Kodėl lietuviai vis dažniau grįžta namo
Dar prieš dešimtmetį kalbos apie reemigraciją atrodė kaip gražus, bet mažai tikėtinas scenarijus. Emigravę lietuviai buvo įsikūrę Londone, Dubline, Osle, Hamburge – ir atrodė, kad ten liks visam laikui. Tačiau paskutiniai keli metai parodė, kad situacija keičiasi. Žmonės grįžta. Ne visi, ne masiškai, bet grįžta.
Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, reemigrantų skaičius pastaraisiais metais nuosekliai auga. 2022–2023 metais į Lietuvą grįžo daugiau nei 20 000 žmonių per metus – tai reikšmingas skaičius, jei lygintume su ankstesniais laikotarpiais. Žinoma, emigracija vis dar viršija imigraciją, bet atotrūkis mažėja. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Grįžimo priežastys būna labai skirtingos. Vieni grįžta dėl šeimos – senėjantys tėvai, vaikai, kuriems norisi augti lietuviškoje aplinkoje. Kiti – dėl to, kad Lietuva tiesiog tapo patrauklesnė: atlyginimų augimas, gerėjanti infrastruktūra, galimybė dirbti nuotoliniu būdu ir gauti vakarietišką atlyginimą gyvenant Vilniuje ar Kaune. Dar kiti grįžta tiesiog todėl, kad pasiilgo – ir tai irgi yra visiškai teisėta priežastis.
Kas iš tikrųjų laukia grįžtančiojo
Čia reikia būti sąžiningais. Grįžimas nėra toks sklandus, kaip kartais atrodo iš tolo. Daugelis reemigrantų prisipažįsta, kad pirmieji mėnesiai – tikras kultūrinis šokas. Paradoksalu, bet žmogus, grįžęs į savo gimtinę, kartais jaučiasi svetimesnis nei tada, kai atvyko į užsienio šalį.
Problema ta, kad per tuos metus, praleistus svetur, žmogus pasikeitė. Jis priprato prie tam tikro aptarnavimo lygio, prie to, kad biurokratija veikia sklandžiai, prie to, kad viešasis transportas važiuoja laiku. Grįžęs į Lietuvą jis susiduria su tuo, kad kai kurie dalykai čia vis dar veikia kitaip – lėčiau, sudėtingiau, kartais su didesne doze nervinimo.
Socialiniai ryšiai taip pat reikalauja darbo. Draugai, su kuriais kadaise buvo artimai bendraujama, per tuos metus suformavo savo gyvenimus, savo ratus, savo įpročius. Grįžtantysis turi iš naujo kurti socialinius ryšius – ir tai gali užtrukti ilgiau nei tikimasi. Psichologai, dirbantys su reemigrantais, pastebi, kad vienatvė pirmaisiais mėnesiais yra viena dažniausių problemų.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Daugelis grįžusiųjų sako, kad po poros metų jau nebegalėtų įsivaizduoti gyvenimo kitur. Artimumas su šeima, gimtoji kalba kasdienėje aplinkoje, suprantamas kultūrinis kontekstas – tai dalykai, kurių vertės neįmanoma apskaičiuoti.
Finansinė pusė: ar apsimoka grįžti
Tai klausimas, kurį sau užduoda beveik kiekvienas, svarstantis apie grįžimą. Ir atsakymas nėra paprastas, nes labai priklauso nuo to, kur žmogus dirbo, ką veikia ir kokį gyvenimo būdą planuoja.
Jei kalbame apie žmogų, kuris dirbo nekvalifikuotą darbą Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje – grįžimas finansiškai gali reikšti reikšmingą pajamų sumažėjimą. Tokiu atveju reikia realiai įvertinti, ar Lietuvoje bus galima rasti darbą, kuris leistų išlaikyti panašų gyvenimo lygį.
Tačiau jei žmogus turi kvalifikaciją, ypač IT, finansų, rinkodaros ar kitose paklausių specialybių srityse – situacija visai kitokia. Vilniuje IT specialisto atlyginimas gali siekti 3000–5000 eurų neto, o pragyvenimo išlaidos yra gerokai mažesnės nei Londone ar Amsterdame. Tai reiškia, kad realus perkamosios galios skirtumas gali būti netgi palankus Lietuvai.
Praktinis patarimas: prieš grįžtant, verta bent tris mėnesius stebėti darbo skelbimus Lietuvoje savo srityje. Taip susidarysite realų vaizdą apie atlyginimų lygį ir paklausą. Taip pat verta pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau grįžo ir dirba panašioje srityje – jų patirtis bus vertingesnė nei bet kokia statistika.
