Politiniai ginčai dėl V. Landsbergio statuso: G. Paluckas ragina laikytis nuoseklios pozicijos
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys ir buvęs partijos pirmininkas Gintautas Paluckas viešai išreiškė nepritarimą iniciatyvai panaikinti valstybės vadovo statusą profesoriui Vytautui Landsbergiui. Šis klausimas vėl tapo aktualus, kai Seime atsirado siūlymų peržiūrėti 2022 metais priimtą sprendimą, kuriuo V. Landsbergiui buvo suteiktas valstybės vadovo statusas.
„Didesnė klaida būtų nuolat keisti sprendimus dėl šio statuso. Jeigu jau kartą nusprendėme, kad Vytautas Landsbergis nusipelnė tokio pripažinimo, nereikėtų to kvestionuoti vos po kelių metų,” – socialiniame tinkle rašė G. Paluckas.
Politikas pabrėžė, kad tokie sprendimai turėtų būti nuoseklūs ir gerai apgalvoti, o ne keičiami priklausomai nuo politinės situacijos ar nuotaikų. „Valstybės institucijų sprendimai neturėtų būti priimami impulsyviai ar vadovaujantis momentinėmis politinėmis aplinkybėmis,” – teigė jis.
Primintina, kad 2022 m. sausio 13 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui buvo suteiktas valstybės vadovo statusas. Už šį sprendimą tuomet balsavo 71 Seimo narys, prieš – 10, susilaikė 27 parlamentarai.
G. Paluckas, nors ir būdamas opozicijoje, pažymėjo, kad tokie klausimai turėtų būti sprendžiami remiantis objektyviais kriterijais, o ne politiniais interesais. „Mes negalime keisti istorinių vertinimų pagal tai, kas šiandien yra valdžioje, o kas – opozicijoje. Tai griauna pasitikėjimą valstybės institucijomis,” – teigė socialdemokratas.
Politologai pastebi, kad ginčai dėl V. Landsbergio statuso atspindi gilesnį politinį susiskaldymą Lietuvoje. Vilniaus universiteto politologijos profesorius Tomas Janeliūnas anksčiau yra pažymėjęs, kad „diskusijos dėl V. Landsbergio vaidmens atkuriant Lietuvos nepriklausomybę dažnai tampa ne istorinių faktų, o politinių pažiūrų išraiška”.
Istorinė atmintis politinių vėjų sūkuryje
Vytautas Landsbergis, kuriam šiuo metu yra 91 metai, vadovavo Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui 1990-1992 metais, kritiškiausiu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Jis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku 1990 m. kovo 11 d., tą pačią dieną, kai buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas.
Istorikai pabrėžia, kad V. Landsbergis atliko lemiamą vaidmenį Lietuvos tarptautinio pripažinimo procese ir vadovavo šaliai sudėtingu laikotarpiu, kai Sovietų Sąjunga taikė ekonominę blokadą ir vykdė karinius veiksmus prieš Lietuvą.
G. Palucko pozicija rodo, kad net ir būdamas opozicijoje, jis siekia išlaikyti tam tikrą politinę kultūrą, kai svarbūs valstybiniai sprendimai nėra nuolat keičiami dėl trumpalaikių politinių tikslų. Tai atspindi platesnį požiūrį, kad valstybės institucijų sprendimai turėtų būti pagrįsti ilgalaike perspektyva ir istorine atmintimi, o ne momentiniais politiniais išskaičiavimais.
Šis klausimas tikriausiai išliks aktualus artėjant 2024 m. Seimo rinkimams, kai politinės partijos bandys apibrėžti savo pozicijas istorinės atminties ir valstybingumo klausimais.
Kai praeitis tampa dabarties kovų arena
Ginčai dėl V. Landsbergio statuso atskleidžia gilesnę problemą – Lietuvos politinėje kultūroje vis dar trūksta sutarimo dėl esminių istorinių vertinimų. Nuolatinis grįžimas prie jau priimtų sprendimų ne tik eikvoja politinę energiją, bet ir trukdo kurti nuoseklų valstybės naratyvą.
G. Palucko pozicija šiuo klausimu rodo brandžią politinę laikyseną – pripažinti, kad net ir politiniams oponentams galima pripažinti jų nuopelnus valstybei. Tokia pozicija galbūt padėtų Lietuvai pagaliau peržengti istorinių vertinimų politizavimo etapą ir leistų koncentruotis į dabarties iššūkius, kartu išsaugant pagarbą tiems, kurie prisidėjo prie valstybės kūrimo, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų.
Kaip taikliai pastebėjo istorikas Alfredas Bumblauskas, „istorija neturėtų būti politinių kovų įkaite, o veikiau bendros tapatybės pagrindu”. Šia prasme G. Palucko raginimas laikytis nuoseklumo sprendžiant dėl V. Landsbergio statuso galėtų būti žingsnis link brandesnės politinės kultūros, kurioje istorinė atmintis nėra nuolat pervertinama pagal besikeičiančias politines konjunktūras.