Kodėl taip lengva pakliūti į naujienų spąstus
Prisipažinsiu atvirai – pats ne kartą esu pagavęs save skaitantį kokį antraštinį straipsnį ir jau po penkių minučių karštai diskutuojantį su draugais apie tai, kaip viskas blogai. O paskui, kai ramiai peržiūriu tą patį straipsnį dar kartą, suprantu, kad ten iš tikrųjų faktų buvo gal vienas sakinys, o viskas kita – interpretacijos, nuomonės ir emocijos.
Problema ta, kad mūsų smegenys tiesiog mėgsta greitus sprendimus. Evoliucija mus suprogramavo reaguoti į pavojų akimirksniu, o ne analizuoti kiekvieną informacijos gabalėlį. Todėl kai matome šokiruojančią antraštę ar provokuojantį teiginį, mūsų pirmasis impulsas – patikėti ir reaguoti. Naujienų portalai tai puikiai žino ir šia silpnybe naudojasi.
Dar vienas dalykas – mes visi turime tai, kas vadinama patvirtinimo šališkumu. Tai reiškia, kad natūraliai linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimas nuomones. Jei manau, kad politikas X yra blogas, aš labiau linkęs patikėti bet kokia negatyvia informacija apie jį, net jei ji nėra gerai pagrįsta. Ir atvirkščiai – atmesiu pozityvią informaciją kaip propagandą.
Antraštės kaip pagrindinė manipuliacijų zona
Leiskite pasidalinti vienu pavyzdžiu, kurį mačiau praėjusią savaitę. Antraštė skelbė: „Mokslininkai įrodė: kava sukelia vėžį!” Skamba baisiai, tiesa? Bet kai paskaitai patį straipsnį (jei jį apskritai paskaitai), paaiškėja, kad vienas nedidelis tyrimas rado labai silpną koreliaciją tarp LABAI didelio kavos kiekio ir vienos specifinės vėžio formos. O pačiame straipsnyje net cituojamas kitas mokslininkas, kuris sako, kad rezultatai nepatikimi ir reikia daugiau tyrimų.
Matote skirtumą? Antraštė – kategoriškas teiginys, sukeliantis baimę. Tikrovė – daug sudėtingesnė ir neaiški. Bet kiek žmonių perskaito tik antraštę ir toliau skleidžia „faktą”, kad kava žudo? Dauguma.
Štai keletas klasikinių antraščių manipuliacijų būdų:
Klaustukai vietoj faktų. „Ar ministras paėmė kyšį?” – tokia antraštė leidžia portalo redaktoriams išvengti atsakomybės. Jie nieko netvirtina, tik klausia. Bet skaitytojas jau įsidėmėjo asociaciją tarp ministro ir kyšio. Net jei straipsnyje nėra jokių įrodymų, žala padaryta.
Emociškai įkrauti žodžiai. Vietoj neutralaus „vyriausybė priėmė sprendimą” rašoma „vyriausybė šokiravo sprendimu” arba „vyriausybė drąsiai ėmėsi veiksmų” – priklausomai nuo to, kokią reakciją nori sukelti.
Konteksto trūkumas. „Nusikalstamumas išaugo 50%!” – skamba baisu. Bet gal jis išaugo nuo 2 atvejų iki 3 per metus mažame miestelyje? Gal skaičiuojami tik tam tikri nusikaltimai? Gal palyginimas su išskirtiniu metu, kai nusikalstamumas buvo rekordiškai žemas?
Kaip atskirti faktą nuo nuomonės (ir kodėl tai ne visada paprasta)
Teoriškai skirtumas paprastas. Faktas – tai kažkas, kas gali būti objektyviai patikrinta ir patvirtinta. „Vakar Vilniuje buvo 15 laipsnių šilumos” – tai faktas, kurį galima patikrinti meteorologijos duomenimis. „Vakar Vilniuje buvo šalta” – tai nuomonė, nes kam nors 15 laipsnių gali būti šilta.
