Gluosniai, juodalksniai ir kai kurie beržai auga ten, kur kitiems medžiams drėgmės per daug ir jie skursta. Šie medžiai naudoja vandenį, todėl gali padėti reguliuoti sklypo drėgmę. Vis dėlto pažadas vienu medžiu nusausinti šlapią sodą klaidina: rezultatas priklauso nuo užmirkimo priežasties, metų laiko ir paties augalo, o sodinimas prie nuotekų talpos ar drenažo vamzdžių gali sukelti naujų problemų.
Balos, kurios po lietaus ilgai neišnyksta, pavasarį pažliugusi veja ar vanduo sodinimo duobėje rodo, kad prieš perkant augalus reikia išsiaiškinti, kas vyksta sklype. Kartais kaltas sunkus, suslėgtas dirvožemis, kartais vanduo suteka iš aukštesnės vietos, o kartais gruntinis vanduo laikosi arti paviršiaus.
Drėgmei pakantūs augalai tokiose vietose gali būti geras pasirinkimas. Reikia tik skirti du tikslus: parinkti medį, kuris išgyvens drėgnoje žemėje, ir pašalinti patį užmirkimą. Pirmąjį kartais pavyksta pasiekti tinkama rūšimi, o antrajam gali prireikti sutvarkyti vandens nuvedimą ar pakeisti sklypo priežiūrą.
Kodėl medžiai vadinami natūraliais vandens siurbliais?
Medis šaknimis ima vandenį iš dirvožemio, o didelę jo dalį per lapus išleidžia į orą. Šis procesas vadinamas transpiracija. Todėl augantis medis su gausia lapija iš tiesų dalyvauja vietos vandens apytakoje.
Veikia jis ne taip pastoviai kaip elektrinis siurblys. Vandens sunaudojimą keičia temperatūra, saulės šviesa, oro drėgnumas, vėjas, dirvožemio sąlygos ir augalo dydis. Todėl tas pats medis skirtingomis dienomis gali išgarinti nevienodą vandens kiekį.
Ką tik pasodintas medelis neturės tokio poveikio kaip subrendęs medis su plačia laja. Be to, pirmiausia jam reikia prigyti. Jei šaknims parinkta netinkama vieta, pažadas, kad medis „išgers balą“, gali baigtis tiesiog sunykusiu sodinuku.
Drėgna žemė ir nuolat stovintis vanduo nėra tas pats
Augalų aprašymuose dažnai rašoma, kad rūšis mėgsta drėgmę. Tai nebūtinai reiškia, kad jos šaknys gali visą vasarą stovėti apsemtos.
Kai vanduo užpildo dirvožemio poras, šaknims ima trūkti deguonies. Kai kurie augalai tokių sąlygų nepakelia, nors paprastai juos tenka gausiai laistyti. Ilgai trunkantis užmirkimas gali sutrikdyti šaknų veiklą ir paskatinti jų nykimą.
Todėl prieš renkantis medį naudinga stebėti, kada ir kiek laiko vanduo išsilaiko. Ar bala atsiranda tik po stiprios liūties? Ar žemė šlapia net per sausą vasaros savaitę? Ar drėgmė kaupiasi tik viename kampe, ar visame sklype?
Nuo atsakymų priklauso, ar pakaks pakantesnių augalų, ar pirmiausia reikės spręsti vandens judėjimo problemą.
Kokie medžiai verti dėmesio drėgnesniame sklype?
Juodalksnis – didesnei, drėgnai teritorijai
Juodalksnis (Alnus glutinosa) yra vienas logiškesnių pasirinkimų ten, kur dirvožemis prastai drenuojamas ir periodiškai užmirksta. Tokias sąlygas jis pakelia geriau nei daugelis įprastų sodo medžių.
Vis dėlto tai ne nedidelio gėlyno augalas. Renkantis vietą reikia įvertinti suaugusio medžio dydį, būsimą šešėlį ir atstumą iki pastatų bei komunikacijų. Dekoratyvinės veislės taip pat nereikėtų rinktis vien pagal sodinuko išvaizdą – svarbu, kokio dydžio ji užaugs.
Gluosniai – būtina pasirinkti konkrečią rūšį ar veislę
Gluosnių grupė labai įvairi: joje yra ir didelių medžių, ir gerokai mažesnių krūmų. Todėl patarimas „pasodinkite gluosnį“ nėra pakankamai tikslus.
Mažesniam sklypui galima svarstyti kompaktiškesnes karklų formas, pavyzdžiui, purpurinio karklo (Salix purpurea) veisles. Bet ir mažesniam augalui reikia vietos šaknims bei lajai. Purpurinis karklas gali pakelti periodiškai labai drėgną dirvožemį, o konkrečią veislę verta rinktis pagal būsimą augalo dydį.
Beržas – svarbu, kuris
Beržų poreikiai nėra vienodi. Drėgnesnėms vietoms labiau tinka plaukuotasis beržas (Betula pubescens), kuris natūraliai auga ir prastai drenuojamuose dirvožemiuose. Jo nereikėtų automatiškai tapatinti su kiekvienu medelyne parduodamu beržu.
Kaip ir kitų medžių atveju, iš anksto reikia numatyti, kiek vietos jam prireiks užaugus. Beržas neturėtų tapti skubiu pirkiniu vien todėl, kad dabar sklypo kampe stovi vanduo.
Tuopa – ne kiekvienam sodui
Tuopos gali sunaudoti daug vandens, bet dėl dydžio ir šaknų sistemos ypatybių jos netinka kaip universalus patarimas nedidelio sklypo savininkui. Šio medžio nevertėtų sodinti tarp lysvių ar visai prie inžinerinių įrenginių vien tikintis nusausinti žemę.
