Skaudžios atsisveikinimo akimirkos: bendruomenė gedi 11-metės mergaitės
Vakar vykusiose 11-metės Gabrielės (vardas pakeistas siekiant apsaugoti šeimos privatumą) laidotuvėse artimieji ir draugai susirinko atsisveikinti su per anksti išėjusia mergaite. Maža bažnyčia vos talpino visus atėjusius pagerbti jos atminimą – čia buvo ne tik šeimos nariai, bet ir klasės draugai, mokytojai bei kaimynai.
Gabrielės 14-metė sesuo Emilija, stovėdama prie mikrofono, kelias akimirkas tylėjo, bandydama suvaldyti ašaras. „Ji buvo mano geriausia draugė, ne tik sesė,” galiausiai ištarė mergina drebančiu balsu. „Mes kartu kurdavome slaptus šokius, o paskui juos rodydavome tėvams per šeimos vakarienes. Ji visada sugalvodavo juokingiausius judesius.”
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vaikų mirtys šalyje kasmet paliečia apie 150 šeimų. Psichologai pabrėžia, kad artimojo netektis vaikystėje ar paauglystėje yra ypač traumuojanti patirtis, reikalaujanti profesionalios pagalbos ir bendruomenės palaikymo.
Gabrielės klasės auklėtoja pasidalijo, kad mergaitė buvo neeilinių gabumų – praėjusiais metais ji laimėjo nacionalinį dailės konkursą, o jos piešiniai buvo eksponuojami Vaikų kūrybos galerijoje. „Ji matė pasaulį kitaip – spalvingiau, šviesiau. Jos piešiniuose visada buvo jaučiamas nepaprastas gyvybingumas,” kalbėjo mokytoja.
Gedulo ceremonijoje dalyvavo ir Gabrielės draugai iš meno būrelio, kurie atnešė specialiai sukurtą koliažą iš nuotraukų ir mergaitės piešinių. Tai tapo savotišku atminimo altoriumi, prie kurio žmonės dėjo gėles ir dalijosi prisiminimais.
Mergaitės tėvas, sunkiai tramdydamas emocijas, padėkojo visiems susirinkusiems: „Jūsų palaikymas šiomis dienomis mums reiškia daugiau, nei galite įsivaizduoti. Kiekvienas prisiminimas apie Gabrielę, kiekvienas geras žodis – tai tarsi mažas šviesos spindulys mūsų tamsoje.”
Kai žvaigždės šviečia ryškiau
Po ceremonijos artimieji paleido į dangų 11 baltų balionų – po vieną už kiekvienus Gabrielės gyvenimo metus. Šis paprastas, bet jaudinantis gestas simbolizavo ne tik netektį, bet ir viltį. Kaip sakė Gabrielės močiutė, „dabar turime angelą, kuris mus saugo iš aukštai”. Nors Gabrielės fiziškai nebėra tarp mūsų, jos dvasia išlieka gyva prisiminimuose, piešiniuose ir istorijose, kurias pasakoja ją mylėję žmonės. Galbūt didžiausias paminklas, kurį galime pastatyti išėjusiems, yra ne marmuras ar granitas, o meilė, kuri ir toliau gyvena mūsų širdyse, ir pasiryžimas gyventi taip, kad jie didžiuotųsi. Gabrielės trumpas gyvenimas mums primena, koks trapus ir brangus yra kiekvienas momentas, praleistas su tais, kuriuos mylime.