Bet realybėje viskas sudėtingiau. Paimkime tokį sakinį: „Ekonomika auga lėčiau nei tikėtasi.” Pirma dalis – „ekonomika auga” – gali būti faktas, jei turime konkrečius BVP skaičius. Bet „lėčiau nei tikėtasi” – kieno tikėtasi? Kokių analitikų? Ar visi taip tikėjosi? Čia jau prasideda interpretacija.
Arba dar geresnis pavyzdys: „Prezidentas melavo apie susitikimą su verslininkais.” Ar tai faktas, ar nuomonė? Jei yra įrodymai, kad susitikimas įvyko, o prezidentas sakė, kad neįvyko – tai faktas. Bet žodis „melavo” jau turi interpretaciją – gal prezidentas tiesiog klaidingai prisiminė? Gal nesuprato klausimo? Neutralesnis būdų būtų: „Prezidento teiginiai prieštarauja dokumentuose užfiksuotiems faktams.”
Štai keletas praktinių patarimų, kaip atskirti:
Ieškokite konkrečių skaičių, datų, vardų. Faktai paprastai yra konkretūs. „Įmonė atleido 50 darbuotojų 2024 m. sausio 15 d.” – tai faktas. „Įmonė masiškai atleidžia darbuotojus” – tai jau interpretacija, nes kas yra „masiškai”?
Atkreipkite dėmesį į veiksmažodžius. „Sakė”, „paskelbė”, „pranešė” – neutralūs, faktus nurodantys veiksmažodžiai. „Prisipažino”, „pagaliau pripažino”, „užsipuolė”, „gynėsi” – jau turi vertinimą.
Stebėkite būdvardžius. Faktai retai turi būdvardžius. „Politikas dalyvavo susitikime” – faktas. „Kontroversiškas politikas dalyvavo skandalingame susitikime” – nuomonė ir vertinimas.
Šaltinių žaidimas arba „ekspertų” paradas
Vienas iš subtiliausių manipuliavimo būdų – šaltinių parinkimas ir pateikimas. Portalai mėgsta naudoti frazes kaip „ekspertai teigia”, „specialistai įspėja”, „šaltiniai praneša”. Bet kas tie ekspertai? Kiek jų? Kokia jų kvalifikacija?
Kartą skaičiau straipsnį apie klimato kaitą, kuriame buvo parašyta „mokslininkai nesutaria dėl klimato kaitos priežasčių”. Techniškai tai tiesa – visada atsiras keli mokslininkai, kurie nesutinka su dauguma. Bet kai 97% klimato mokslininkų sutinka dėl pagrindinių dalykų, o straipsnyje sukuriama iliuzija, kad bendruomenė yra padalinta pusiau – tai manipuliacija.
Arba kitas klasikinis triukas – anonimiškai šaltiniai. „Šaltiniai vyriausybėje teigia…” Kokie šaltiniai? Gal tai valytojas? Gal tai opozicijos atstovas, dirbantis vyriausybės pastate? O gal šaltinio apskritai nėra ir žurnalistas tiesiog ką nors sugalvojo?
Ką daryti: Kai matote nuorodą į ekspertus ar šaltinis, paklauskite savęs – ar jie įvardyti? Ar nurodyta jų kvalifikacija? Ar galiu patikrinti, kas jie tokie? Jei straipsnyje cituojamas „ekonomikos ekspertas Petras Petraitis”, paguglinkite jį. Gal paaiškės, kad jis iš tikrųjų yra nekilnojamojo turto agentas, o ne ekonomistas.
Konteksto ištrynimas – kai tiesa tampa melu
Vienas galingiausių manipuliavimo įrankių – tiesiog išmesti kontekstą. Galite paimti beveik bet kieno citatą, iškirpti ją iš konteksto ir priversti tą žmogų atrodyti kaip idiotą ar blogį.
Įsivaizduokite, kad kažkas sako: „Kai kurie žmonės mano, kad žemė plokščia, bet tai yra visiškas nesąmonė, prieštaraujantis visiems mokslo įrodymams.” Dabar iškirpkite tik pirmą dalį: „Kai kurie žmonės mano, kad žemė plokščia” – ir pateikite tai kaip to žmogaus nuomonę. Voila, manipuliacija atlikta.
