Šventasis Sostas – ne tik bažnyčia, bet ir valstybė
Vatikanas – mažiausias pasaulio suverenas. Vos 44 hektarai žemės viduryje Romos, o joje – vienas iš įtakingiausių žmonių planetoje. Popiežius nėra vien religinė figūra, nors daugelis taip ir galvoja. Jis yra ir valstybės vadovas, ir dvasinis lyderis, ir diplomatinis veikėjas, kurio žodžiai kartais sveria daugiau nei kurios nors vidutinės valstybės prezidento pareiškimai. Tai gana keista kombinacija, jei pagalvoji – žmogus, kuris kalba apie nuolankumą ir skurdą, gyvena viename iš labiausiai meno kūriniais apkrautų kompleksų pasaulyje.
Vatikano valstybė oficialiai egzistuoja nuo 1929 metų, kai buvo pasirašyti Laterano susitarimai su Musolinio vyriausybe. Prieš tai Popiežių valstybė buvo daug didesnė – ji apėmė nemažą Italijos pusiasalio dalį. Italijos suvienijimas XIX amžiuje tą imperiją sugriovė, ir popiežiai kurį laiką save vadino „Vatikano belaisviais”, atsisakydami pripažinti naująją tvarką. Galų gale kompromisas buvo rastas, ir šiandien Vatikanas turi savo pasus, savo valiutą (euro zoną), savo radiją, laikraštį, televiziją ir net savo kalėjimą.
Kas iš tikrųjų yra popiežius ir kaip jis renkamas
Konklave – kardinolų susirinkime – renkamas naujas popiežius. Tai vienas iš keisčiausių ir kartu įspūdingiausių procesų šiuolaikiniame pasaulyje. Kardinolai užsirakina Siksto koplyčioje, atima iš jų telefonus, blokuoja ryšį, ir jie balsuoja tol, kol vienas kandidatas surenka du trečdalius balsų. Balotavimo rezultatai deginami – jei nesusitarta, dūmai juodi, jei naujas popiežius išrinktas – balti. Tai ne simbolika dėl simbolikos – tai praktinis sprendimas, nes iki moderniųjų laikų kitaip pranešti miniai lauke buvo neįmanoma.
Popiežius gali būti bet kuris pakrikštytas katalikas vyras. Teoriškai. Praktiškai beveik visada renkamas kardinolas. Paskutinis kardinolu nebuvęs popiežius buvo išrinktas 1378 metais. Išrinktas žmogus gali pasirinkti sau vardą – ir šis pasirinkimas paprastai yra simbolinis. Pranciškus pasirinko Pranciškaus Asyžiečio vardą – tai buvo aiški žinutė apie nuolankumą, paprastumą, rūpinimąsi vargšais. Benediktas XVI pasirinko vardą, susijusį su tradicija ir stabilumu. Vardas – pirmas popiežiaus politinis pareiškimas.
Popiežiaus valdžia Katalikų bažnyčioje yra beveik absoliuti doktrininiuose klausimuose. Jis gali skelbti dogmas, kurios laikomos neklystamosiomis. Tai nutinka retai – paskutinį kartą 1950 metais, kai Pijus XII paskelbė Marijos ėmimo į dangų dogmą. Tačiau ši galia egzistuoja, ir tai daro popiežių unikaliu tarp pasaulio lyderių.
Vatikano diplomatija – tylus, bet galingas žaidėjas
Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 183 pasaulio valstybėmis. Tai daugiau nei daugelis realių valstybių. Vatikano nuncijus – tai ambasadorius, ir šie žmonės dažnai yra vieni įtakingiausių diplomatų sostinėse, kur dirba. Kodėl? Nes jie turi prieigą, kurios kiti neturi – per vietines katalikų bendruomenes, per vyskupus, per karitatyvines organizacijas.
Vatikanas suvaidino svarbų vaidmenį ne viename istoriniame procese. Lenkijoje – palaikant „Solidarumą” prieš komunistinį režimą. Lotynų Amerikoje – tarpininkaujant tarp kariaujančių šalių. Kuboje – Pranciškus padėjo tarpininkauti derybose tarp JAV ir Kubos, kurios 2014 metais atvedė prie diplomatinių santykių atnaujinimo. Tai ne mažas pasiekimas mažiausiai pasaulyje valstybei.
Vatikanas nėra JT narė, bet turi nuolatinio stebėtojo statusą. Tai leidžia dalyvauti diskusijose, bet nebalsuoti. Kai kurie mano, kad tai trūkumas – iš tikrųjų tai gali būti privalumas. Vatikanas gali kalbėti neprisiimant politinių įsipareigojimų, kurie ateina su pilnateise naryste.
