Kaip Europa atsidūrė aklavietėje
Europos Sąjunga jau ne pirmus metus gyvena su migracijos krize, kuri, atrodo, niekaip neišsisprendžia. Kiekvieną vasarą Viduržemio jūra vėl tampa tragedijų vieta, kiekvieną rudenį politikai susirenka ir kalba apie „naujus sprendimus”, o kiekvieną žiemą viskas grįžta į tą patį tašką. Žmonės skęsta, šalys ginčijasi, o Briuselis leidžia direktyvas, kurias pusė narių ignoruoja.
Tai nėra nauja problema. Dar 2015-aisiais, kai per Egėjo jūrą į Europą plūstelėjo daugiau nei milijonas žmonių, buvo aišku, kad ES migracijos sistema yra sulaužyta. Dublino reglamentas, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi būti registruojamas pirmoje ES šalyje, į kurią atvyksta, tiesiog neveikė. Graikija ir Italija buvo paliktos vienos su šimtatūkstantiniais srautais, o Lenkija ir Vengrija tiesiog atsisakė priimti perskirstytus migrantus. Praėjo beveik dešimtmetis – ir situacija iš esmės nepasikeitė.
Skaičiai, kurie slepia žmones
Lengva kalbėti apie „migracijos krizę” kaip apie abstrakciją, bet už kiekvieno skaičiaus slypi konkretus žmogus. 2023 metais į ES neteisėtai atvyko apie 380 000 žmonių – tai didžiausias skaičius nuo 2016-ųjų. Iš jų dauguma keliavo per Viduržemio jūrą, Vakarų Balkanų koridorių arba per Rytų sieną – Lenkiją, Lietuvą, Latviją.
Lietuva pati tai gerai pajuto 2021-aisiais, kai Baltarusija tiesiogine prasme organizavo migrantų srautus į ES teritoriją. Per kelis mėnesius į šalį atvyko daugiau nei 4 000 žmonių, daugiausia iš Irako, Afganistano, Kongo. Tai buvo hibridinis karas – ne tankais, o žmonėmis, kuriuos Lukašenkos režimas naudojo kaip ginklą prieš ES. Lietuva pastatė tvorą, sulaikė žmones pasienyje, ir sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų. Bet ką turėjo daryti maža šalis, kai didžioji dalis ES tik stebėjo?
Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex” skelbia statistiką, bet statistika nepapasakoja, kaip atrodo stovykla Morioje po gaisro, ar kaip atrodo šeima, kuri tris mėnesius gyveno miške prie Baltarusijos sienos. Skaičiai yra reikalingi, bet jie labai lengvai tampa politinio žaidimo įrankiu – ir dešinė, ir kairė juos naudoja savo argumentams pagrįsti.
Kodėl žmonės iš viso keliauja
Vienas iš didžiausių trūkumų diskutuojant apie migraciją – tai kad labai dažnai kalbama apie tai, kaip sustabdyti žmones, bet neklausiama, kodėl jie iš viso juda. Atsakymai nėra paprasti, ir tikrai nėra vieno universalaus portreto „migranto”.
Dalis žmonių bėga nuo karų – Sirija, Afganistanas, Sudanas, Ukraina. Beje, ukrainiečiai yra puikus pavyzdys, kaip Europa gali veikti, kai nori: per kelias savaites po 2022 metų vasario 24-osios ES suteikė laikiną apsaugą milijonams ukrainiečių, be jokių ilgų procedūrų. Tai parodė, kad sistema gali būti lanksti – klausimas, ar politinė valia yra.
Kita dalis žmonių keliauja dėl ekonominių priežasčių – skurdo, bado, klimato kaitos pasekmių. Sahelio regionas, kur derlingos žemės virsta dykuma, kasmet išstumia šimtus tūkstančių žmonių. Jie nėra „ekonominiai migrantai” tokia prasme, kokia šis terminas vartojamas politinėse diskusijose, tarsi tai būtų kažkas nusikalstamo. Jie tiesiog bando išgyventi.