Arba paimkite statistiką be konteksto. „Nusikalstamumas tarp imigrantų yra 30% didesnis!” – skamba blogai. Bet jei pridėsite kontekstą, kad dauguma tų nusikaltimų yra smulkūs administraciniai pažeidimai (kaip gyvenimas be leidimo), o sunkių nusikaltimų lygis faktiškai mažesnis, vaizdas visiškai pasikeis.
Arba mano mėgstamiausias – laiko kontekstas. Portalas rašo: „Politikas X prieš trejus metus sakė, kad mokesčių kelti nereikia, o dabar kelia!” Skamba kaip veidmainiavimas, tiesa? Bet gal prieš trejus metus ekonominė situacija buvo visiškai kitokia? Gal įvyko pandemija, karas ar kita krizė, kuri pakeitė aplinkybes? Kontekstas viską keičia.
Emocijų kurstymas kaip dėmesio gaudymo strategija
Naujienų portalai konkuruoja dėl mūsų dėmesio. O kas geriau pritraukia dėmesį nei stiprios emocijos? Baimė, pyktis, pasipiktinimas – visa tai verčia mus klikinti, skaityti ir dalintis.
Todėl portalai mėgsta istorijas, kurios mus įsiutina. „Pensininkas negavo būtinos pagalbos ir mirė!” – tokia antraštė sukelia pykti ir norą dalintis. Bet kai paskaitai smulkiau, gali paaiškėti, kad situacija buvo daug sudėtingesnė, kad buvo padaryta daug klaidų įvairiose institucijose, kad tai ne sistemos problema, o specifinių aplinkybių sutapimas.
Arba mėgstamos istorijos apie „paprastus žmones prieš sistemą”. Mes natūraliai simpatizuojame silpnesniesiems, todėl lengva manipuliuoti pateikiant tik vienos pusės versiją. „Motina kovoja už teisę matyti vaikus, bet sistema jai trukdo!” – emociškai stipru. Bet gal yra priežasčių, kodėl teismas apribojo jos teises? Gal yra kita istorijos pusė, kurios neišgirsite?
Kaip apsiginti: Kai jaučiate stiprią emocinę reakciją skaitydami straipsnį, sustokite. Tai signalas, kad galbūt jumis manipuliuojama. Paklauskite savęs – kodėl jaučiu tai, ką jaučiu? Ar straipsnyje pateikti faktai tai pagrindžia, ar tik emociškai įkrauta kalba? Ar girdžiu abi istorijos puses?
Socialinių tinklų efektas ir ataidų kameros
Dabar pridėkime dar vieną komplikaciją – socialinius tinklus. Kai naujieną matome pasidalintą draugo, mes natūraliai labiau linkę ja patikėti. Jei ją dalinasi dešimt mūsų draugų, ji tampa „tiesa” mūsų galvose, net jei iš tikrųjų yra netiesa.
Facebook, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi), TikTok – visi šie algoritmai rodo mums turinį, kuris atitinka mūsų ankstesnius paspaudimus ir susidomėjimus. Tai reiškia, kad mes vis labiau gyvename savo informacijos burbule, kur visi mato panašias naujienas ir turi panašias nuomones.
Aš pats tai pastebėjau, kai pradėjau sąmoningai sekti naujienas iš įvairių šaltinių su skirtingomis politinėmis orientacijomis. Buvo šokiruojanti, kaip skirtingai tie patys įvykiai buvo pateikiami. Vienas portalas rašė apie „drąsų vyriausybės sprendimą”, kitas – apie „pavojingą eksperimentą su žmonių gyvybėmis”. Tas pats faktas, visiškai skirtingas pateikimas.
Problema ta, kad kai gyvename burbule, mes netgi nepastebime manipuliacijų, nes jos atitinka mūsų pasaulėžiūrą. Mes matome tik tai, kas patvirtina mūsų nuomones, ir vis labiau įsitikinę, kad esame teisūs.