Dar vienas svarbus aspektas – nekilnojamasis turtas. Daugelis grįžtančiųjų susiduria su tuo, kad būsto kainos Vilniuje ar Kaune per pastaruosius penkerius metus šoktelėjo dramatiškai. Jei žmogus prieš emigruodamas pardavė butą ir pinigus laikė sąskaitoje – dabar tų pinigų gali nebeužtekti tam pačiam butui nusipirkti. Tai reali problema, kurią reikia įvertinti.
Vaikai tarp dviejų kultūrų
Vienas sudėtingiausių grįžimo aspektų – vaikai. Ypač jei jie gimė ar augo užsienyje ir ten lankė mokyklą. Tokiu atveju grįžimas į Lietuvą jiems gali būti tikras išbandymas.
Vaikai, augę Anglijoje ar Airijoje, dažnai prastai kalba lietuviškai arba kalba su akcentu. Lietuviškoje mokykloje tai gali tapti patyčių priežastimi – ir tai nėra teorinė grėsmė, tai realūs atvejai, apie kuriuos pasakoja grįžusios šeimos. Mokyklos aplinka Lietuvoje vis dar nėra visiškai pasiruošusi priimti vaikus, kurie auga tarp dviejų kultūrų.
Tėvams, planuojantiems grįžti su vaikais, rekomenduojama iš anksto pasirūpinti keliais dalykais. Pirma – pradėti intensyviai kalbėti lietuviškai namuose dar prieš grįžimą, kad vaikas bent šiek tiek atgautų kalbą. Antra – susisiekti su pasirinkta mokykla iš anksto, papasakoti apie situaciją ir pasiteirauti, kaip mokykla padeda adaptuotis tokiems vaikams. Trečia – ieškoti bendruomenių, kuriose yra kitų reemigrantų šeimų su vaikais. Tokių bendruomenių Vilniuje ir Kaune jau yra, ir jos labai padeda.
Taip pat verta žinoti, kad kai kurie vaikai, grįžę į Lietuvą, po kurio laiko puikiai adaptuojasi ir net džiaugiasi, kad grįžo. Dvikalbystė ir patirtis gyvenant keliose šalyse ilgainiui tampa jų pranašumu, o ne trūkumu.
Biurokratija ir praktiniai reikalai
Grįžimas į Lietuvą reikalauja nemažai administracinių veiksmų, ir geriau apie juos žinoti iš anksto, nei susidurti su staigmenomis.
Pirmiausia – deklaracija. Grįžę asmenys privalo deklaruoti gyvenamąją vietą. Tai galima padaryti elektroniniu būdu per Gyventojų registro tarnybos sistemą arba atvykus tiesiogiai. Skamba paprastai, bet praktikoje kartais iškyla problemų, ypač jei žmogus neturi nuosavo būsto ir gyvena pas gimines ar nuomojasi.
Sveikatos draudimas – dar vienas svarbus klausimas. Grįžęs asmuo, kuris dar neturi darbo Lietuvoje, privalo pats pasirūpinti sveikatos draudimu. Galima mokėti privalomuosius sveikatos draudimo įmokas savarankiškai – šiuo metu tai apie 40–50 eurų per mėnesį. Jei žmogus pradeda dirbti pagal darbo sutartį, draudimas automatiškai įsijungia per darbdavį.
Vairuotojo pažymėjimas, jei jis buvo išduotas užsienyje – paprastai nereikia keisti, jei tai ES šalies dokumentas. Tačiau jei pažymėjimas išduotas ne ES šalyje, situacija sudėtingesnė ir reikia kreiptis į „Regitrą”.
Pensijų kaupimas – tema, apie kurią daugelis grįžtančiųjų negalvoja, bet turėtų. Jei žmogus dirbo keliose šalyse, jo pensijų teisės yra paskirstytos tarp tų šalių. ES šalyse veikia pensijų teisių sumuojimo principas, tačiau norint jas sujungti, reikia kreiptis į „Sodros” tarptautinių santykių skyrių. Geriau tai padaryti kuo anksčiau, kol dar galima surinkti visus reikiamus dokumentus.
Psichologinis grįžimo aspektas
Apie tai kalbama per mažai. Grįžimas į gimtinę – tai ne tik logistikos klausimas. Tai emocinis procesas, kuris gali būti gerokai sudėtingesnis nei tikimasi.
Psichologai išskiria vadinamąjį „atvirkštinį kultūrinį šoką” – reiškinį, kai žmogus, grįžęs į savo šalį, jaučia dezorientaciją, nusivylimą ir netgi nostalgiją… už tą šalį, iš kurios ką tik grįžo. Tai normalu. Tai nereiškia, kad grįžimas buvo klaida.
