Seimo narių neliečiamybė: privilegija ar kliūtis teisingumui?
Seimo narys Gintautas Paluckas išreiškė nepasitenkinimą dėl Seimo sprendimo nesuteikti sutikimo panaikinti kito Seimo nario teisinės neliečiamybės. Jis teigė, kad toks sprendimas nedaro garbės Seimui ir kelia abejonių dėl jo narių atsakomybės bei skaidrumo.
Paluckas pabrėžė, kad teisinė neliečiamybė neturėtų būti naudojama kaip apsauga nuo teisėsaugos tyrimų, o Seimo nariai turėtų būti pavyzdžiu visuomenei, rodydami, kad nėra aukščiau įstatymų. Jis taip pat išreiškė susirūpinimą, kad tokie sprendimai gali mažinti visuomenės pasitikėjimą Seimu ir demokratinėmis institucijomis. Paluckas ragino kolegas būti atsakingesniais ir atsižvelgti į visuomenės lūkesčius dėl skaidrumo ir teisingumo.
Neliečiamybės instituto istorija ir tikslas
Parlamentarų neliečiamybės institutas Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, buvo įtvirtintas siekiant apsaugoti parlamentarus nuo politiškai motyvuoto persekiojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnis numato, kad Seimo nario asmuo neliečiamas, ir be Seimo sutikimo jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė.
Tačiau šis institutas niekada nebuvo skirtas apsaugoti parlamentarus nuo teisėto baudžiamojo persekiojimo už galimai padarytas nusikalstamas veikas. Pastaraisiais metais Lietuvoje kilo ne vienas skandalas, kai Seimas atsisakė panaikinti įtariamų parlamentarų neliečiamybę, sukeldamas visuomenės pasipiktinimą.
Visuomenės pasitikėjimo krizė
Naujausi visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad pasitikėjimas Seimu Lietuvoje išlieka vienas žemiausių tarp valstybės institucijų – vos apie 20%. Politologai pastebi, kad tokie sprendimai kaip atsisakymas panaikinti parlamentaro neliečiamybę dar labiau gilina šią pasitikėjimo krizę.
„Parlamentarai, kurie balsuoja prieš kolegos neliečiamybės panaikinimą, dažnai vadovaujasi ne teisingumo principais, o korporatyviniu solidarumu,” – teigia Vilniaus universiteto politologas Tomas Janeliūnas. „Tai kenkia ne tik konkrečios kadencijos Seimo reputacijai, bet ir ilgalaikiam pasitikėjimui pačia institucija.”
Tarptautinė praktika
Europos valstybėse parlamentarų neliečiamybės praktika skiriasi. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, parlamentarai turi ribotą imunitetą, kuris taikomas tik su parlamentine veikla susijusiems veiksmams. Kitose šalyse, kaip Vokietija ar Prancūzija, parlamentai retai atsisako panaikinti neliečiamybę, kai to prašo teisėsaugos institucijos.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja yra ne kartą pabrėžusi, kad parlamentinė neliečiamybė neturėtų tapti nebaudžiamumo skydų, o turėtų būti taikoma proporcingai ir skaidriai.
Kada privilegija tampa našta demokratijai?
Parlamentarų neliečiamybė, sukurta kaip demokratijos apsaugos mechanizmas, paradoksaliai gali tapti demokratijos silpninimo įrankiu. Kai piliečiai mato, kad išrinkti atstovai naudojasi savo statusu išvengti teisingumo, tai pakirto pasitikėjimą ne tik konkrečiais politikais, bet ir visa sistema.
Gintauto Palucko pozicija šiuo klausimu atspindi didėjantį susirūpinimą dėl politinės kultūros Lietuvoje. Jei parlamentarai nenori būti vertinami pagal tuos pačius standartus kaip eiliniai piliečiai, kaip jie gali tikėtis visuomenės pasitikėjimo kuriant įstatymus visiems?
Kaip parodė pastarųjų metų korupcijos skandalai Lietuvoje, skaidrumas ir atskaitomybė nėra vien tik gražūs žodžiai – tai esminiai demokratijos elementai, be kurių piliečių pasitikėjimas valdžia neišvengiamai mažėja. O kai pasitikėjimas išnyksta, atsiranda erdvė populizmui ir radikalioms politinėms jėgoms, žadančioms „apvalyti” sistemą.