Provincija pagaliau kalba pati už save – ar tikrai?
Regioniniai naujienų portalai Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį augo kaip grybai po lietaus. Kiekvienas didesnis miestelis turi savo XYZ naujienos ar ABC kraštas, kur skelbiami pranešimai apie naujai atidarytas parduotuves, savivaldybės posėdžius ir vietos kultūros renginius. Teoriškai tai skamba puikiai – decentralizuota žiniasklaida, artima žmonėms, atspindinti realų gyvenimą toli nuo Vilniaus burbulo. Praktikoje viskas kiek sudėtingiau.
Savivaldybių biudžetai kaip nematoma ranka
Didžiausia problema, apie kurią kalbama pusiau pašnibždomis, yra finansavimas. Nemaža dalis regioninių portalų gyvuoja iš savivaldybių skiriamų lėšų – tiesioginių ar netiesioginių. Tai reiškia, kad portalas, kuris turėtų kritiškai stebėti vietos valdžią, iš esmės yra tos pačios valdžios išlaikomas. Tokiomis sąlygomis tikėtis, kad žurnalistas ims gilintis į korupcijos schemas ar nepatogius klausimus apie biudžeto paskirstymą, yra naivoka. Straipsniai apie mero iniciatyvas dažniausiai skamba kaip spaudos pranešimai, ne kaip žurnalistika.
Tai nėra kaltinimas kiekvienam regioniniam portalui – yra išimčių. Bet struktūrinė priklausomybė nuo vietos finansavimo kuria tokią aplinką, kurioje savimonė ir savidrausmė tampa svarbesni nei nepatogi tiesa.
Greitis prieš kokybę – ir greitis laimi
Kitas aspektas – informacijos kokybė. Regioniniai portalai dažnai dirba su vienu ar dviem žurnalistais, kurie turi padengti viską: nuo kultūros iki politikos, nuo sporto iki nelaimingų atsitikimų. Tokiomis sąlygomis faktų tikrinimas tampa prabanga. Publikuojama greitai, nes skaitytojai nori žinoti čia ir dabar, o klaidų ištaisymas – jei apskritai įvyksta – ateina tyliai, be jokio viešo pripažinimo.
Paradoksas tas, kad regioniniai portalai iš tikrųjų keičia informacijos sklidimą – tik ne visada ta kryptimi, kuria norėtųsi. Jie pagreitina informacijos cirkuliaciją, bet kartu ir dezinformacijos plitimą. Vietos gandas, patekęs į portalą, įgauna legitimumo aureolę vien dėl to, kad yra „paskelbtas”.
Kai provincija tampa turiniu, o ne bendruomene
Yra ir kitas, subtilesnis klausimas. Regioniniai portalai dažnai paverčia bendruomenę turiniu – kažkuo, ką reikia aprašyti, o ne kuo reikia dalyvauti. Žmonės tampa šaltiniais ar herojais straipsniuose, bet redakciniai sprendimai priimami pagal tai, kas generuoja paspaudimus, o ne pagal tai, kas svarbu bendruomenei. Laidotuvių pranešimai ir nelaimingų atsitikimų aprašymai traukia daugiau skaitytojų nei savivaldybės biudžeto analizė – ir tai žurnalistai žino labai gerai.
Tarp tikros naudos ir patogių iliuzijų
Visa tai nereiškia, kad regioniniai portalai nenaudingi. Jie užpildo informacinę spragą, kurią nacionalinė žiniasklaida seniai paliko. Jie leidžia mažų miestelių gyventojams jaustis matomais – ir tai nereikėtų nuvertinti. Tačiau romantizuoti šį reiškinį kaip demokratinę revoliuciją provincijoje būtų per daug. Kol finansavimo modeliai išlieka neskaidrūs, kol redakcijose trūksta žmonių ir kompetencijų, o kol greitis svarbiau už tikslumą – regioniniai portalai bus tik pusė atsakymo į klausimą, kaip provincija gauna informaciją. Kita pusė vis dar laukia, kol kas nors ją paims rimtai.