Vatikano finansai – skaidrumo problema, kuri niekur nedingsta
Vatikano finansai ilgą laiką buvo tamsi dėžė. Vatikano bankas – oficialiai vadinamas Religinių reikalų institutu – dešimtmečius buvo skandalų šaltinis. 1982 metais žuvo Roberto Calvi, vadinamas „Dievo bankininku”, – jo kūnas buvo rastas pakabintas po Londono tiltu. Ryšiai su mafija, pinigų plovimas, paslaptingi sandoriai – visa tai buvo siejama su Vatikano finansų sistema.
Pranciškus ėmėsi reformų. Buvo įkurta Ekonomikos sekretoriato tarnyba, atlikti auditai, kai kurie darbuotojai atleisti. 2019–2020 metais prasidėjo tyrimas dėl investicijų į Londono nekilnojamąjį turtą – skandalas, kuris atskleidė, kaip Vatikano lėšos buvo investuojamos per tarpininkus į prabangius butus. Keletas Vatikano pareigūnų atsidūrė teisme.
Šiandien Vatikanas skelbia finansines ataskaitas – tai pažanga, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau. Tačiau visiškas skaidrumas dar nepasiektas. Vatikano banke sąskaitas gali turėti tik katalikiškos organizacijos ir dvasininkija – teoriškai. Praktika, kaip parodė skandalai, buvo kitokia.
Ką tai reiškia paprastam tikinčiajam? Iš esmės – nieko tiesioginio. Tačiau finansiniai skandalai kenkia institucijos patikimumui, o tai turi ilgalaikių pasekmių. Jei žmonės nustoja pasitikėti bažnyčia kaip institucija, jie gali ir toliau tikėti, bet mažiau aukoti, mažiau dalyvauti, mažiau klausyti.
Popiežius Pranciškus – reformatorius ar tik retorikos meistras?
Jorgė Mario Bergoglio tapo pirmuoju Amerikos žemyno popiežiumi, pirmuoju jėzuitu popiežiumi ir pirmuoju, pasirinkusiu Pranciškaus vardą. Nuo pat pradžių jis siuntė aiškius signalus – atsisakė gyventi popiežiaus apartamentuose, valgė su darbuotojais, mokė mišias paprastose parapijose. Tai buvo stilistinis posūkis, kurį daugelis vertino teigiamai.
Tačiau kalbant apie esminius doktrininius klausimus – moterų kunigystę, celibatą, homoseksualumą – Pranciškus išliko konservatyvus. Jis leido palaiminti tos pačios lyties poras, bet ne jų santuokas. Jis kalbėjo apie „sinodalumą” – didesnį tikinčiųjų dalyvavimą, – bet galutiniai sprendimai liko hierarchijos rankose. Kritikai sako, kad Pranciškus yra puikus komunikatorius, bet ne reformatorius. Šalininkai sako, kad bažnyčia keičiasi lėtai, ir tai normalu.
Vienas aiškus Pranciškaus indėlis – klimato kaita. Enciklika „Laudato Si” (2015) ir vėlesnė „Laudate Deum” (2023) buvo aiški pozicija ekologijos klausimais. Tai nebuvo vien religiniai tekstai – tai buvo politiniai pareiškimai, kuriuos citavo ir sekuliarūs lyderiai. Kai popiežius sako, kad žmonija naikina planetą, ir tai skelbia kaip moralinę problemą, tai pasiekia auditoriją, kurios nepasiektų mokslinis pranešimas.
Vatikano muziejai ir kultūrinis paveldas – pasaulio lobis, kurio niekas neperka
Vatikano muziejai kasmet pritraukia apie 6–7 milijonus lankytojų. Tai vienas lankomiausių muziejų pasaulyje. Siksto koplyčia, Rafaelio kambariai, Pinakoteka, Egipto kolekcija – tai kaupta šimtmečiais, dažnai ne pačiais garbingiausiais būdais. Daug eksponatų atkeliavo kaip karo grobis, dovanos iš valdovų, kurie norėjo palankumo, arba tiesiog buvo nupirkti, kai Europa dar neturėjo muziejų sąvokos.
Graikija jau seniai reikalauja Elgino marmurų iš Britanijos – panašiai kai kurios šalys kelia klausimus dėl Vatikano kolekcijų. Tačiau Vatikanas šiuo klausimu yra gana tvirtas – kolekcijos lieka. Kita vertus, Vatikanas yra grąžinęs kai kuriuos eksponatus – pavyzdžiui, Australijai grąžino aborigenų relikvijas, Meksikai – actekų artefaktus. Tai žingsnis teisinga kryptimi, bet kolekcija vis dar milžiniška.