Praktiniai įrankiai kritiniam mąstymui
Gerai, užteks apie problemas. Ką konkrečiai galime daryti? Štai mano asmeninis sąrašas įrankių, kuriuos naudoju kasdien:
Skaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę. Taip, žinau, akivaizdu. Bet kiek kartų esate pasidalinę straipsniu, neperskaitę jo? Būkime sąžiningi – visi tai darome. Sustabdykite šią įprotį.
Tikrinkite datą. Ar straipsnis šviežias, ar tai kažkas iš praeities, kas dabar dalijamasi kaip naujiena? Kartais seni straipsniai cirkuliuoja socialiniuose tinkluose, sukeldami nereikalingą paniką ar pyktį.
Ieškokite originalaus šaltinio. Jei straipsnyje rašoma apie tyrimą, sprendimą ar įvykį, pamėginkite rasti originalų šaltinį. Dažnai paaiškėja, kad portalas labai laisvai interpretavo pradinę informaciją.
Palyginkite su kitais šaltiniais. Kaip tą patį įvykį aprašo kiti portalai? Jei visi rašo panašiai, greičiausiai tai tiesa. Jei tik vienas portalas turi „eksliuzyvią” informaciją, būkite atsargūs.
Naudokite faktų tikrinimo svetaines. Yra puikių projektų kaip „Melo detektorius” Lietuvoje ar tarptautiniai kaip Snopes, FactCheck.org. Jie tikrina populiarias naujienas ir atskleidžia melus.
Atkreipkite dėmesį į reklamą. Kokie skelbimai rodomi portale? Jei matote daug sensacingų, konspiracinių ar abejotino turinio skelbimų, tai signalas, kad portalas galbūt nėra patikimiausias.
Pasitikrinkite save. Kodėl noriu patikėti šia informacija? Ar ji patvirtina mano nuomones? Ar būčiau toks pat pasirengęs ja patikėti, jei ji prieštarautų tam, kuo tikiu?
Kai manipuliacija tampa norma ir kaip su tuo gyventi
Tiesą sakant, rašydamas šį straipsnį, jaučiu tam tikrą nuovargį. Nes realybė tokia, kad manipuliacija naujienų portaluose nėra išimtis – tai norma. Beveik visi portalai tuo užsiima tam tikru mastu, nes jie konkuruoja dėl mūsų dėmesio ir pinigų.
Ar tai reiškia, kad turime tapti cinikai ir netikėti niekuo? Ne, tikrai ne. Bet tai reiškia, kad turime būti sąmoningi informacijos vartotojai. Kaip skaitome ingredientų sąrašus ant maisto produktų, taip turėtume „skaityti” naujienas – atidžiai, kritiškai, ieškodami, kas tikra, o kas pridėta dėl skonio.
Aš nebandau pasakyti, kad visi žurnalistai blogi ar kad visos naujienos yra melas. Yra daug puikių, sąžiningų žurnalistų, kurie daro svarbų darbą. Bet sistema, kurioje jie dirba – sistema, kur reikia generuoti klikų, kur greitis svarbesnis už tikslumą, kur sensacija parduoda geriau nei nuosaikumas – ši sistema skatina manipuliaciją.
Galbūt svarbiausias dalykas, kurį galiu pasakyti – leiskite sau abejoti. Leiskite sau neturėti nuomonės apie kažką, kol nesate tikri faktais. Leiskite sau pakeisti nuomonę, kai gaunate naujų įrodymų. Tai nėra silpnybė – tai protingumo ženklas.
Ir galbūt, tiesiog galbūt, jei visi taptume šiek tiek kritiškesni, šiek tiek atidesnį, šiek tiek mažiau linkę dalintis pirma, o galvoti paskui – portalai suprastų, kad manipuliacijos nebeveikia taip gerai. Ir galbūt pradėtų konkuruoti dėl kokybės, o ne tik dėl klikų. Utopija? Galbūt. Bet galima svajoti, ar ne?