Jei teritorija didelė, konkretų pasirinkimą galima vertinti individualiai. Tačiau kriterijus „daug geria“ neturėtų būti vienintelis, pagal kurį medis patenka į sodą.
Mažesniam sodui galima rinktis krūmus
Kai dideliam medžiui vietos nėra, drėgnesnę sklypo dalį galima apsodinti pakantesniais krūmais. Drenažo jie nepakeis, bet leis sukurti želdinį ten, kur sausesnę dirvą mėgstantys augalai nuolat skursta.
| Augalas | Kurį variantą verta svarstyti |
|---|---|
| Baltoji sedula (Cornus alba) | Drėgnesniam krūmynui ar mišriam želdiniui |
| Paprastasis putinas (Viburnum opulus) | Drėgmę išlaikančiai sodo vietai |
| Šliaužiantysis karklas (Salix repens) | Žemesniam želdiniui, parinkus tinkamą formą |
| Paprastoji ieva (Prunus padus) | Erdvesnei, drėgnesnei vietai, įvertinus jos dydį |
Šios rūšys minimos tarp augalų, kurie pakelia drėgną dirvožemį, tačiau jų poreikiai ir augumas skiriasi. Drėgmei pakantus augalas vis tiek turi būti parinktas pagal apšvietimą, dirvožemį ir vietos plotą.
Tai, kad suaugęs medis sunaudoja daug vandens, dar nėra pagrindas užmirkusioje vietoje sodinti eglės, pušies, buko, riešutmedžio ar vaismedžio. Reikia žinoti konkrečios rūšies pakantumą, o vaismedžiams svarbios ir poskiepio savybės.
Ar medis tikrai gali sunaudoti 900 litrų per dieną?
Tokį skaičių patrauklu paversti pažadu: pasodinsi tuopą, ir kasdien iš sklypo dings beveik tona vandens. Tačiau nežinant medžio dydžio, matavimo sąlygų ir metų laiko šis teiginys nėra patikimas sodinimo orientyras.
Skirtinguose tyrimuose ar aprašymuose pateikiamų vandens kiekių negalima tiesiog perkelti naujam sodinukui savo kieme. Nedidelė laja, vėsus oras ir drėgna, debesuota diena reiškia kitokį vandens naudojimą nei subrendęs medis šiltuoju laikotarpiu.
Svarbus ir sezoniškumas. Žiemą medžių transpiracija gerokai sumažėja. Todėl kaip tik tada, kai sklype kaupiasi rudens lietaus ar tirpstančio sniego vanduo, augalai gali padėti kur kas mažiau nei vasarą.
Prie drenažo ar nuotekų įrenginių pirmiausia reikia atsargumo
Vandens buvimas šalia nuotekų talpos, infiltracijos lauko ar drenažo įrenginių neturėtų būti automatiškai laikomas ženklu, kad čia derėtų sodinti „ištroškusį“ medį.
Medžių ir krūmų šaknys gali patekti į vamzdynus, juos užkimšti ar pažeisti. Virš nuotekų infiltracijos sistemos paprastai labiau tinka žolinė danga, o ne drėgmę mėgstantys sumedėję augalai.
Taip pat reikia skirti lietaus vandens surinkimo vietą nuo buitinių nuotekų įrenginio. Jei šalia pastarojo netikėtai šlapia, pirmiausia verta įvertinti sistemos būklę. Medis nėra priemonė paslėpti galimą gedimą.
Universalaus saugaus atstumo visiems medžiams ir visiems įrenginiams nėra. Prieš sodinant svarbu žinoti vamzdžių, talpos ir kitų sistemos dalių vietą bei pasitarti su ją prižiūrinčiu specialistu.
Kada sodinti ir kaip nepadaryti vandens pripildomos duobės?
Sodinimo laiką reikėtų rinktis pagal augalą ir tikrąją dirvos būklę. Vien tai, kad kalendoriuje dar ruduo, nereiškia, jog galima sodinti į pažliugusią ar jau įšalusią žemę.
Sunkiame dirvožemyje sodinimo duobė gali tapti vieta, į kurią suteka vanduo. Todėl svarbu nepalikti suslėgtų, glotnių jos sienelių ir nesodinti medžio per giliai. Kartais naudingiau sodinti ant nedidelio pakilimo, o labai šlapios dirvos atveju verta sulaukti tinkamesnio momento pavasarį.
Vazonuose auginti sodinukai suteikia daugiau lankstumo, bet jų šaknų gumulas neapsaugo nuo netinkamai parinktos vietos. Net drėgmei pakantų augalą reikia prižiūrėti, kol jis prigyja.
Kas dar padeda suvaldyti drėgmę?
Pakeltos lysvės gali apsaugoti auginamų augalų šaknis nuo dalies užmirkimo, tačiau jos nėra tas pats, kas drenažas, ir vandens iš viso sklypo nepašalina. Bendro sprendimo dalimi gali būti ir vandens surinkimas nuo stogo, laidūs paviršiai ar tinkamai suplanuota lietaus sodo vieta. Konkretų variantą reikia rinktis pagal tai, iš kur vanduo atkeliauja ir kur gali saugiai pasišalinti.
Mulčio nereikėtų laikyti skubia sausinimo priemone. Jis padeda išlaikyti drėgmę, todėl labai šlapios dirvos nereikia skubėti dengti storu sluoksniu. Mulčiuoti verta tinkamomis sąlygomis ir neapkraunant medžio kamieno pagrindo.
Drėgnas sklypo kampas gali tapti gražia, jo sąlygoms pritaikyta sodo dalimi. Tačiau pirmasis sprendimas turėtų būti ne medžio, tariamai sunaudojančio daugiausia vandens, pirkimas, o užmirkimo priežasties nustatymas. Tada paaiškės, kur gali padėti augalai, o kur būtinas techninis sprendimas.
