Kodėl žmonės vis dar bijo adatos, nors mokslas seniai atsakė į klausimus
Kiekvieną rugsėjį poliklinikos koridoriuose vėl pradeda kauptis eilės – gripo sezonas artėja, tėvai veda vaikus, senjorai ateina patys. Ir kiekvieną kartą tarp tų, kurie ateina, yra ir tokių, kurie iki paskutinės minutės svyravo. Skaitė internete, klausėsi kaimynės, žiūrėjo YouTube vaizdo įrašus. Vakcinacija Lietuvoje – ir visame pasaulyje – jau seniai nėra tik medicinos klausimas. Tai tapo kultūriniu, politiniu, net filosofiniu ginču. O gaila, nes atsakymai į daugumą klausimų yra gana aiškūs, jei tik žinai, kur jų ieškoti.
Šiame straipsnyje nesistengsime nieko įtikinti jėga. Tiesiog išdėstysime, kaip skiepai iš tikrųjų veikia, kodėl jų reikia, kokie yra realūs šalutiniai poveikiai (ne tie, apie kuriuos rašo Facebook grupės), ir ką daryti, jei vis dar jauti abejonių.
Nuo raupų iki COVID-19: trumpa istorija, kuri turėtų nustebinti
Vakcinacijos idėja nėra nauja. Ji kilo dar XVIII amžiuje, kai anglų gydytojas Edwardas Jenneris pastebėjo, kad melžėjos, sirgusios karvių raupais, nesuserga žmogaus raupais – viena baisiausių to meto ligų, nusinešusios šimtus milijonų gyvybių per visą žmonijos istoriją. 1796 metais jis atliko pirmąjį dokumentuotą skiepijimą: aštuonerių metų berniukui įvedė karvių raupų medžiagos, o vėliau – žmogaus raupų. Berniukas nesusirgo. Taip prasidėjo nauja era.
Praėjus dviem šimtams metų, 1980-aisiais, Pasaulio sveikatos organizacija oficialiai paskelbė, kad raupai išnaikinti. Visiškai. Nuo žemės paviršiaus. Tai vienintelė liga žmonijos istorijoje, kurią pavyko visiškai sunaikinti būtent dėl masinės vakcinacijos. Antroji tokia liga, artima išnaikinimui – poliomielitas. Dar prieš kelis dešimtmečius jis paralyžiuodavo tūkstančius vaikų kasmet, o dabar liko tik keliose šalyse, ir ten aktyviai kovojama.
Šie faktai nėra ginčytini. Jie yra istorija, užfiksuota ligoninių archyvuose, demografiniuose duomenyse, mokslinėse publikacijose. Kai kas sako: „Ligos išnyko dėl geresnės higienos.” Iš dalies tiesa – higiena padėjo. Bet raupai neišnyko dėl rankų plovimo. Jie išnyko dėl adatos.
Kaip skiepas iš tikrųjų veikia – be sudėtingų terminų
Imuninė sistema – tai savotiškas jūsų kūno saugumo skyrius. Ji mokosi atpažinti grėsmes ir jas neutralizuoti. Problema ta, kad mokymasis užtrunka. Kai pirmą kartą susiduri su, tarkime, tymų virusu, kūnas kovoja kelias dienas ar savaites, kol pagamina pakankamai antikūnų. Per tą laiką gali labai susirgti, o kartais – ir mirti.
Skiepo esmė paprasta: parodyti imuninei sistemai grėsmę iš anksto, kad ji spėtų pasiruošti. Skirtingos vakcinos tai daro skirtingai:
- Gyvos susilpnintos vakcinos – naudojamas susilpnintas, bet gyvas virusas ar bakterija. Pavyzdžiui, tymų, kiaulytės, raudonukės (MMR) vakcina. Imunitetas stiprus ir ilgalaikis, dažnai visam gyvenimui.
- Inaktyvuotos vakcinos – naudojamas nužudytas patogenas. Gripo, poliomielito (injekcinis), hepatito A vakcinos. Saugesnės, bet imunitetas silpnesnis, reikia pakartotinių dozių.
- Subvienetinės vakcinos – naudojami tik atskiri patogeno baltymai ar fragmentai. Hepatito B, HPV vakcinos. Labai tikslios ir saugios.
- mRNR vakcinos – naujausias metodas, išgarsėjęs COVID-19 pandemijos metu. Organizmas gauna instrukciją pagaminti viruso baltymo kopiją ir išmoksta ją atpažinti. mRNR neįsijungia į DNR – tai biochemiškai neįmanoma, nes tam reikėtų specialių fermentų, kurių žmogaus ląstelėse nėra.
Visais atvejais rezultatas tas pats: imuninė sistema „prisimena” grėsmę. Kai tikrasis virusas ateina, kūnas reaguoja greitai ir efektyviai – dažniausiai tiek greitai, kad žmogus net nepajaučia, jog susidūrė su liga.