Problema ta, kad daugelis grįžtančiųjų nebuvo pasiruošę šiam jausmui. Jie tikėjosi, kad grįžimas bus kaip sugrįžimas į namus – šiltas, jaukus, aiškus. Bet namai per tuos metus pasikeitė. Ir jie patys pasikeitė. Ir tas neatitikimas gali skaudėti.
Ką daryti? Pirma – leisti sau jausti tai, ką jaučiate, ir nesigėdyti tų jausmų. Antra – nekurti nerealių lūkesčių prieš grįžtant. Trečia – ieškoti bendruomenės. Reemigrantų grupės socialiniuose tinkluose, susitikimai, forumai – visa tai padeda suprasti, kad jūs nesate vieni su savo jausmais. Ketvirta – jei po šešių mėnesių vis dar jaučiatės labai blogai, verta pasikalbėti su psichologu. Tai nėra silpnumo ženklas.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad adaptacija užtrunka. Tyrimai rodo, kad pilnas prisitaikymas po reemigracijos vidutiniškai trunka nuo vienerių iki dvejų metų. Tai ilgas laikas, bet jis yra normalus.
Kaip Lietuva padeda grįžtantiesiems – ir kur dar trūksta
Valstybė pastaraisiais metais ėmėsi tam tikrų žingsnių, kad palengvintų reemigrantų grįžimą. Veikia „Repatriation.lt” portalas, kuriame galima rasti informaciją apie grįžimą, darbo rinką, socialines garantijas. Kai kurios savivaldybės turi specialias programas grįžtantiesiems – konsultacijas, pagalbą įsidarbinant, informaciją apie mokyklas.
Tačiau reikia pripažinti – sisteminė pagalba reemigrantams Lietuvoje vis dar yra nepakankama. Palyginkite su tokiomis šalimis kaip Airija ar Vokietija, kurios turi išplėtotas programas savo piliečiams, grįžtantiems iš užsienio – ir skirtumas akivaizdus.
Konkrečiai: trūksta psichologinės paramos programų, skirtų reemigrantams ir jų šeimoms. Trūksta mokyklų, kurios turėtų specialias programas vaikams, grįžtantiems iš užsienio. Trūksta aiškios ir lengvai prieinamos informacijos apie visas administracines procedūras vienoje vietoje – dabar žmogus turi rinkti informaciją iš daugybės skirtingų šaltinių.
Verslo srityje situacija geresnė. Grįžtantieji, norintys steigti verslą, gali pasinaudoti įvairiomis ES fondų programomis, „Invegos” garantijomis, verslo inkubatorių paslaugomis. Tai tikrai veikianti sistema, kuri padėjo ne vienam reemigrantui sėkmingai pradėti verslą Lietuvoje.
Kai grįžimas tampa nauju pradžios tašku
Galiausiai – ir tai galbūt svarbiausia – reemigracija nėra nesėkmės pripažinimas. Tai nėra grįžimas pralaimėjus. Tai yra sprendimas, kaip ir bet kuris kitas gyvenimo sprendimas, turintis savo privalumų ir trūkumų.
Žmonės, grįžę į Lietuvą po kelerių ar keliolikos metų užsienyje, dažnai atneša su savimi kažką vertingo – kitokį požiūrį į darbą, kitokius standartus, patirtį, kalbas, ryšius. Daugelis jų tampa savotišku tiltu tarp Lietuvos ir tų šalių, kuriose gyveno. Tai vertybė, kurią Lietuva turėtų mokėti panaudoti.
Jei šiuo metu svarstote apie grįžimą – neskubėkite nei priimti sprendimo, nei jo atidėlioti. Išbandykite: praleiskite Lietuvoje mėnesį ar du, ne kaip turistas, o kaip žmogus, kuris gyvena čia. Lankykitės darbo pokalbiuose. Pasikalbėkite su žmonėmis, kurie jau grįžo. Apsilankykite toje vietoje, kurioje planuojate gyventi, ne tik savaitgalį, bet ir darbo dienomis, rytais, vakarais.
Grįžimas į Lietuvą – tai ne sugrįžimas į praeitį. Tai yra naujas gyvenimo etapas, kuris gali būti labai geras. Bet tik tada, jei į jį einate su atvirų akių ir realiais lūkesčiais, o ne su romantizuotu vaizdu apie tai, kaip viskas bus tobula. Tobula nebus. Bus gyvenimas – su visais jo privalumais ir trūkumais. Ir daugeliui grįžusiųjų to visiškai pakanka.