Baltijos šalys ir Lenkija paskelbė apie ketinimus pasitraukti iš Otavos konvencijos, kuri draudžia priešpėstinių minų naudojimą. Šis žingsnis yra atsakas į augančią grėsmę iš Rusijos pusės ir siekį stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Šalys teigia, kad dabartinė saugumo situacija reikalauja peržiūrėti savo įsipareigojimus ir užtikrinti, kad jos turėtų visas reikalingas priemones apsiginti.
Otavos konvencija, oficialiai žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, saugojimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo bei jų sunaikinimo, buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999 metais. Ji laikoma vienu iš svarbiausių tarptautinių susitarimų, siekiant sumažinti karo aukų skaičių ir apsaugoti civilius gyventojus nuo minų keliamų pavojų. Iki šiol prie konvencijos prisijungė daugiau nei 160 šalių.
Baltijos šalys ir Lenkija pabrėžia, kad jų prioritetas yra nacionalinis saugumas ir gyventojų apsauga. Šis sprendimas gali sukelti tarptautinę kritiką, nes konvencija yra laikoma svarbiu žingsniu siekiant sumažinti karo aukų skaičių ir apsaugoti civilius gyventojus. Tačiau šios šalys teigia, kad esant dabartinei geopolitinei situacijai, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą, būtina turėti visas galimybes apsiginti nuo galimų agresijų.
Šis ketinimas dar turi būti patvirtintas nacionaliniuose parlamentuose, tačiau jau dabar kelia diskusijas tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir įvairios nevyriausybinės organizacijos, gali išreikšti susirūpinimą dėl šio žingsnio, nes jis gali paskatinti kitus šalis peržiūrėti savo įsipareigojimus pagal konvenciją.
Be to, šis sprendimas gali turėti įtakos NATO aljansui, kurio dalimi yra Baltijos šalys ir Lenkija. NATO siekia užtikrinti kolektyvinę gynybą ir saugumą, tačiau tokie veiksmai gali sukelti įtampą tarp sąjungininkų, kurie gali turėti skirtingas nuomones dėl priešpėstinių minų naudojimo.
Vis dėlto, Baltijos šalys ir Lenkija tvirtina, kad jų sprendimas yra būtinas siekiant užtikrinti savo teritorinį vientisumą ir gyventojų saugumą, ypač atsižvelgiant į Rusijos agresyvią politiką regione. Šis klausimas tikrai bus toliau svarstomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu, siekiant rasti pusiausvyrą tarp saugumo poreikių ir humanitarinių įsipareigojimų.