Šalutiniai poveikiai: kas tikra, o kas – interneto mitai
Čia dažniausiai prasideda tikros diskusijos. Ir reikia pripažinti – šalutiniai poveikiai egzistuoja. Juos neigti būtų nesąžininga. Klausimas – kokie jie yra ir kaip dažni.
Dažni ir normalūs šalutiniai poveikiai:
- Skausmas, paraudimas, patinimas injekcijos vietoje
- Lengvas karščiavimas (iki 38,5°C)
- Nuovargis, galvos skausmas
- Raumenų skausmai
Šie simptomai – tai ne ženklas, kad kažkas negerai. Tai ženklas, kad imuninė sistema dirba. Jie praeina per 1-3 dienas.
Reti, bet rimti šalutiniai poveikiai egzistuoja, bet jų dažnis paprastai yra 1 iš kelių šimtų tūkstančių ar milijonų. Anafilaksija (stipri alerginė reakcija) – vienas tokių. Būtent dėl to po skiepijimo prašoma palaukti 15-30 minučių – kad medikai galėtų reaguoti, jei tokia reakcija pasireikštų.
O dabar apie mitus. Autizmas ir vakcinos. Šis mitas kilo iš 1998 metų Andrew Wakefieldo tyrimo, kuris vėliau buvo visiškai diskredituotas: paaiškėjo, kad duomenys buvo suklastoti, tyrimas atšauktas, o Wakefieldas neteko medicinos licencijos. Nuo tada atlikti šimtai tyrimų, apimančių milijonus vaikų visame pasaulyje – jokio ryšio tarp MMR vakcinos ir autizmo nerasta. Nė vieno patikimo tyrimo.
Kitas mitas – kad vakcinose yra „nuodingų” ingredientų. Tiesa, vakcinose yra tokių medžiagų kaip aliuminio druskos (adjuvantai, stiprinantys imuninį atsaką) ar formaldehidas (naudojamas gamybos procese ir pašalinamas). Bet koncentracijos yra tokios mažos, kad jos neturi jokio toksinio poveikio – mažesnės nei natūraliai randamos žmogaus kraujyje ar maiste.
Kolektyvinis imunitetas: kodėl tai svarbu net tiems, kurie nesiskepia
Yra žmonių, kurie negali būti skiepijami dėl medicininių priežasčių: kūdikiai iki tam tikro amžiaus, žmonės su tam tikromis alerginėmis reakcijomis, imunosupresuoti pacientai (chemoterapija, organų transplantacija). Jie negali apsisaugoti patys. Jų apsauga priklauso nuo kitų.
Kolektyvinis imunitetas – tai situacija, kai pakankamai didelė populiacijos dalis yra imuni ligai, todėl virusas negali laisvai plisti. Net jei sutinka neimunų žmogų, grandinė nutrūksta, nes aplinkui – imunūs žmonės. Skirtingoms ligoms reikalingas skirtingas imunizuotų žmonių procentas:
- Tymams – apie 95 proc. (labai užkrečiama liga)
- Poliomielitui – apie 80-85 proc.
- Gripui – apie 70-80 proc.
Kai skiepijimosi lygis krenta žemiau šių ribų, ligos grįžta. Tai ne teorija – tai matėme Europoje per pastaruosius dešimtmečius. 2018-2019 metais Europoje buvo užfiksuota daugiau kaip 80 000 tymų atvejų – rekordas nuo 1990-ųjų. Priežastis? Sumažėjęs skiepijimosi lygis kai kuriose šalyse.
Lietuva čia taip pat nėra išimtis. Skiepijimosi nuo tymų lygis šalyje pastaraisiais metais svyravo, ir tai kelia susirūpinimą epidemiologams. Kai kuriuose rajonuose skiepijimosi rodikliai krito žemiau rekomenduojamos ribos.
Vaikų skiepijimas: ką reikia žinoti tėvams
Tėvų nerimas dėl vaikų skiepijimo yra suprantamas. Niekas nenori pakenkti savo vaikui. Bet čia svarbu suprasti vieną dalyką: sprendimas nesiskiepyti taip pat yra sprendimas su pasekmėmis, ne neutrali pozicija.
Lietuvoje galioja Nacionalinis vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, pagal kurį vaikai skiepijami nuo keliolikos ligų nuo gimimo iki paauglystės. Šis kalendorius parengtas remiantis tarptautiniais standartais ir nuolat peržiūrimas.
Praktiniai patarimai tėvams:
- Kalbėkite su gydytoju, ne su Google. Jei turite klausimų ar abejonių, užduokite juos pediatrui. Geras gydytojas atsakys į visus klausimus, paaiškins rizikas ir naudą.
- Neatidėliokite skiepijimo be rimtos priežasties. Lengvas sloga ar nedidelis temperatūros pakilimas dažniausiai nėra kontraindikacija. Bet karščiavimas ar ūminė liga – priežastis palaukti.
- Stebėkite vaiką po skiepijimo. Pirmąsias 24-48 valandas atkreipkite dėmesį į neįprastus simptomus. Jei karščiavimas aukštas ar ilgai trunka – kreipkitės į gydytoją.
