Rudenį žolinius bijūnus galima nupjauti beveik iki žemės, tačiau svarbiausia yra ne stiebų aukštis, o laikas ir pumpurų apsauga. Pageltęs krūmas sodo nebepuošia, bet kol lapai žali, skubotas genėjimas gali atimti medžiagas, kurias augalas kaupia kitam sezonui.
Po žeme arba visai prie jos paviršiaus lieka atsinaujinimo pumpurai, iš kurių pavasarį išauga nauji ūgliai. Jų išsaugojimas svarbesnis nei kiekvieno sauso stiebo gabalėlio pašalinimas. Tinkamas genėjimas palengvina priežiūrą, bet pats savaime negarantuoja nei vešlaus krūmo, nei gausaus žydėjimo.
Kada kirpti: žiūrėkite į lapus, o ne į kalendorių
Rudenį bijūno lapai praranda spalvą, dalis stiebų palinksta, o po lietaus visa antžeminė dalis gali priglusti prie žemės. Norisi greičiau sutvarkyti gėlyną, bet bijūnui svarbu ne tvarkymosi data, o tai, ar lapai jau baigė savo darbą.
Tinkamas metas ateina, kai žolinių bijūnų lapija natūraliai pagelsta, paruduoja ir pradeda nykti. Dažnai tai sutampa su rudens atšalimu, bet skirtingose vietovėse, net skirtingose to paties sklypo vietose, augalai gali atrodyti nevienodai. Todėl vien tai, kad jau spalis, nėra pakankama priežastis kirpti žalią, gyvybingą krūmą.
Jeigu dalis lapų vis dar žali, galutinį genėjimą verta atidėti. Tačiau aiškiai pažeistų ar ligotų dalių nebūtina laikyti vien dėl to, kad visus stiebus norėtųsi nukirpti tą pačią dieną. Rudeninio tvarkymo tikslas – pašalinti nunykusią antžeminę dalį kuo mažiau trikdant patį augalą.
Šios rekomendacijos skirtos žoliniams bijūnams. Sumedėjusių, krūminių bijūnų iki žemės pjauti nereikia, todėl prieš imantis sekatoriaus svarbu žinoti, kokį augalą auginate.
Kaip kirpti ir ką daryti su liekanomis
Naudokite švarų, aštrų sekatorių ir stiebus kirpkite maždaug 2–3 centimetrai virš žemės. Nereikia siekti, kad vieta liktų visiškai lygi su dirvos paviršiumi. Trumpi stiebelių likučiai netrukdo sutvarkyti gėlyną, o bandymas kirpti kuo žemiau didina tikimybę užkabinti tai, kas turi likti nepažeista.
Nupjautos lapijos nepalikite gulėti ant krūmo pagrindo. Surinkite ir aplink augalą susikaupusius bijūnų lapus, ypač jei vasarą jie buvo dėmėti ar kitaip pažeisti. Augalų liekanose gali išlikti ligų sukėlėjų, todėl jų pašalinimas prasmingesnis nei kruopštus žemės purenimas prie pat šaknų.
Pumpurų nereikia nei atkasti, nei ieškoti kastuvu
Atsinaujinimo pumpurai yra ta dalis, iš kurios kitą pavasarį pasirodys nauji stiebai. Rudenį jų nereikia specialiai atidengti, valyti ar tikrinti įrankiu. Jei bijūnas nepersodinamas, po genėjimo pakanka palikti jo pagrindą ramybėje.
Tai ypač aktualu, kai tvarkomas visas gėlynas ir kartu norisi perkasti dirvą ar išrauti šalia augančias piktžoles. Kastuvą prie pat krūmo geriau atidėti: neatsargiai įsmeigus galima pažeisti ir pumpurus, ir šaknis. Nedidelę piktžolę saugiau pašalinti atsargiai, nejudinant viso žemės sluoksnio aplink bijūną.
Sodinant ar persodinant žolinius bijūnus pumpurams paprastai rekomenduojamas maždaug 3–5 centimetrų gylis. Šis orientyras svarbus ir vėliau: nuolat ant krūmo pilama papildoma žemė ilgainiui gali juos palaidoti per giliai.
Storas žemių kauburys nėra geresnė apsauga žiemai
Seniai augančio, gerai įsitvirtinusio bijūno nebūtina kiekvieną rudenį užpilti storu mulčio ar žemės sluoksniu. Mėginant apsaugoti augalą nuo šalčio, galima pakeisti pumpurų padėtį dirvos paviršiaus atžvilgiu. Per giliai esantys pumpurai gali būti viena iš priežasčių, kodėl krūmas lapoja, bet menkai žydi.
Neseniai pasodintam ar padalytam bijūnui šaltesnėse, atvirose vietose gali praversti lengva apsauga švariu mulčiu. Pavasarį ją reikia laiku pašalinti, kad laikinas uždengimas netaptų nuolatiniu papildomu sluoksniu.
Baigus darbą bijūno vieta turėtų būti švari, su trumpais stiebelių likučiais ir nesuardytu pagrindu. Rudeninė priežiūra čia paprasta: sulaukti lapijos nunykimo, nukirpti, surinkti liekanas ir nepažeisti būsimo sezono pumpurų. Daugiau darbo aplink krūmą nebūtinai reiškia geresnį rezultatą.