Vatikano archyvai – atskira tema. 2020 metais buvo atidaryti Pijaus XII pontifikato archyvai, kuriuose saugomi dokumentai apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Istorikai tikėjosi rasti atsakymus į klausimą, kodėl popiežius tylėjo apie Holokaustą. Atsakymai pasirodė sudėtingesni nei tikėtasi – dokumentai rodė, kad Vatikanas žinojo, bet vengė viešų pareiškimų, bijodamas dar labiau pabloginti situaciją. Ar tai buvo teisinga – diskutuojama iki šiol.
Bažnyčios krizė – pedofilijos skandalai ir jų pasekmės
Negalima rašyti apie Vatikaną ir popiežių nepalietęs šios temos. Dvasininkų seksualinė prievarta prieš vaikus – tai ne atskiri incidentai, tai sisteminis reiškinys, kurį bažnyčia dešimtmečius slėpė. JAV, Airija, Australija, Lenkija, Vokietija – tyrimai atskleidė tūkstančius aukų ir sistemingą nusikaltėlių apsaugojimą, perkeliant juos iš parapijos į parapiją.
Pranciškus šiuo klausimu turėjo mišrų rekordą. 2019 metais jis panaikino „pontifical secrecy” – popiežiaus paslapties – taisyklę, kuri anksčiau draudė perduoti informaciją apie prievartą pasaulietinėms institucijoms. Tai buvo svarbus žingsnis. Tačiau tais pačiais metais jis gynė Čilės vyskupą, kuriam vėliau teko atsistatydinti dėl prievartos skandalo. Kritikai sako, kad Vatikanas vis dar nepakankamai bendradarbiauja su pasaulietiniais teisėsaugos organais.
Aukoms ir jų šeimoms praktinis patarimas būtų toks: daugelyje šalių veikia specializuotos organizacijos, padedančios bažnytinės prievartos aukoms – tiek psichologiškai, tiek teisiškai. Vatikanas turi savo pranešimų sistemą, tačiau pasaulietiniai teismai daugeliu atvejų yra efektyvesnis kelias ieškant teisingumo. Jei žinote apie prievartą – kreipkitės į policiją, ne tik į bažnyčią.
Vatikanas rytoj – tarp tradicijos ir modernybės
Pranciškus jau sulaukė 87 metų. Klausimai apie įpėdinį tampa vis aktualesni. Jis pats yra sakęs, kad gali atsistatydinti, kaip tai padarė Benediktas XVI – pirmasis popiežius, atsistatydinęs nuo 1415 metų. Tai precedentas, kuris keičia suvokimą apie popiežystę – ji nėra iki mirties einamos pareigos, jei popiežius pats nusprendžia kitaip.
Katalikybė auga Afrikoje ir Azijoje, bet smunka Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai keičia bažnyčios demografiją ir ilgainiui – jos politiką. Afrikietiški kardinolai dažnai yra konservatyvesni socialiniais klausimais nei europietiški. Kitas popiežius gali ateiti iš Afrikos – tai būtų istorinis posūkis, panašus į tai, kaip Jono Pauliaus II išrinkimas iš Lenkijos pakeitė bažnyčios santykį su Rytų Europa.
Technologijų klausimas taip pat aktualus. Vatikanas turi savo socialinių tinklų paskyras, popiežius yra „X” platformoje. Tačiau dirbtinio intelekto etika, skaitmeninė privatumo apsauga, biotechnologijų iššūkiai – tai klausimai, kuriems bažnyčia dar tik formuoja poziciją. Pranciškus 2024 metais kalbėjo G7 susitikime apie dirbtinį intelektą – pirmasis popiežius, dalyvavęs tokiame forume. Tai ženklas, kad Vatikanas nori būti šių diskusijų dalyvis.
Vatikanas išlieka paradoksų vieta – institucija, kuri kalba apie amžinybę, bet gyvena labai žemiškomis problemomis. Finansiniai skandalai, politiniai kompromisai, žmogiškos silpnybės – visa tai egzistuoja šalia tikėjimo, ritualų ir tūkstantmetės tradicijos. Suprasti Vatikaną reiškia suprasti, kad šventumas ir biurokratija gali koegzistuoti – ne visada patogiai, bet visada įdomiai. Ir kad mažiausias pasaulio suverenas, neturintis armijos ir ekonominės galios, vis dar sugeba priversti pasaulį klausytis. Tai, beje, yra gana stebinantis faktas.