- Saugokite skiepijimo dokumentus. Vaiko skiepijimo kortelė – svarbus dokumentas, reikalingas mokyklai, kelionėms, kartais ir darbui.
- Neklauskite patarimų socialiniuose tinkluose. Facebook grupės nėra medicinos šaltinis. Net jei žmogus rašo įtikinamai ir su jausmais – tai nėra mokslas.
Suaugusiųjų skiepijimas: apie ką dažnai pamirštama
Daugelis žmonių mano, kad skiepai – tai vaikų reikalas. Pasiskiepijo vaikystėje ir baigta. Bet tai nėra tiesa dėl kelių priežasčių.
Pirma, kai kurių vakcinų suteikiamas imunitetas laikui bėgant silpnėja. Stabligės ir difterijos vakcinos rekomenduojama kartoti kas 10 metų. Daugelis suaugusiųjų to nežino ir niekada nepasitikrino, ar jų imunitetas vis dar aktyvus.
Antra, kai kurios vakcinos rekomenduojamos tik suaugusiems arba ypač svarbios tam tikroms amžiaus grupėms:
- Gripo vakcina – rekomenduojama kasmet visiems, ypač vyresniems nei 65 metų, nėščiosioms, lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms.
- Pneumokokinė vakcina – svarbi vyresniems žmonėms ir tiems, kurių imuninė sistema susilpnėjusi.
- HPV vakcina – rekomenduojama jaunuoliams iki 26 metų, bet kai kuriems suaugusiems iki 45 metų taip pat gali būti naudinga.
- Juostinės pūslelinės vakcina – rekomenduojama vyresniems nei 50 metų, nes ši skausminga liga dažnesnė su amžiumi.
- COVID-19 vakcina – rekomendacijos keičiasi, bet rizikos grupėms (vyresnio amžiaus, lėtinėmis ligomis sergantiems) kartotinės dozės vis dar rekomenduojamos.
Trečia, jei planuojate kelionę į egzotiškas šalis – patikrinkite, kokių vakcinų reikia. Geltonojo drudžio, vidurių šiltinės, hepatito A ir B vakcinos gali būti ne tik rekomenduojamos, bet ir privalomos.
Ką daryti: Kreipkitės į šeimos gydytoją ir paprašykite peržiūrėti jūsų skiepijimo istoriją. Jei dokumentų neturite – gydytojas gali patikrinti duomenis sistemoje arba rekomenduoti pakartotinius skiepus. Tai nemokama arba labai nebrangu, o nauda – reali.
Kai abejoji – tai normalu, bet štai kur ieškoti atsakymų
Abejonės nėra blogai. Blogai yra ieškoti atsakymų netinkamose vietose. Internetas pilnas informacijos – ir geros, ir katastrofiškai blogos. Problema ta, kad emocingas, asmeniškas pasakojimas apie „kaip vakcina sugadino mano vaiką” smegenims atrodo įtikinamesnis nei sausas mokslinis tyrimas su tūkstančiais dalyvių. Taip veikia žmogaus psichologija, ir tai suprantama.
Bet štai kur verta ieškoti patikimos informacijos:
- Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija (sam.lrv.lt) – oficiali informacija apie skiepijimo kalendorių, rekomendacijas.
- Pasaulio sveikatos organizacija (who.int) – tarptautiniai standartai, tyrimų apžvalgos.
- Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ecdc.europa.eu) – Europos duomenys ir rekomendacijos.
- Jūsų šeimos gydytojas – geriausias šaltinis, nes žino jūsų sveikatos istoriją.
Jei skaitote straipsnį, kuris teigia, kad vakcinos yra didžiulio sąmokslo dalis, kad farmacijos kompanijos slepia tiesą, kad „natūralus imunitetas visada geresnis” – sustokite ir paklauskite savęs: ar šio straipsnio autorius turi medicininį išsilavinimą? Ar jis remiasi recenzuotais tyrimais? Ar jis nurodo šaltinius? Jei ne – tai ne informacija. Tai nuomonė, dažnai paremta baime ar ideologija.
Natūralus imunitetas, beje, tikrai veikia – ir kartais yra stipresnis nei vakcinos suteikiamas. Bet jis ateina po ligos. O liga gali būti sunki, komplikuota, mirtina. Tymais persirgęs vaikas gali netekti regėjimo, klausos, patirti smegenų uždegimą. Ar verta rizikuoti, kai yra saugesnė alternatyva? Tai jau kiekvieno asmeninis sprendimas – bet jis turėtų būti priimtas žinant faktus, ne mitus.
Vakcinacija nėra tobula. Jokia medicinos priemonė nėra tobula. Bet ji yra vienas veiksmingiausių visuomenės sveikatos įrankių, kurį žmonija kada nors sukūrė. Ir kol kas niekas nepateikė geresnio pasiūlymo – tik baimes ir istorijas, kurios gerai skamba, bet blogai baigiasi.