atrodo „per geros, kad būtų tiesos”. Jei kažkas skamba kaip tobula istorija su aiškiais herojais ir piktadariais, su per daug sutampančiomis detalėmis – verta patikrinti dvigubai.
Kontekstas ir chronologija: kada detalės nedera
Dažnai dezinformacija pasitelkia tikrus faktus, bet juos pateikia iš konteksto arba sumaišo chronologiją. Pavyzdžiui, gali būti naudojama tikra nuotrauka, bet iš visai kito įvykio. Arba cituojamas tikras politikas, bet jo žodžiai ištraukti iš konteksto taip, kad reiškia ką nors visai kitą.
Jei straipsnyje kalbama apie įvykį, pabandykite patikrinti chronologiją. Ar datos dera? Ar aprašomi įvykiai galėjo įvykti tokia seka? Kartais užtenka paprastos logikos – jei straipsnyje teigiama, kad kažkas įvyko vakar, bet cituojama nuotrauka akivaizdžiai iš žiemos, o dabar vasara, kažkas čia ne taip.
Kontekstas ypač svarbus politinėse ar socialinėse temose. Politiko citata gali skambėti visai kitaip, kai žinote, į kokį klausimą jis atsakė, kokioje situacijoje kalbėjo, ar tai buvo rimtas pareiškimas, ar sarkazmas. Dezinformacijos kūrėjai dažnai tyčia pašalina kontekstą, kad sukurtų norimas interpretacijas.
Jei įmanoma, pabandykite rasti pilną vaizdo įrašą ar pilną interviu tekstą. Dažnai pamatysite, kad trumpas ištraukos fragmentas visai kitaip atrodo pilname kontekste.
Ką daryti, kai neturite laiko viskam
Suprantu, ne visada turite penkias minutes kiekvienai naujienai patikrinti. Gyvenimas pilnas įvairių užsiėmimų, o naujienų srautas nesibaigiantis. Štai keletas paprastų taisyklių, kurios padės net ir tada, kai skubate:
Pirma, jei abejojate – nedalinkitės. Geriau praleisti vieną tikrą naujieną, nei paskleisti dezinformaciją. Jūsų draugai ir sekėjai pasitiki jumis, todėl atsakomybė svarbi.
Antra, sukurkite sau patikimų šaltinių sąrašą. Raskite kelis naujienų portalus, kurie turi gerą reputaciją, profesionalius žurnalistus, aiškius redakcinius standartus. Kai matote naujieną iš šių šaltinių, galite būti labiau tikri jos patikimumu. Bet net ir tuomet kartais verta patikrinti, ypač jei tai labai neįprasta informacija.
Trečia, mokykite savo artimuosius. Vyresni žmonės dažnai yra pažeidžiamesni dezinformacijai, nes neturi įgūdžių ją atpažinti. Pasidalinkite su tėvais ar seneliais paprastais patarimais, kaip patikrinti informaciją. Tai gali apsaugoti juos nuo sukčių ir manipuliacijų.
Ketvirta, naudokite technologijas sau į naudą. Yra naršyklės plėtinių, kurie automatiškai įspėja apie nepatikimus šaltinius. Pavyzdžiui, „NewsGuard” plėtinys rodo patikimumo įvertinimus naujienų svetainėms. Nors jie nėra tobuli, bet gali būti naudingas papildomas įrankis.
Kai dezinformacija tampa įpročiu ir kaip su tuo kovoti
Dezinformacijos atpažinimas – tai ne vienkartinis veiksmas, o įgūdis, kurį reikia nuolat tobulinti. Dezinformacijos kūrėjai nuolat keičia taktiką, naudoja naujas technologijas, išnaudoja naujus įvykius. Tai, kas veikė prieš metus, gali nebepakakti šiandien.
Svarbu suprasti, kad dezinformacija – tai ne tik tyčinis melas. Tai ir pusiau tiesa, ir informacija iš konteksto, ir sensacingos antraštės, kurios neatitinka straipsnio turinio, ir netikslūs duomenys, kurie sklinda per neapsižiūrėjimą. Kartais net patikimi šaltiniai gali suklysti, todėl sveika skepticizmas visada naudingas.
Būkite ypač atsargūs krizių metu – ar tai būtų pandemija, karas, rinkimai ar kita svarbi situacija. Būtent tokiais momentais dezinformacija sklinda greičiausiai, nes žmonės ieško informacijos, yra emocionalūs ir labiau linkę patikėti tuo, kas patvirtina jų baimes ar viltis.
Patikrinę informaciją ir radę, kad ji klaidinga, galite pranešti apie tai socialiniuose tinkluose. Daugelis platformų turi mechanizmus pranešti apie dezinformaciją. Taip pat galite mandagiai informuoti tuos, kurie pasidalino klaidinga informacija – ne smerkdami, bet pasiūlydami patikrintus faktus. Žmonės dažniau keičia nuomonę, kai su jais bendraujama pagarbiai.
Galiausiai, atminkite, kad niekas nėra visiškai apsaugotas nuo dezinformacijos. Net patyrę žurnalistai ir faktų tikrintojai kartais būna suklaidinti. Svarbu ne tai, kad niekada nesuklysite, o tai, kad turite įrankius ir noro patikrinti, kai kyla abejonių. Penkios minutės, skirtos informacijos patikrinimui, gali apsaugoti jus ir jūsų artimuosius nuo klaidingų sprendimų, nereikalingų baimių ar netgi realios žalos. Tai investicija, kuri visada atsipirks.