Yra ir trečia kategorija – žmonės, kurie turi teisę į prieglobstį pagal tarptautinę teisę, bet kurių bylos užstringa metų metais biurokratiniuose procesuose. Žmogus, kuris pabėgo nuo persekiojimo Eritrėjoje, gali laukti sprendimo trejus, ketverius metus. Per tą laiką jis negali dirbti, negali normaliai gyventi, yra priklausomas nuo valstybės išmokų. Tai nėra niekam naudinga sistema.
ES Migracijos ir prieglobsčio paktas – žingsnis į priekį ar tik popierius?
2024 metų balandį Europos Parlamentas pagaliau priėmė naująjį Migracijos ir prieglobsčio paktą – dokumentą, dėl kurio buvo deramasi kelerius metus. Teoriškai tai turėtų būti revoliucija: greitesnės prieglobsčio procedūros, solidarumo mechanizmas tarp šalių narių, griežtesnė išorės sienos kontrolė.
Praktiškai – skeptikų yra daug. Paktas numato, kad šalys, kurios nenori priimti perskirstytų migrantų, gali mokėti finansinę kompensaciją – apie 20 000 eurų už kiekvieną nepriimtą asmenį. Tai reiškia, kad turtingesnės šalys tiesiog gali nusipirkti išimtį iš solidarumo. Vengrija ir Lenkija jau pareiškė, kad neketina vykdyti pakto nuostatų. Italija, kuri pati yra viena iš labiausiai paveiktų šalių, taip pat žiūri į paktą su dideliu atsargumu.
Žmogaus teisių organizacijos, tarp jų „Human Rights Watch” ir „Amnesty International”, kritikuoja paktą dėl to, kad jis per daug akcentuoja sienų kontrolę ir per mažai – žmonių teises. Greitosios procedūros pasienyje, kai žmogaus byla išnagrinėjama per kelias savaites, kelia klausimų dėl teisingo proceso. Ar galima teisingai įvertinti sudėtingą prieglobsčio bylą per 12 savaičių? Daugelis teisininkų sako, kad ne.
Sienos, tvoros ir moralės klausimai
Vienas skaudžiausių klausimų – fizinės sienos. Po 2021-ųjų krizės Lietuva, Latvija ir Lenkija pastatė tvorą su Baltarusija. Graikija stato sieną su Turkija. Bulgarija – su Turkija. Ispanija stiprina Ceutą ir Melilją. Europa tveriasi tvoromis, ir tai kelia labai rimtų etinių klausimų.
Viena vertus, valstybė turi teisę kontroliuoti savo sienas – tai yra suverenumo pagrindas. Kita vertus, kai žmonės miršta prie tų tvorų – nušalę, nuskendę, sužeisti – kyla klausimas, ar mes nesame peržengę tam tikros ribos. Lietuvos pasienyje 2021-2022 metais žuvo keliolika žmonių. Graikijos ir Turkijos pasienyje kasmet žūsta šimtai.
„Pushback” praktika – kai sienų apsaugos pareigūnai grąžina migrantus atgal prieš jų valią, nesuteikę galimybės pateikti prieglobsčio prašymo – yra plačiai paplitusi ir techniškai nelegali pagal tarptautinę teisę. Tačiau daugelis šalių ją taiko, o ES institucijos žiūri pro pirštus. Tai yra vienas iš tų atvejų, kai oficiali pozicija ir realybė skiriasi labai drastiškai.
Integracija – kur Europa labiausiai stringa
Net jei sutartume dėl to, kiek žmonių priimti, liktų kitas klausimas – ką su jais daryti toliau. Integracija yra ta sritis, kur ES šalys turi labai skirtingą patirtį ir labai skirtingus rezultatus.
Vokietija priėmė daugiau nei milijoną sirų po 2015-ųjų. Dalis jų sėkmingai integravosi – išmoko kalbą, rado darbus, moka mokesčius. Kita dalis vis dar yra priklausoma nuo socialinės paramos, gyvena segreguotuose rajonuose, susiduria su diskriminacija darbo rinkoje. Vokietijos pavyzdys rodo, kad integracija nėra automatinis procesas – ji reikalauja investicijų, laiko ir abipusio noro.
Skandinavijos šalys, kurios ilgą laiką buvo laikomos integracijos pavyzdžiu, dabar griežtina politiką. Danija priėmė įstatymus, kurie tiesiogiai siekia sumažinti ne vakarietiškų migrantų skaičių tam tikruose rajonuose. Švedija, kuri dar prieš dešimtmetį buvo atviriausios politikos šalis, dabar turi vieną griežčiausių migracijos politikų Europoje. Tai nėra atsitiktinumas – tai atsakas į realias integracijos problemas, kurios buvo ignoruojamos per ilgai.
Praktiškai kalbant, integracija veikia, kai yra keletas sąlygų: greitas kalbos mokymasis (ir valstybė turi investuoti į kalbos kursus), galimybė dirbti kuo greičiau (ilgos laukimo procedūros kenkia integracijai), gyvenamoji vieta, kuri nėra getizuota, ir socialiniai ryšiai su vietos gyventojais. Tai skamba paprastai, bet daugumoje šalių nė viena iš šių sąlygų nėra tinkamai užtikrinta.
Ką turėtų daryti Europa – ir ką gali padaryti kiekvienas
Lengva kritikuoti, sunkiau siūlyti sprendimus. Bet keli dalykai yra gana aiškūs, jei žiūrime į tai, kas veikia ir kas neveikia.
Pirma, Europa turi investuoti į kilmės šalis. Milijardai eurų, išleidžiami sienų kontrolei, duotų daug daugiau naudos, jei būtų investuoti į Afrikos ar Artimųjų Rytų ekonomikas. Tai nėra nauja idėja, bet ji nuolat lieka tik popieriuje. Tikra partnerystė su Afrikos šalimis – ne kolonijinio tipo pagalba, o tikra ekonominė integracija – galėtų sumažinti migracijos spaudimą ilguoju laikotarpiu.
Antra, prieglobsčio procedūros turi būti greitesnės ir teisingesnės. Žmogus neturėtų laukti trejus metus, kol bus nuspręsta jo likimas. Tai kenkia ir migrantui, ir priimančiai šaliai. Investicijos į administracinius pajėgumus, daugiau teisėjų, daugiau vertėjų – tai ne prabanga, o būtinybė.
Trečia, solidarumas tarp ES šalių turi būti realus, o ne tik deklaratyvus. Italija ir Graikija negali vienos nešti viso krūvio. Jei Vengrija ar Lenkija atsisako dalyvauti perskirstyme, turi būti realios pasekmės – ne tik finansinės baudos, kurias jos gali sau leisti ignoruoti.
Ketvirta, ir tai svarbu kalbant apie paprastus žmones – dezinformacija apie migraciją yra milžiniška problema. Socialiniuose tinkluose cirkuliuoja istorijos, kurios yra arba išgalvotos, arba labai iškreiptos. Prieš dalindamiesi tokiu turiniu, verta patikrinti faktus. Lietuvoje veikia „Demaskuok”, „Laisvoji Europa” ir kiti šaltiniai, kurie tikrina su migracija susijusias istorijas.
Kai politika susiduria su žmogiškumu
Migracijos krizė Europoje nėra problema, kurią galima išspręsti vienu sprendimu ar viena direktyva. Ji yra simptomas daug gilesnių procesų – klimato kaitos, geopolitinės nestabilumo, ekonominės nelygybės tarp pasaulio regionų. Kol šie procesai tęsiasi, žmonės judės – ir tai yra tiesiog žmogiška realybė, su kuria Europa turės gyventi.
Tai, kas tikrai kenkia, yra politizavimas, kai migrantai tampa rinkimų kampanijų įrankiu, kai baimė naudojama balsams rinkti, kai sudėtingi klausimai supaprastinami iki „atidaryti sienas” arba „uždaryti sienas”. Realybė yra daug sudėtingesnė, ir ją reikia priimti tokią, kokia ji yra.
Europa turi ir resursų, ir žinių, ir teisinių instrumentų, kad galėtų valdyti migraciją humaniškai ir efektyviai. Klausimas nėra „ar galime” – klausimas yra „ar norime”. Ir kol politinė valia bus padalinta tarp nacionalinių interesų, populistinių baimių ir biurokratinės inercijos, migracijos krizė liks tai, kuo ji yra dabar – atvira žaizda Europos projekto kūne, kuri nei gyja, nei visiškai kraujuoja, bet nuolat primena, kad kai kurių problemų mes vis dar neišmokome spręsti kartu.